XXI amžius

Vilniaus ir Kauno unija
Regiono plėtros strategija

Prof.Vladas Stauskas

Autoriaus nuotrauka

Baltijos jūros regione kaip pavyzdį galima paminėti dešimt Europos didmiesčio (Euro City) statusą turinčių miestų, kurie turi po dvi tris išskirtines savybes: sostinės statusą, strateginės reikšmės komunikacijų mazgus (uostai, svarbios magistralės, geležinkeliai) ir dydį (per milijoną gyventojų). Lietuvoje kol kas neturime objektų, atitinkančių paminėtus kriterijus. Mes dar tik kuriame bendrą ir suderintą šalies regionų vystymo strategijos planą.
Sausio mėnesį Kauno miesto savivaldybėje vykusioje konferencijoje apie Kauno regiono plėtrą dalyvavo mokslininkai, miesto bei Kauno apskrities vadovai. Rengėjai – ES ateities Lietuvos forumo Kauno apskrities taryba, Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities Europos informacijos centras. Koordinatorius - prof.Arimantas Dumčius.
Iki šiol dar tik kuriamas Kauno miesto plėtros planas. Jei būtų suderinama politinė ir pilietinė bendruomenių valia, tai nugalėtų logika, kad Lietuvai galima išauginti Europos didmiestį iš Vilniaus-Kauno urbanistinio ruožo potencialo sujungimo, atkakliai siekiant investicijų iš ES regionų plėtros fondų. Dviejų miestų (Vilniaus-Kauno) unijos (dipolio) idėja atitinka šiuolaikiškos eurointegracijos reikalavimus, kuri teigiamai paveiktų kitų Lietuvos regionų ir visos Lietuvos vystymąsi.
Konferencijoje kalbėję V.Kalinauskas (Kauno apskrities viršininkas), Kauno meras G.Ašmys, prof. A.Lukoševičius (KTU), doc. V.Grinis, prof. A.Targamadzė, doc. V.Pukas, prof. K.Kriščiūnas, prof.R.Jucevičius, akad. J.Vilemas, prof. A.Ragauskas, ūkininkas K.Starkevičius, prof. J.Vanagas, prof.V.Stauskas (VDU) ir kiti analizavo Kauno regiono plėtros perspektyvas ir trukdžius, aptarė Vilniaus-Kauno regiono stiprinimo bendras idėjas. Bandė priartinti visuomenę ir bendruomenes prie esamų problemų sprendimo. Tai pirmas bandymas šia kryptimi.
Labiausiai jaudinantis, turiningas, tiesus ir kritiškas buvo prof.Vlado Stausko, VDU Menų fakulteto vadovo, architekto, pranešimas, su kurio pagindinėmis mintimis verta susipažinti ir „XXI amžiaus“ skaitytojams.
Pirmiausia V.Stauskas klausė: ar Kaunas yra eilinis regiono centras, ar laikinosios sostinės aura naudinga visai Lietuvai? Ar Kauno vieta tiek dipolyje (jungtiniame Vilniaus ir Kauno mieste), tiek visoje Lietuvoje svarbi bei diskutuotina ir fiziniu, ir ekonominiu aspektu? O intelektualiniai, kultūros, patriotiniai, dvasiniai aspektai ar nebesvarbūs? Atsakymai dalijasi į dvi grupes.
Pirmas kelias – į Vilnių, vis labiau išdidų, sotų, išpūstą, vis labiau pamirštantį tą audringą ir nuoširdų visos prieškario Lietuvos šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Kauniečiai Seimo nariai Vilniuje nuskendo tarsi į pelkę ir jų lobizmo nesimato; pamirštamas tas supratimas ir meilė, su kuria 1939, 1945 ir 1950 metais Kaunas nusiuntė sostinei savo universiteto humanitarinius fakultetus, nacionalinę biblioteką, Operos ir baleto teatrą, kadrus įkurti Vilniaus inžinieriniam statybos institutui (dabartiniam Gedimino technikos universitetui) ir dar daug, ką būtų galima ilgai vardyti, teigė profesorius.
Iš 1939 metų V.Stauskui visam gyvenimui išliko ta nenusakoma nuotaika, kai jis su savo tėveliu, aktyviu Lietuvos šaulių sąjungos nariu, komandiruotu į Vilnių, atgautą istorinę sostinę, orkestrui grojant Lietuvos himną Katedros aikštėje, kas vakarą nuleidžiant Gedimino bokšte prožektoriais apšviestą trispalvę, kartu su kitais lietuviais stovėjo ir iš džiaugsmo verkė.
