Pirmasis puslapis
Susitikimai
Nuomonės
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Aktualijos
Pasaulis
Kryžkelės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Moralinės ir teisinės Irako problemos po totalitarinio režimo nušalinimo

Irako vaikai bando atsigerti iš vamzdžio, įrengto humanitarinę pagalbą tiekiančių ispanų pajėgų

Irakiečiams atsivėrė kelias tapti savo šalies šeimininkais

Tragiškiems Irako karo įvykiams palaipsniui tampant istorija, tebesitęsiantys svarstymai dėl Jungtinių Valstijų vadovaujamos operacijos „Laisvė Irakui“ moralinių motyvų užleidžia vietą diskusijoms apie „posadaminio“ Irako demokratinį sutvarkymą ir tarptautinės bendruomenės įtaką šiam procesui. Tie, kurie dalyvavo gausiose antikarinėse manifestacijose, kurios lyg galinga banga nuvilnijo per visą pasaulį, ir tie, kurie dėjo visas pastangas, kad karo nebūtų, be abejonės, matydami televizijos ekranuose subombarduotus ir sugriautus namus bei žmonių aukas, turėjo pajusti vidinį nusivylimą ir skausmą.
Kita vertus, diktatoriaus Sadamo Huseino režimas, pagrįstai vadintas „arabiškuoju stalinizmu“, ne kartą agresyviais veiksmais pažeidė taiką Artimųjų Rytų regione, todėl sunku įsivaizduoti nors vieną sąžiningą žmogų pasaulyje, kuris būtų nelaimingas dėl šio režimo nuvertimo drąsiais amerikiečių kariškių ir jų sąjungininkų veiksmais, kurie vykdė savo pilietinę pareigą, paklusdami savo teisėtų ir demokratiškai išrinktų politinių lyderių nurodymams.

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Vytautas Landsbergis: Europoje yra geriau

Seimo narys Vytautas Landsbergis vėliavų pakėlimo ceremonijoje Kovo 11-ąją

Stojimas į Europos Sąjungą Lietuvai, kaip valstybei, yra išsigelbėjimas, mano Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) pirmininkas, Seimo narys prof.Vytautas LANDSBERGIS. “Jokio atsiskyrėlių savarankiškumo šioje geografinėje vietoje nebus!”- įsitikinęs jis. O gegužės referendumo rezultatus, anot profesoriaus, turėtų lemti blaivus naudos supratimas: ten yra geriau.

Lietuvoje egzistuoja mažiausiai du požiūriai į Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Vienas susijęs su viltimi, kad Briuselis Lietuvoje įves tvarką, privers priimti gerus įstatymus, nubaus apsivogusius valdininkus, visiems padalys iš struktūrinių fondų. Kitas – blaivesnis – įtaigauja, kad Europos Sąjungoje gyvensime taip, kokie būsime patys. T.y. jeigu būsime intelektualiai ir moraliai degradavę, ES mums gali brangiai kainuoti. Kuriam požiūriui jūs pritartumėte, o gal turite trečią?
Nematau prieštaravimo tarp tų abiejų formuluočių. Nepritarčiau tik, jei kas nors iš antrosios darytų išvadą, kad jei būsime prasti, ES mums bus dar blogiau negu dabar. Net ir iš juodosios pusės žiūrint, manau, kad ir sukčiams, ir valkatoms geriau gyventi turtingesnėje šalyje. Bet Europa mūsų taip beviltiškai nevertina. Į ES tokių šalių nekviečia ir nepriima. O kad Lietuva, šiaip taip pasitvarkydama ir progresuodama, jau yra verta pakvietimo į ES, tai niekaip nereiškia, kad, įstoję ten, mes pradėsime degraduoti. Ten didesni reikalavimai, tam tikra tarptautinio lygio savaiminė priežiūra, vieni su kitais padoriau bendrauja, daro verslą, tvarko bendrus reikalus. Jeigu koks nors narys staiga degraduoja, jis tiesiog negali dalyvauti. Bet kodėl jis turėtų degraduoti, jeigu aplink vyksta geresnis darbas? Tai nelogiškas ir beprasmis gąsdinimas.

