XXI amžius

Kauno arkivyskupijoje

Kėdainių dekanate

Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių sveikina Sutvirtinimo sakramentą priėmę jaunuoliai

Autoriaus nuotrauka

Lankėsi arkivyskupas

Šaravai. Saulėtą kovo 16 dieną žmonės mašinomis, kai kas ir pėsti gausiai rinkosi į mažiausią Kėdainių dekanate Šaravų bažnyčią. Dėkodami už aplankymą, žmonės su pagarba šventoriuje pasitiko arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, Kėdainių dekaną kun. Gintarą Pūrą, beveik metus juos aptarnaujantį jauną kunigą Renaldą Šumbrauskį.
Po trumpos maldos jaukioje bažnyčioje kun. R.Šumbrauskis skaitė raportą. Šaravų Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia pašventinta 1933 m. rugpjūčio 13 d. ir priklausė Josvainių parapijai kaip filija. Ji pastatyta minint 70 metų, kai 1863-iaisiais prie Šaravų ąžuolo per šv. Mišias sukilėliai bei septyni kunigai rusų kazokų buvo apsupti ir nužudyti. Kasmet, minint tą dieną, susirenka nemažai žmonių, atvyksta Kėdainių P.Lukšio kuopos šauliai, kunigai aukoja šv.Mišias.
Kunigas pasidžiaugė bažnyčią lankančių tikinčiųjų nuoširdumu, palaikymu. Ypač gausiai bendruomenė dalyvauja laidotuvių apeigose ir sekmadieniais, kai meldžiamasi už mirusiuosius. Marijošių šeima nuolat rūpinasi tvarka ir bažnyčios priežiūra. Tikimasi sulaukti seniūnijos moralinio, o ateityje galbūt ir finansinio palaikymo.
Kun.R.Šumbrauskis kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą su pradine mokykla. Skaisgiriuose sausį buvo surengta vaikų ir jaunimo stovykla „Leiskit svajoti“, kurioje dalyvavo 24 jaunuoliai iš Josvainių, Skaisgirių, Kunionių, Pernaravos. Stovykla pagyvino miestelio gyvenimą, padėjo susidraugauti jaunimui.
Po šv.Mišių arkivyskupas dideliam būriui šio krašto jaunuolių suteikė Sutvirtinimo sakramentą, palinkėjo būti pavyzdžiu ir šviesos nešėjais šeimoje, mokykloje ir tėvynėje. Jis kvietė jaunimą skaisčiai gyventi, nes tai laimingos ateities garantas. Bažnyčia šiandien skelbia Evangelijos žinią apie Dievo gailestingumą, ragina melstis už taiką. Malda – tai šlovinimas ir dėkojimas už visą gėrį, kurį kasdien gauname iš dangaus Tėvo rankų. Ganytojas pakvietė aktyviai dalyvauti referendume ir balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą. Arkivyskupas sakė: „Nedarykime klaidos. Aš buvau daugelyje Europos šalių ir mačiau, kad demokratinėse Vakarų valstybėse žmonės daug turtingesni, geriau ir laimingiau gyvena. Nors dabar yra nemažai trūkumų, bet, tikėkime, jie laikini ir po kelerių metų gyvensime geriau, kaip ir visos ES narės“.

Jonas MATULIS

Tikinčiųjų susibūrimas - Bažnyčios vienybės ženklas

Jurbarko dekanate

Emilija Mikšienė

Angelė Kvietkauskienė

Stasys Liutvinavičius

Leonidas Venckus

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Veliuona. Suvokiant kaimiškų ir miesto katalikiškų bendruomenių gyvenimo specifiką, laikotarpio iššūkius šių dienų žmogui, pozityvias ir negatyvias dienų realijas, įgyvendinant Kauno arkivyskupijos pastoracijos programos 2002-2004 metams gaires, ženkliai ūgtelėjo Jurbarko dekanato Veliuonos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos tikinčiųjų bendruomenė, jos Pastoracinės tarybos veikla: religinis švietimas, šeimų ir jaunimo sielovada, socialinė karitatyvinė veikla, dėmesys bažnytiniam paveldui, ieškoma, kas žmones vienija kelyje į gyvosios bažnyčios kūrimą. Pasak klebono kun. Artūro Stanevičiaus, Pastoracinė taryba didelį dėmesį skiria pasirengimui antrajam Kauno arkivyskupijos sinodui, studijuoja II Vatikano Susirinkimo medžiagą, siekiama aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo šv. Mišiose, sąmoningumo priimant sakramentus ir bendruomeniškumo. Veliuonos gyvenvietė nedidelė, joje gyvena apie tūkstantis gyventojų. Čia, kaip nė viename Lietuvos kampelyje, tarsi muziejus po atviru dangumi: bažnyčia, paminklai, skulptūros, koplytstulpiai, kryžiai, apie penkiolika hektarų piliakalnių, piliaviečių, senkapių, kapinių, parkų, skverų. Veliuonos krašte - penki muziejai. Kultūrinis gyvenimas ypatingas tuo, kad Atgimimas čia prasidėjo gana anksti. Jau 1965 metais teatro mėgėjai vaidino tik lietuvių klasikų veikalus, 1968 metais Leonidos Matusevičienės etnografinis ansamblis šoko ir dainavo Veliuonos krašto dainas, kai kitose Lietuvos vietose etnografinė kultūra pradėjo bręsti tik 1988 metais. Tautos atgimimo banga, 1988 metais nuvilnijusi per Lietuvą, kėlė patriotinius jausmus. Veliuonos žemėje likę XIX amžiaus ir XX a. pradžios atgimimo šauklių pėdsakai. Ši žemė mena kunigą tautosakininką Antaną Jušką, knygnešį Joną Kurmelį, brolius Tomą ir Jurgį Mačiulius, LLA įkūrėją ir vadą Kazimierą Veverskį, Veliuonos krašto partizanus.
Veliuonoje jos žmonių rūpesčiu net sovietiniais laikais nė viena miestelio gatvė nebuvo pavadinta socializmo epochos kūrėjų vardais. Tautos dvasią čia skleidė visa aplinka. Dažnas atvykėlis nustebdavo pamatęs gėlėmis papuoštus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Gedimino paminklus. Čia buvo įamžintas ir kultūros puoselėtojų atminimas. Gėles prie Vytauto Didžiojo paminklo naktimis padėdavo Emilija Mikšienė, Ona Stepaitienė. Dažnai tautinių švenčių metu šios moterys paminklą apjuosdavo vainikais. Emilija ir šiandien džiaugiasi gyvenimu, didžiuojasi savo amžiumi. Senatvė jai yra prasmingas gyvenimo tarpsnis, kai daugiau laiko turi pažinti save, būti naudinga parapijai. Užėjus nusiminimui ar slogiai būsenai, stengiasi ją įveikti malda, triūsu darželyje. Ji savo patyrimą, kaip sukomponuoti gėles, perduoda jaunoms merginoms, savo širdis kreipiančioms į Dievą. Grožio, tvarkos samprata čia perduodama iš kartos į kartą.
Tada, kai buvo draudžiama viešai kalbėti apie Lietuvos praeitį, viešai išpažinti tikėjimą, Stasys Liutvinavičius vesdavo ekskursijas po Veliuoną ne tik saviškiams, bet ir šimtams pravažiuojančiųjų pro Veliuoną ar atvykusiesiems. Jis nebijojo kalbėti apie Veliuonos didžią praeitį, nuvesti į bažnyčią.
Visiems pasakodavo, kaip veliuoniškiai išsaugojo Vytauto paminklą pačiame miestelio centre, kaip ant Gedimino kalno naktį atstatė audros nuverstą kryžių ir kaip keletą naktų saugojo, kad kitaminčiai jo nenuverstų. Pasakojo, kaip A.Juška surinko ir užrašė dainas, kaip jo brolis Jonas tas dainas spaudos draudimo metais išleido lietuvių kalba. S.Liutvinavičius - vaikščiojanti enciklopedija, mokytojas, daug peno davęs savo mokiniams. Nė pats nesuskaičiuoja, kiek parašyta scenarijų mokyklų šventėms, rašytojų metinėms, valstybinių švenčių minėjimams. Ir šiandien skamba šventėse, susibūrimuose S.Liutvinavičiaus žodžiais sukurta daina „Veliuonai“, mokyklos šventėse iki šiol giedamas mokyklos himnas mokytojo žodžiais. Jis rajone geriausias kalbininkas, liaudies tradicijų puoselėtojas, Kaimo rašytojų sąjungos narys, Veliuonos parapijos Pastoracinės tarybos narys.
Angelė Kvietkauskienė, gausiai sueiliavusi eilėraščių ne tik apie Veliuoną, bet ir apie tėvynę, gamtą bei būtį ir išleidusi knygelę „Saulės žiedas“, aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, užsiima labdaringa veikla. Vedina intelektualinio smalsumo, skiria daug dėmesio knygoms, apmąstymams, yra „Caritas“ aktyvistė.
Mokykloje ir parapijoje savo dvasiniu gyvenimu liudija gyventi ištikimybe dvasios kvietimui ilgametis pedagogas Justinas Palukaitis. Jis teigia, jog „atlaidai, renginiai, šventės bažnyčioje, bendri rūpesčiai stiprina visą Bažnyčią, tuo pačiu palieka vietos atskiro krikščionio augimui. Vaikai, jaunimas kartu su vyresniaisiais, savo šeimų nariais, dalyvaudami tose šventėse ir kasdienybėje, pasijunta svarbūs, reikalingi Bažnyčioje“. „Yra Veliuonos krašte ir tokių, kurie į viską, t.y. į savo gyvenimą, į kitus žmones ir į dvasinius dalykus, žvelgia labai paviršutiniškai“, - pastebi iš užsienio į gimtąjį kraštą sugrįžęs Leonidas Venckus. Paveikti visuomenę reikia daug pastangų, susitelkusių ir organizuotų žmonių. Tokių šiame krašte yra. Didelio užsidegimo kupini jaunosios kartos Pastoracinės tarnybos nariai Nijolė ir Arūnas Dungveckai, Živilė Lukoševičiūtė ir kt.
Be gerų darbų neturėsime šviesesnės ateities, nuo kiekvieno mūsų asmeniško šventumo ir ryšio su Kristumi vyksta Bažnyčios atsinaujinimas. Tebūnie palaimingi veliuoniškės A.Kvietkauskienės posmai: „Palaimink mūs žmones, mūsų šalį,/ O mylimas mūsų kryželi!/ Stovėki ir saugok visus!/ Garbė tau per amžius tebus!“

Angelė BUŠKEVIČIENĖ