Atnaujintas 2003 m. balandžio 16 d.
Nr.30
(1134)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Literatūra
Darbai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žodžiai iš pogrindžio

Mano dienos –
Pilki raiteliai
Zovada prabėga pro mano širdį,
Paliko brydę lyg ištryptą vieškelį,
Pilną akmenų ir žvyro.
Pilną duobių ir purvo...
Nuo jų bildesio apkurto mano ausys
Ir jau negirdžiu Saulės simfonijos,
Nuo sukeltų dulkių aptemo mano akys
Ir nematau saulėlydžio žaismo...
Su ašarom akyse ieškau gėlių,
Kurias anąkart sodinau ir laisčiau.
Jų nėra – jas ant savo kojų nusinešė
Pilkieji raiteliai...

(Šv. Mišios ir mano gyvenimas. 1. „Laiptų malda“)

Tai Anelės Mocevičiūtės knygos “Laiptų malda“ eilutės. Autorės literatūrinis kraitis kuklus – ši knyga yra pirmoji. Nesirengė būti nei rašytoja, nei poete – rašė, kad reikėjo. Jautrus žodis buvo labai laukiamas pogrindyje. A.Vilnies slapyvardžiu ir visiškai be jokio vardo jos eilėraščiai keliavo po Lietuvą, į Sibirą (ant plono rūkomojo popieriaus graikiškų riešutų kevaluose), kai reikėjo pakelti dvasią, kai reikėjo nubraukti ašarą ir kančią. Vienus dainavo, kitus – giedojo (ir dabar gieda), dar kiti – netikėtai atsirado tikybos vadovėlyje...
Anelė – krikšto vardas. Jaunystėje draugai vadindavo Nele, gūdžiu pokariu, kai šeima slapstėsi, o ji pati buvo sekama, pakeitė gyvenamąją vietą, vardą ir pasą. (Dabartinis vardas “inkognito” autorės prašymu.)
A.Mocevičiūtė gimė 1922 metais gražiame Dzūkijos kampelyje, Punioje, netoli legendomis apipinto, poetų apdainuoto Margirio (Pilėnų) piliakalnio.  Tėvai turėjo devynis hektarus žemės ir septynis vaikus. Du broliai mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. 1940-aisiais sovietai juos areštavo, nuteisė ir išvežė į Sibirą. Šeima, atsidūrusi tremtinių sąrašuose, paliko tėviškę ir slapstėsi. Jos autobiografijoje skaitome: „Broliai išėjo į atvirą kovą prieš okupantus, o aš rinkausi pogrindžio vienuolyno veiklos, aukos ir maldos kelią prieš blogį. Tas mano gyvenimo kelias nebuvo tiesus ir lengvas, jame daug vingių, duobių, sūkurių. Buvo sunkių, tamsių dienų, bet visada jaučiau Dievo Apvaizdą, Jo vedančią Ranką per laiko ženklus, per sutiktus žmones, aplinką, o ypač – per mano dvasinio gyvenimo ugdytojus, mokytojus ir vadus. Nuoširdžiai jiems dėkoju.“
Anelė mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės vidurinėje ir Kauno II respublikinėje medicinos mokyklose. Anksti užklupusi liga subrandino, o Dievo siųsti žmonės padėjo išvengti bejėgės - benamės dalios. Pasveikusi didžiausią savo gyvenimo dalį - 30 metų - ji atiduoda Kauno klinikinės ligoninės Vidaus ligų skyriui. Čia Anelė - personalo gerbiama seselė, ligonių mylima už rūpestį ir gerumą, o labiausiai reikalinga tais paslaptingais ir baisiais laikais Lietuvos dvasininkams. Tik per ją kreipdamiesi į Klinikas, jie galėjo būti ramūs, kad neįvyks nelaimingas atsitikimas ligoninėje... Seselė gerai pažinojo Klinikos gydytojus ir susitardavo su jais dėl gydymo, surasdavo laiko iš ligoninės išėjusiems sunkiems ligoniams - kasdien lankydama ir rūpindamasi jais namuose.