Vyriausybė, Susisiekimo ministerija dešimt metų statė M.K.Čiurlionio tiltą per Nemuną Kaune, o jo prieigų nebaigė iki šiol. Kasmet atsako – nėra lėšų. Juk net ekonomiškai, strategiškai, pagaliau, ūkiškai mąstant, suprantama, kad šis tiltas, kaip ir kiti tiltai – tai ne Kauno savivaldybės, o visos Lietuvos pagrindinis automobilių kelių tranzitinis tiltas, tai ne kartą įrodyta. Kaipgi kilo mintis užkrauti tas išlaidas vienam Kauno miestui?
Arba Kauno autobusų stotis. Ar tai gėda vien Kaunui? O gal visai Lietuvai, mūsų valstybei? Kaip gražiai mėgstame pakalbėti apie prioritetą turizmo verslui! Tačiau ar grįš dar kartą užsienio svečiai Kaunan, išlipę iš Hamburgo, Londono, Paryžiaus, Berlyno autobusų Kauno autobusų „stotyje“? Nėra paprasčiausios stoginės nuo lietaus, o kasų laukiamasis primena nykią menko Rusijos miestelio salę.
Ne tik Žemės ūkio, bet ir Susisiekimo ministerijos turėtų bazuotis ne Vilniuje, o Kaune. Moderniosios šalys nekoncentruoja visų valdymų funkcijų vien sostinėje. Juk daugelyje šalių sostinės nėra didžiausi miestai, pavyzdžiui, Vašingtonas, Otava, Kanbera, Brazilija (Brazilijoje). O Lietuvos sostinė pampsta, darosi tarsi vėžys. Ar teisingai elgiamasi? Valdymo koncentracija Vilniuje būtina. Tai būtų naudinga visai Lietuvai. Skuodo ar Kretingos žmonėms nebereikėtų belstis į pakraštį prie Baltarusijos tvarkyti reikalų. Šitaip ir Kaune pasireikštų naujojo dipolio rezultatai, be koncentracijos, net valdžios.
Yra numatyta 110 mln. litų „vadinamiesiems“ Valdovų rūmams, kuriuos norima atstatyti Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo proga. Atstatyti mieste, kuris ir taip „pridaigintas“ puikių istorijos, architektūros paminklų. Profesorius, menotyrininkas V.Stauskas sako „vadinamiesiems“ todėl, kad XVI-XVII amžiuje po unijos su Lenkija iš tikrųjų Valdovų rūmai buvo Krokuvoje. Kad ir kaip bandytume sureikšminti Lietuvos istoriją, faktai yra negailestingi. Tikrieji valdovų rūmai Vilniuje buvo ir tebėra, kaip ir anksčiau, Gedimino pilis ant kalno! Karaliaus Mindaugo pilies grandioziniai griuvėsiai, kiek stambesni nei Trakų pilies, stovi dabartinės Baltarusijos vakaruose. Kaip ir Katedra, kurios memorialinėje lentoje skelbiama, kad Mindaugas ten buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Artėja Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejus, sako prof.V.Stauskas, o ar girdėjo kas bent užuominą apie Naugarduką, ar apie iškilmes ten, pagaliau bent menką paramą tam miesteliui? Taip lengvai dovanojame kaimynams savo istoriją, kurios jie patys neneigia ir nesikrato.
Antra adresatų grupė yra kauniečiai. Kaunas verčiamas eiliniu provincijos miestu ne vien dėl Vilniaus požiūrio. Patys kauniečiai tai pamiršta. Jaunimui neperduodami ir fiziniai paminklai, ta dvasinė aura, kuri buvo energingame, patriotizmo dvasia nušviestame prieškario Kaune.
Štai Kauno širdis – Laisvės alėja, ko gero, ir viso regiono svarbiausia alėja. Laikinosios sostinės dvasią galėjo, pavyzdžiui, priminti „Metropolio“ restoranas, su savo kunigaikščių mene, kur rinkdavosi Lietuvos prezidentai ir ministrai, kur buvo kviečiami aukščiausio lygio užsienio svečiai: ambasadoriai, diplomatai. Neatsirado protingo ir kultūringo verslininko šiame dideliame mieste. Ta pati miesto savivaldybė turėjo rūpintis prikelti ne tik fizinį, bet ir dvasinį šios vietos rūbą. Dabar ten beliko studentiško lygio valgykla.
