XXI amžius

Mūsų Popiežius – Rūpintojėlio atvaizdas

Neseniai internete matyta Šventojo Tėvo nuotrauka paskatino susimąstyti. Joje Jonas Paulius II, apsivilkęs liturginiais šv. Mišių drabužiais, sėdi truputį panarinęs galvą ir veidą pridengęs kairiąja ranka. Šalia tekstas byloja, jog kovo 22 dieną Popiežius pasmerkė karą Irake. Tačiau jo veide nėra jokios smerkiančios grimasos; anaiptol - žvelgdami į Kristaus vietininką pastebime vien susirūpinimą, liūdesį ir gailestį dėl to, kas įvyko. Jo veido išraiška nerodo ir nevilties, nes Šventasis Tėvas puikiai supranta, jog kai žmogų užvaldo neigiamos emocijos, tada jos slopina sveiko proto balsą ir gesina Šventosios Dvasios veikimą.
Nors šiuo atveju Popiežius yra liūdintis, bet jis ir kupinas ramybės bei vidinio susitelkimo. Todėl labai panašus į Rūpintojėlį, kurį mūsų liaudies skulptūra vaizduoja su erškėčių vainiku ir susirūpinusį. Turbūt labiausiai Jėzui, kaip Dievui, žinančiam ateitį, kelia nerimą žinojimas, kad ateityje toli gražu ne visi išgelbėti žmonės pasinaudos išganymo malonėmis.
Viešpaties Kristaus kančių kulminacija yra Jo nukryžiavimas. Net mažiausias Jėzaus, prikalto ant kryžiaus, kūno virptelėjimas sukelia sunkiai pakeliamus skausmus, o ypač kai dar Jis, kaip žmogus, pasijunta atsidūręs vienišumo pragarmėje, tada (tokiomis aplinkybėmis) širdį veriantys Išganytojo žodžiai: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46) nebesukelia didelio nusistebėjimo. Ši aimana atskleidžia beribę Jėzaus meilę žmonijai, nes didele Jėzaus kančios ir mirties kaina tapome laisvi Jame.
Vis dėlto, kai Jėzaus širdis netrukus turėjo paliauti plakusi, prieš mirdamas Jis pasakė tokius žodžius, kurie, jei kiekvienas mūsų savo gyvenimo saulėlydyje galėtume ištarti, būtų gražiausias mūsų viso gyvenimo ir paskutinio atodūsio apvainikavimas. Evangelistas Lukas pateikia jaudinančią Jėzaus mirtį: „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 44 – 46).
Atrodė, kad mirtis dabar jau gali triumfuoti, nes į jos glėbį pateko nepaprastas laimikis – pats „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19, 16) – Dievo Sūnus. Tačiau atsitiko tai, apie ką Jėzus anksčiau buvo sakęs žydams: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Tik labai trumpai Kristaus mirtimi galėjo džiaugtis valdovė mirtis, nes kai tiktai Viešpats numirė, tuoj sudrebėjo jos karalystės pamatai, į žmonių mintis ir širdis pradėjo sklisti dieviškos gyvybės perkeičiamoji jėga. Antai šimtininkas, sakydamas, kad šitas žmogus buvo teisusis, pradėjo garbinti Dievą. Stebėtina, kad net visa minia, mačiusi, kaip mirė Atpirkėjas, pradėjo skirstytis, mušdamasi į krūtinę, tai yra atgailaudama (plg. Lk 23, 47 – 48).
Taigi dar net nesulaukus Dievo Sūnaus iš numirusių prisikėlimo, Golgotos dramos dalyviai, dieviškos malonės veikiami, buvo patraukti prie Jėzaus, ir jie įtikėjo Jį. Pasitvirtino Evangelijos tiesa: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16 – 17).
Kadangi Jėzus iš meilės mirė už mus visus, todėl, pasak Bažnyčios katekizmo, Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti (kaip Jis) net savo priešus (plg. Mt 5, 44), tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį.
Po šių užrašytų sakinių, tarsi atokvėpio valandėlės metu vėl žvilgtelėjęs į tą pačią nuotrauką, kurioje Šventojo Tėvo veidas dėl karo Irake esamų ir būsiančių padarinių yra paženklintas liūdesio žyme, dabar, įdėmiau pažvelgęs į Popiežių, pastebėjau, kad jo veide yra meilės ir maldos dvasiai būdingų savybių. Kitaip ir būti negali, nes Jonas Paulius II, iki širdies gelmių persiėmęs Jėzaus meile, ja ir gyvena. Todėl jis ir liūdesio valandėlėmis nesiliauja melsti pasauliui taikos, o visiems karo Irake kaltininkams – tikro atsivertimo dovanos.
„Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime“, – sako šv. Augustinas. Tai tikėjimo moto, kuriuo kasdien vadovaujasi mūsų Popiežius. O kokią daro įtaką šie žodžiai mums?

Kun. Vytenis VAŠKELIS