Atnaujintas 2003 m. balandžio 9 d.
Nr.28
(1132)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Rinka
Darbai
Kultūra
Žvilgsnis
Mintys
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pasaulio lietuvių dainų šventei artėjant:
Daina Lietuvos garbei

Choras "Aidas" prie Partenono, Graikijoje

Manęs netraukia tos išgirtos šalys,
Tėvyne! Tavo ūkanų dangus,
Miškų gaida, plačių laukų vėjelis
Man lig mirties mieliau už viską bus.

(V.Mykolaitis-Putinas)

Tik užgimusio kūdikio klyksmas, gimtoji kalba, giesmė, daina aidėjo amžius gūdžiose giriose, paupiuose, paežerėse. Vaidilos, dainiai, žyniai kankliuodami tėvynės vargus išsakydavo dainomis, pranašavo ateitį.
Stebimės stebuklingais akordais, tinkančiais nuoširdiems tekstams. Gėrimės maldomis, giesmėmis, dainomis tėvynei: vysk. A.Baranausko, dr. V.Kudirkos, Maironio, B.Brazdžionio Č.Sasnausko, J.Naujalio, S.Šimkaus, kaip ir J.Sibelijaus, E.Grygo ar kitų klasikų. Jų brangių žodžių ir melodijų nesugebėjo išplėšti net profesionalūs dvasios plėšikai. Baisiomis sąlygomis tie skambantys žodžiai įgaudavo ypatingą reikšmę, suteikdami viltį ištverti, išlikti. Kėlė savanorio ir partizano dvasią. Dainose subtiliai atsispindėjo tėvynės ilgesys, jos grožis ir gyvenimo prasmė, dainos būrė tautiečius, susišaukė su tremtinio, išeivio dvasia, širdies nerimu, spaudė nuoširdžią ašarą, palietė nuostabiausias širdies stygas...

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
7. Būti lietuviu ir amerikiečiu JAV

- Kodėl jūs nutarėte būti lietuviu? - paklausė Marija Remienė kun. Juozo Anderlonio, kai mūsų ekipažas, važiuojantis lietuvių pėdsakais Amerikoje, aplankė jį klebonijoje, - juk galėjote būti amerikietis?
- Tai mano kilmė! O be to, būti lietuviu ir amerikiečiu viena kitam netrukdo.
„Bravo, bravo!“ – džiaugsmingai reagavo mūsų draugija.
- Mano mama išlaikė tą lietuvišką dvasią, - tęsė kunigas. – Ji užaugo Šv. Andriejaus parapijoje. O šioje, Šv. Jurgio parapijoje visą gyvenimą nugyveno mano tėvas; jau būdamas klebonas palaidojau čia savo močiutę. Ji mirė 93 metų. Tie lietuviai imigrantai, kurie atvyko čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą, negalvojo, kad grįš į Lietuvą. Jie buvo paprasti žmonės, čia atvyko surasti geresnį gyvenimą ir norėjo, kad jų vaikai būtų tikri amerikiečiai. Užtat nebuvo reikalo, kad jie lietuviškai išmoktų, bet kad gerai mokėtų angliškai. Jie sakė savo vaikams: „Būk geras amerikietis, gerą gyvenimą turėsi Amerikoje“.

Negailestingas laikas…

Raudonajai armijai 1944 metais pralaužus vokiečių linijas ir veržiantis į priekį, teko, net neatsisveikinus, palikti namus, tėvus, gimines ir artimuosius. Karo nualinta Vokietija mus priglaudė ir, karui pasibaigus, susibūrėme buvusiose vokiečių kariuomenės ir kitose stovyklose - lageriuose. Rytojus buvo neaiškus, nes tėvynėje siautė partizaninis karas, dar labiau nualindamas karo nuniokotą šalį. Vokietijoje buvome žmonės be ateities, be pilietybės, be namų. Buvome ir našta, nes sąjungininkams teko mus prižiūrėti, mumis rūpintis. Atsirado galimybė išvykti į kitus kraštus. Visi veržėsi į JAV ir Kanadą, bet ten buvo priimami jauni, darbingi arba turintys iškvietimus, kuriuos ne visi galėjo išsirūpinti. Kai Australija atidarė duris, kviesdama emigrantus be didelių reikalavimų, net kelionę apmokėjo, tik reikėjo pasižadėti dirbti dvejus metus paskirtoje darbovietėje, atsirado galimybė palikti karo nualintą Europą ir išvykti kiton šalin.