Jėzaus mirtis mus įkvepia mirti sau

Daugybė žydų dar visai neseniai, prisimindami Jėzaus stebuklus, Mesiją, įžengiantį į Jeruzalę, garbino kaip Dievą (plg. Mk 11, 8 – 11). Tačiau kai Dievo Sūnų romėnų kareiviai nuvedė pas Pilotą, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai per trumpą laiko tarpą taip apjuodino Jėzų minios akyse, kad sukurstyta liaudis, tarsi iš proto išėjusi, pradėjo klykti: „Ant kryžiaus Jį!“. Atrodo, galėtume šventai pasipiktinti: koks anuomet buvo žmonių širdžių kietumas ir kokia jų trumpa atmintis, kad savo Geradario, kuris jiems padarė tiek daug gerų darbų, atsižada ir trokšta, kad kuo greičiau Jis būtų nužudytas.
Nevalia mums smerkti tų, kurie susidorojo su Kristumi, nes tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, palyginus Jėzų pasmerkusių žmonių piktadarybes su mūsų klaidomis, mes tarsi esame niekuo dėti dėl Dievo Sūnaus mirties. Tačiau save ir kitus vertindami krikščioniškai, suprantame, kad per Adomą ir Ievą „nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Taigi „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19), nes Išganytojas savo gyvybę atidavė kaip išpirką už visus žmones (plg. Mt 20, 28).
Verbų sekmadienio pirmasis skaitinys atskleidžia būsimus Kristaus kančių – pažeminimų ir smurto veiksmų - išgyvenimus ir besąlygišką pasitikėjimą Dievu Tėvu, kuris neleis savo Sūnaus sugėdinti (plg. Iz 50, 7), o Evangelija tik patvirtina šių pranašiškų Izaijo žodžių teisingumą. Visas Jėzaus gyvenimas – nuo gimimo tvarte iki mirties ant kryžiaus Golgotoje - yra ištisa apmirimo – kantrybės, nuolankumo, susivaldymo ir kitų dorybių virtinė. Antai kokią skaudžią neteisybę Jėzui teko išgyventi, kai žydų Rašto aiškintojai dėl aklos neapykantos ir iš pavydo viešai šmeižė Atpirkėją: „Jis turi netyrąją dvasią“ (Mk 3, 30). O ar įmanoma žodžiais perteikti tai, ką Viešpats iškentėjo kalamas prie medžių skersinių ne tik vinimis, bet ir budelių patyčiomis bei įžeidinėjimais?
Jėzus į mirtį ant kryžiaus ėjo visiškai laisvai, nes, jei būtų kitaip, Jis, norėdamas išsigelbėti nuo baisių kančių ant kryžiaus, bematant galėjo pasikviesti dvylika legionų angelų (anuomet vieną legioną sudarė 6000 kareivių), kurie tikrai būtų ne tik Jėzaus gyvybę apsaugoję (plg. Mt 26, 53). Kadangi Dievo Sūnus atėjo ne žmonių bausti, bet juos gelbėti iš nuodėmių prakeikimo, tai tuomet Jis, praliedamas savo kraują už visų žmonių nuodėmių sunaikinimą (plg. Mt 26, 28), įvykdė ne budelių užmačias, bet Dievo Tėvo Jam skirtą žmonijos gelbėjimo misiją.
Netrukus po Viešpaties Jėzaus mirties, šimtininką, stovėjusį priešais kryžių, taip stipriai paveikė Atpirkėjo kančia ir mirtis, kad jis viešai išdrįso paliudyti savo tikėjimą Jėzumi: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Ir mus tegul įkvepia Nukryžiuotojo meilė dar prasmingiau išnaudoti laiką, kad, produktyviau darbuodamiesi, ne tik patys dvasiškai stiprėtume, bet galėtume ir aplinkinius krikščioniškai praturtinti.
Dar labiau panaudoti mumyse slypinčius dvasinius rezervus gali paskatinti ir šie prasmingi Džordžo Bernardo Šou žodžiai: „Aš manau, kad mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir kol gyvenu, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu… Man gyvenimas ne ,,trumpa žvakė“, o nuostabus fakelas, kurį man leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodamas jį ateities kartoms aš noriu, kad jis degtų kuo ryškiau“.