Antras pavyzdys – istorinis „Konrado“ kavinės (buvusios „Tulpės“) sunaikinimas. Dabar šioje vietoje eilinė drabužių parduotuvė, kokių pilna Laisvės alėja. Vis dar laimi bukas šiuolaikinės komercijos supratimas, o juk Europoje gausu miestų , kurie išsaugo ir net didžiuojasi XX amžiaus pradžios tradicijomis, interjerais. Ypač tokiu intelektualų centru, koks buvo „Konrado“ kavinė. Baigė savo egzistavimą ir 150 metų senumo vaistinė šalia miesto sodo prie Muzikinio teatro. Žmonės su pašaipa vadina Laisvės alėją tiesiog „batų alėja“. O juk yra juridinis mechanizmas, verčiantis pardavimo dokumente įrašyti būsimą verslą. Miesto savivaldybė „atsimušinėja“, sakydama, kad tai privatūs interesai. Laisvės alėja nuosekliai tampa ne energingo, dinamiško verslo pavyzdžiu, bet mirusio verslo paminklu.
Ačiū Dievui, sakė prof.V.Stauskas, kad išliko iš prieškario laikų Vytauto Didžiojo karo muziejus, lietuvių tautos panteonas - Laisvės kovų paminklas, Nežinomojo kario kapas, Amžinoji ugnis ir tautai nusipelniusių žmonių: generolo S.Žukausko, V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, Maironio ir kitų biustai, kuriuos atstatėme atkūrę nepriklausomybę. Tai švenčiausia Lietuvos valstybingumo vieta, kurios, deja, neturi ir niekad neturės Vilnius. Būtent Kaunas yra naujosios Lietuvos istorijos sostinė. Ar vien senovės kunigaikščiais verta didžiuotis? Gal labiau vertas pagarbos Lietuvos bernelis – savanoris karys, turėdamas tik kelis šovinius šautuve, 1918-1920 metais kritęs už Lietuvos nepriklausomybę? Ar nėra Kauno prerogatyva tai priminti?
Labai svarbu išlaikyti Kauną, kaip labai savitą ir kitokį miestą negu Vilnius arba Klaipėda. Pabrėžiant Kauno istoriškumą, savitumą, būtų parodytas visos Lietuvos istorinis įvairumas, o ne vien nurodyta pirštu tik į senąją sostinę Vilnių. Ypač tai svarbu ugdant jaunimo patriotinę dvasią. Kur dingo iš mūsų žodyno žodis „patriotizmas“? Gal tai jau atgyventas reliktas ar net keiksmažodis? Normaliame, kultūringame pasaulyje yra ne tik tautinis, bet ir vietinis tėviškės patriotizmas. Jis gali padėti ir padeda ne tik emocine, bet ir konkrečia fizine, ekonomine prasme.
Štai Argentinoje yra gražiai sutvarkyti skverai, beje, nelabai turtingoje šalyje. Čia kas antrame skvere yra graži bronzinė (nepavogta!) lentelė su užrašu, kad skverą prižiūri ir tvarko tokia ir tokia miesto firma. Tai ne reklama, o supratimas, kad tai jų, miesto gyventojų, skveras, želdinys miestui, o ne savai firmai už tvoros.
Tolimojoje Azijoje, Singapūre, yra puikiai sutvarkyti daugiabučių namų kiemai, kurių tvarkymo darbus finansuoja turtingi verslininkai, kadaise vaikystėje žaidę tuose kiemuose. Juk tai jų tėviškė, sako jie paklausti, kodėl taip daro. Neteko šioje šalyje matyti nė vienos netvarkingos gatvės, aplūžusio suolelio. Paklaustas, iš kur lėšos, Singapūro meras nustebęs atsakė: tai pačių gyventojų lėšos, iš jų surinkti mokesčiai, tad turime parodyti, kur juos dedame. Singapūre paskelbta – ne parkas mieste, bet miestas parke. Trumpa ir aišku.
Kaip teigė prof. V.Stauskas, esmė yra mūsų požiūryje. Ne Europos Sąjunga, ne gražūs regioninės plėtros lozungai, ne visų lygių valdžių popierinės programos ir net ne investicijos, lyg koks daiktas, o požiūris lemia iš abiejų pusių – iš Vilniaus ir iš Kauno. Ko vertos programos, simpoziumai, konferencijos, tarp jų ir šiandieninė? Jos neprisiartins prie esminio tikslo – prie paprastų žmonių laimės, pasitikėjimo, saugumo jausmo, tikėjimo ateitimi. Žmonės jau nebenori tikėti nei partijų, nei savivaldos pažadais. Tikės tik darbais, taip pat, jei patikės realiai, ir dipolio idėja žmonių labui.
Tokios buvo pagrindinės prof. V.Stausko mintys, kurias išgirdo konferencijos dalyviai. Ar išgirs tai visų lygių Lietuvos valdžia?

Kazimieras DOBKEVIČIUS