Neturėjusi salygų įsigyti rimtesnį literatūrinį išsilavinimą, A.Mocevičiūtė visą gyvenimą daug skaito, gilinasi į kitų autorių kūrybą. Pagrindiniai mokytojai yra gyvenimas ir žmonės, ypač dvasios vadovai. Prie pastarųjų dažnai sugrįžta, pratęsdama jų mintis. Vieni jų dirba parapijose ir vyskupijose, kiti – išėję į Amžinybę. Vartome kruopščiai parengtus albumus su nuotraukomis. Jose - pokario Lietuvos Bažnyčios vyskupai, kunigai. Štai Bažnyčios meno atvirukų kolekcijos – dovanotos ir pačios surinktos, su metrika, užsienio kalbų vertimais... “Nereikia keliauti – viską čia, po ranka, turiu”, – juokauja garbi jubiliatė, neseniai atšventusi aštuoniasdešimtmetį. Tų albumų daug, per vakarą peržiūrime mažą dalį... Turtinga asmeninė biblioteka – neatskiriama gyvenimo dalis. A.Mocevičiūtė mėgsta bendrauti ir turi daug draugų.
Maloniai džiugina autorės pasaulėžiūra, tvirtos moralinės ir dvasinės gyvenimo nuostatos. Nors daug iškentėjo, neskirsto žmonių į “juodus” ir “baltus”, yra pakanti kitokiai nuomonei ir objektyvi saviesiems. Didžiosios Meilės ugnis saugo ir šildo ne tik ją pačią, bet ir tuos, kurie būna šalia.
Knygoje - penki skyriai. Pirmasis – Praeities atkarpos – pasakoja apie savo ir tautos išgyventą pokario kančią: Kalėdų naktis./ Šviesi padangė –/ Ne. Ne Rarotos –/ Tai Judas žengia/ Ugnies keliu.../ Ant aikštės grindinio,/ Sniegulių padengti,/ Gulėjo jie penki –Išniekint parvežti.../ Praėjo motina pro šalį,/ Sesuo sustojo nebyli, -/ Kas skausmą apsakyti gali,/ Kai krenta ašara slapčia tyli... (Eil. „Praeities atkarpos“). Antrasis skyrius – Meilės pėdsakais – yra tikėjimo, meilės, santykio su Dievu, pagalbos žmonėms giesmė: Ir rasos lašely,/ ir žibutės žiede,/ Šypsnyje saulutės aš Tave matau./ Rytą Tau paukšteliai garbės himną giedą,/ Pumpurėlis skleidžias, mano Dieve, Tau!... (Eil. Ir rasos lašely). Trečiasis skyrius Einu keliu – apmąstymai apie sutiktus ir brangius žmones, gyvenimo prasmę. Visa A. Mocevičiūtės kūryba yra parašyta širdimi ir gyvenimu. Dėl to ji gali rungtyniauti net su garsiais poetais. Skaitytojas čia neras išgražintų, išieškotų, pačių tinkamiausių tam jausmui nusakyti žodžių, nebus taisyklingo kirčiavimo (dzūkuojantis), tačiau žodis smigs į širdį savo nerimu: ...Ką neši, kai žemei “su Dievu” pasakęs,/ Paliksi pasaulio vilingus kelius?/ Ir kas palydės, kada degančios žvakės/ Tau “Requiem” tyliai be žodžių kuždės?/ Ir kas palydės? (Eil. „Kur eisi?“). Skyrius Gerumo paunksmėje dedikuotas Motinai.
Motinai, kuri pagimdė žmogų, ir Motinai, kuri pagimdė Dievą. Iš tiesų tai eilėraščiai apie švelnią pasiaukojančią meilę, juose ilgesys, bežadžiai pokalbiai: Motinėle mano, tu man kaip saulutė,/ Kuri taip maloniai savo spinduliais/ Glamonėja, glosto mažutį daigelį,/ Pakol išaugina žydinčias gėles... (eil. „Motinos meilė“). Eilėraščiams būdingas ne pasyvus stebėtojo, bet kovotojo, raginančio nepalūžti, skatinančio eiti pirmyn, balsas. Jis kartais tikrai labai reikalingas žmogui, galįs atstoti artimą draugą: Skubėk pas Mariją, kai širdy abejonė.../ Nurinks tau erškėčius jos švelni Ranka./ Kai prabyla meilė, traukias abejonė/ Ir tvirtumo žiedu pražysta auka. „Vaikystės aidai“ – paskutinis, mažiausias, skyrius. Be eilėraščių, jame yra trys pasakos. Jos šiuolaikiškos: “Darbas ir Pinigas”, “Liūdnas veidas”, “Karalienė Žiemužė”.
Toks būtų žvilgtelėjimas į “Laiptų maldą”. Jos viršelius puošia poetės gimtinės – Punios vaizdai, o skyriams iliustracijas prieš daugelį metų (kada buvo rašyti šie eilėraščiai) piešė beveik akla, nežinoma savamokslė dailininkė. Tiražas - 250 egzempliorių. Tad ne kiekvienas norintis galės įsigyti.
Knyga išėjo savaime: nei planuota, nei vargta, tarsi palydėta Dievo ranka... Tikiuosi pasiteisins.

Julė KILČIAUSKIENĖ,
knygos sudarytoja ir parengėja

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija