XXI amžius

Ar naujas Švietimo įstatymas padės išugdyti dvasiškai tobulesnę asmenybę?

Pagal Švietimo įstatymo projektą sumanyta pateikti demokratinę humanistinę ugdymo sistemos sampratą. Tačiau norėtume pareikšti kai kurias kritines pastabas:
1.Teigimas, kad ugdymas - tai sąlygų sudarymas asmeniui plėtoti dvasines galias, turėtų būti konkretesnis. Švietimo įstatymo projekte turėtų būti pateiktas apibrėžimas, nusakantis ne tik sąlygų sudarymą, bet ir aktyvią pedagogo poziciją, jo misiją įgyvendinant plačiąją pasaulėžiūrą integruotu mokymo būdu.
2. Negalima sutikti su teiginiu, kad tikybos mokymas „užkoduoja galimą pasaulėžiūrinį spaudimą švietimo įstaigose“.
Tikybos mokymas nėra pasaulėžiūrinis spaudimas. Visi žinome, kad svarbiausias krikščionybės reikalavimas yra artimo meilė. Ar ugdymas gyventi meilėje yra spaudimas? Tik negatyvusis egoizmas, kylantis iš siaurosios pasaulėžiūros, sukelia neapykantą, spaudimą. Todėl akademinis mokymas, užimantis net 97 proc. viso mokymo švietimo sistemoje, turėtų būti pateiktas su plačiąja pasaulėžiūra integruoto mokymo būdu.
3. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas yra ratifikavę sutartį dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Todėl ir ši priežastis reikalautų straipsnio Švietimo įstatyme, kuriuo būtų įgyvendinta plačioji pasaulėžiūra švietimo sistemoje.
4. Reikėtų į Švietimo įstatymą įtraukti humaniškumo, demokratiškumo, tautiškumo, atsinaujinimo dvasia programą. Tai dalis plačiosios pasaulėžiūros.
Humaniškumo ugdymo samprata iki šiol nebuvo išsami. Čia tik tradicinio tikėjimo nepakanka. Humaniškumas be Dievo - tai tarsi pasodintas medelis be šaknų, iš kurio nesulauksime vaisių. Humaniškumas turi būti ugdomas esant vienybėje su Dievu, per meilę. Tik tuomet išugdysime brandų žmogų.
Demokratiškumo ugdymas būtinas, nes reikia rengti tolerantišką, iniciatyvų, bendruomenišką asmenį, puoselėjantį bendrą pilietinio gyvenimo kultūrą. Šiandieninė bendroji pilietinio gyvenimo kultūra, dorovė daug kur grįsta normatyvine etika, o Evangelijos etika yra nuošalėje. Todėl įsigali liberalizmas, hedonizmas kaip negatyvi dorovės atšaka. Tai dvasiškai patologinio žmogaus bruožas. Toks žmogus, pasinaudodamas demokratija, rinks ir panašius žmones į valstybės valdymą.
1992 metais paskelbtoje Koncepcijoje ir 2002-ųjų Gairėse humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas, atsinaujinimas praleisti, jų nėra ir dabar galiojančiame įstatyme. Tai rodo, kad demokratiškumo ugdymas buvo sprendžiamas siauros pasaulėžiūros rėmuose. Peršasi išvada, kad būtina švietimo sistemoje vystyti plačios pasaulėžiūros mąstymą, kurį dar prieškariu propagavo prof. S.Šalkauskis, prof. P.Dovydaitis, filosofas A.Maceina, prel. A.Jakštas ir daugelis kitų pedagogų.
Nacionalinis švietimas ugdo asmenį, įsipareigojantį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis, etnokultūra ir jos išsaugojimu.
Tačiau nacionalumas, patriotiškumas, kaip sakė A.Maceina, turi būti pašvęstas ir pakeltas iki dorybės laipsnio, kad nesudarytų sąlygų kilti negatyviam egoizmui, neapykantai ir diegtų tautos meilę. Be auklėjimo nacionalumo, patriotiškumo dvasia tauta negali pasiekti aukšto kultūros lygio. Todėl nacionalumo, patriotiškumo sąvokos turėtų būti įtvirtintos Švietimo įstatyme.
Mūsų tautai reikalingas atsinaujinimas dvasinėje srityje. Švietimas skatina modernizavimą, sudaro sąlygas kurtis ir plėtotis, perimti naujoves, tačiau konkrečiai nerašoma, kad viso to siekiant reikia vystyti plačiąją pasaulėžiūrą (krikščioniškąją), o su ja - ir dvasinį atsinaujinimą. Jaunimo sąmonėje būtina skiepyti tikrąjį kultūros supratimą, kuris prasidėtų nuo gyvenimo prasmės suvokimo gyvenant vienybėje su Dievu: tai meilė Dievui, meilė artimui, dvasinė pažanga, dorovė, mokslas, išmintis ir materialinė gerovė. Tik dvasiškai atsinaujinęs žmogus, intelektualas yra kultūros pagrindas. Tai reikėtų pabrėžti įstatyme.
Šiandieninis mūsų tautos kultūros supratimas traktuojamas atvirkščiai: pirma - materialinė gerovė, antra - energetika, trečia - informatika, mokslas, menai, o tik paskutinėje vietoje yra gyvenimo prasmės suvokimas. Dėl siauros pasaulėžiūros ir atsirado šis kultūros supratimas. Tokioje kultūros sampratoje gyvenant įsigali negatyvusis egoizmas, kuris sukelia konfliktines situacijas, neigiamas emocijas, neapykantą, terorizmą.
TV3, LNK laidose propaguojamas smurtas, žudynės, seksas. Tai nuodija tautos žmonių sąmonę. Hedonizmu užpildyta Nomedos laida. Taip griaunamas dvasinis tautos atsinaujinimas. Tai dvasinis genocidas ir pagal įstatymą tai reikėtų vertinti kaip nusikaltimą prieš tautą.
Brandaus žmogaus išauklėjimas reikalingas labiau nei aukštojo mokslo diplomas. Technokratinė veikla, kuri nesiekia dorinei vertybei prilygstančio gėrio, yra ėjimas į kančią.
Kultūra be dvasinio žmogaus atsinaujinimo yra fasadinė kultūra. Juk parodų ir koncertų lygis dar nerodo žmonių kultūringumo. Todėl švietimo sistema įstatymais turėtų orientuoti asmenybės vystymą, siekiant dvasinės brandos, kad gyvenimas taptų socialiai bei dvasiškai vertingas ir autentiškas. Norėtųsi, kad Švietimo įstatyme būtų įprasminta didesnė atsakomybė asmenims, atsakingiems už savo tautos likimą.

Česlovas RINKEVIČIUS,
Bronė EIDUKIENĖ,
Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos nariai