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad nors tai ir teisingi žymiausio airių dramaturgo žodžiai, bet jie skirti tiktai jam pačiam ir dar kai kuriems išrinktiesiems. Nekyla abejonių, kad Dievas genialiam rašytojui B.Šou skyrė įvairių talentų, kuriais jis pranoko daugelį savo amžininkų. Tačiau Viešpats, pašaukdamas žmones iš nebūties į būtį ir suteikdamas jiems mąstymo dovaną, trokšta, kad mes visi suvoktume savo laikinąją ir amžinąją paskirtis bei visus sugebėjimus, gautus iš aukštybių, laisvai panaudotume darbuodamiesi Dievo šlovei ir žmonių gerovei. Netgi mažiausieji, kurie, pvz., dėl abortų, o dar neseniai ir dėl tebesitęsusio Bagdado bombardavimo, žūsta arba dėl girtaujančių tėvų, gamtos užteršimo, radiacijos ir dėl daugelio kitų priežasčių į šį pasaulį ateina su įvairiomis sielos ir kūno negaliomis (visos jos – gimtosios kaltės padariniai), žvelgiant per Amžinybės prizmę, po šio gyvenimo išties tampa laimingi, nes Dievas Tėvas pasirūpina nekalčiausiaisiais, kurių žemiška kelionė net nespėjo prasidėti arba buvo tokia trumputė, kad kaip pumpuras išsprogo ir… staiga nuvyto. Tačiau vaikeliai, atsidūrę anapusybėje, vėl ,,pražysta‘‘, nes per amžius su visais dangaus gyventojais gieda kupinas dieviško džiaugsmo giesmes savo Viešpačiui.
Visiems žmonėms, kuriems yra suteikta proto šviesa ir valios jėga gyventi taip, kad juose išryškėtų triasmenio Dievo paveikslas (plg. Pr 1, 27), yra suteikiamos tinkamos galimybės (ypač šiuo Gavėnios laiku) giliau pažinti Dievo Sūnų ir laikytis Jo mokymo, idant Jis būtų laikomas ne tik kaip visatos galva (plg. Kol 1, 15 – 20), bet ir kaip žmogus, kuris pasižymi visomis žmogiškosiomis savybėmis, išskyrus nuodėmę.
Kai dažnai kviečiame Jėzų į savo širdį, mums vis labiau aiškėja, jog apsimoka atsikratyti savo nuodėmių kryžiaus (viena geriausių priemonių – pasinaudojimas Sutaikinimo sakramento malonėmis), paimti Jėzaus mums duodamą malonės kryžių ir drąsiai sekti Jį. Tada pasirodys, kad mes be reikalo nuogąstavome, manydami, kad nuoseklus Kristaus ir Bažnyčios mokymo laikymasis gali mus tik apsunkinti dar viena papildoma kryžiaus našta. Priešingai. Plačiai žinomoje Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ knygoje rašoma: „Jei kryžių neši džiaugsmingai, jis pats tave neš ir nuneš į paskirtą tikslą – kur kančių daugiau nėra; bet tai nebus šiame pasaulyje. Jei kryžių neši susiraukęs, jis darysis sunkesnis, o nešti vis tiek reikės… Kryžiuje yra išganymas, kryžiuje yra gyvenimas, kryžius gina nuo priešų… Tat viskas yra kryžiuje ir viskas priklauso nuo mirimo sau“. Todėl tikintieji, pvz., apmąstydami Kryžiaus kelią, gali sau pasiguosti: mūsų kentėjimai, palyginti su Mokytojo kančiomis, iš tikrųjų yra mažesni. Taip, Kristaus kančių prisiminimas tikrai stiprina sielą, ypač kai joje sukyla gyvenimo rūpesčių audros…
Čia verta prisiminti apmirusį kviečių grūdą, duodantį gausių vaisių. Jie yra Jėzaus meilės dovanos, teikiamos tiems, kurie apmiršta savo egoizmui. Taigi ne vien tada, kai kviečių grūdas, jau visiškai apmiręs, krinta į dirvą ir duoda gausių vaisių, bet ir paties grūdo apmirimo procese „kalasi gyvybės daigas“. Nes kai žmogus užsiima kokia nors pozityvia veikla, tuo metu jis savo sugebėjimų panaudojimu atspindi jame glūdintį Dievo kūrybingumą. Kuo žmogus sąžiningiau ir nuoširdžiau atlieka savo darbus, tuo mažiau jo asmenyje veikia egocentrizmas ir vis daugiau jo veikla ne tik jį patį tobulina, bet kaskart dvasiškai praturtina (dažnai nejučiomis) ir visus aplinkinius.
Kaip Kristus, paklusdamas Tėvui, tapo amžinojo išganymo priežastimi visų laikų žmonėms, taip ir mes, stengdamiesi apmirti savo puikybei, iš kurios kyla kiti nusidėjimai, ir priimdami į savo širdį Viešpatį (pvz., Jėzų Eucharistijoje, sąmoningai ir dažnai sekmadieniais, per pamaldas) laikomės Jo meilės įsakymo, tada ne tik patys žengiame į galutinę laimę, bet padedame ir kitiems ją pasiekti.
Plunksnos virtuozo B.Šou gyvenimas akivaizdžiai liudija, kad jis mokėjo kaip kviečių grūdas apmirti, nes jo darbai apvainikavo ištartus žodžius: „Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties – mat kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu“. Tai krikščioniška kviečių grūdo filosofijos apoteozė ir sektinas pavyzdys: gyventi, kad mirtum sau, ir prisikelti, kad gyventum Jame.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"