Jiems „iškrito“ nelaimingas bilietas,
arba
Dūmų be ugnies nebūna

Antanas Venskūnas prie simbolinio Algirdo Makštučio kapo Ūdrijoje

Karinio laivo katastrofa

1974 m. rugpjūčio 30 d. Juodojoje jūroje, 20 mylių nuo Sevastopolio, katastrofą patyrė karinis laivas „Otvažnyj“. Tą dieną jūroje vyko kariniai mokymai. 10 valandą pagal karinį aliarmą prasidėjo pratybos. Po poros minučių laivugalį sudrebino sprogimas. Kaip vėliau buvo išsiaiškinta, jungiant aparatūrą suveikė zenitinės raketos variklio paleidimo patronas ir įsijungė raketos darbinis variklis, po to – ir raketos startinės pakopos variklis. Užsidegė ir kitos raketos. Laivugalyje įvyko stiprus raketų sandėlio sprogimas. Bortuose atsirado dvi didelės skylės.
Prasidėjo gaisras. Į pagalbą atskubėjo gelbėjimo laivai. Laivas buvo buksyruojamas į seklesnę vietą; 15 valandą, besitęsiant gaisrui, sprogo dar vienas aviacinių bombų sandėlis, vanduo visiškai užliejo šešias laivo sekcijas, ir laivas po šešių valandų kovos su stichija nuskendo 125 metrų gylyje neutraliuose vandenyse.

Įkurtuvės Lietuvių kalbos institute

Įkurtuvių proga simbolinis raktas įteikiamas Lietuvių kalbos instituto direktoriui Giedriui Subačiui (dešinėje)

Lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų grupėje. Ji geriausiai išlaikė senąjį garsyną ir daugelį morfologinių ypatybių, pasižymi žodžių darybos priemonių gausumu. Seniausioji leksikos dalis paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės. Netenka stebėtis, kad lietuvių kalba dėstoma Rusijos, Lenkijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos ir kitų šalių universitetuose, ja domisi žymiausi pasaulio lingvistai. Literatūrinė lietuvių kalba pradėjo formuotis XVI a. viduryje. Jos pradininku laikomas Martynas Mažvydas. Normintojai - Danielius Kleinas, Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas ir kt. Tobulintojai - Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir kt.

Vytautui Landsbergiui ir Juozui Balčikoniui – Vilniaus dailės akademijos garbės daktarų vardai

Naujieji VDA garbės daktarai profesoriai Juozas Balčikonis ir Vytautas Landsbergis

Iškilmingame 210 metų jubiliejui skirtame Vilniaus dailės akademijos (VDA) Senato posėdyje Rotušėje už mokslinę, kultūrinę, meninę ir visuomeninę veiklą garbės daktarų vardai suteikti profesoriui Vytautui Landsbergiui ir vienam garsiausių Lietuvos dailininkų tekstilininkui profesoriui Juozui Balčikoniui.
V. Landsbergis pasaulio kultūrinei bendruomenei yra žinomas ne tik kaip politikos ir visuomenės veikėjas, bet ir kaip meno, muzikos, kultūros istorikas, publikavęs daugybę knygų ir straipsnių, kuriuose daugiausia gvildenama dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Taip pat itin svarbi profesoriaus iniciatyva prisidedant prie lietuvių menininkų Jurgio Mačiūno, Viliaus Orvido darbų skleidimo.

Pasaulio lietuvių dainų šventei artėjant
„Dainų šventės padeda tautai išgyventi…“

Vida Šatkauskienė

Vos keli mėnesiai liko iki Pasaulio lietuvių dainų šventės, skirtos Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. Šiuo metu jai intensyviai rengiamasi. Apie šios nuostabios šventės tikslus, pasirengimą ir naujoves Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėją Vidą Šatkauskienę kalbina Elona Gubavičiūtė.

Gal galėtumėte paaiškinti, kokie tikslai ir idėjos skatina rengti Dainų šventes ? Kodėl tokio pobūdžio šventėse ne vien tik dainuojama ?
Pats šventės tikslas yra suburti Lietuvos žmones, išaukštinti jos kultūrą, ypač dainą kaip nacionalinio savitumo išraišką, nepaprastai svarbią vertybę visai Lietuvai, visiems jos žmonėms. Dainų šventės padeda tautai išgyventi, neišsilakstyti po materialiai geriau gyvenančius kraštus. Ypač pastaruoju metu kyla daug diskusijų, ar išsaugosime savitumą, įstoję į Europos Sąjungą. Manau, kad būtent dainų šventės ir parodo, kad viskas priklauso nuo mūsų.

Kivirčai be pabaigos

Valdančioji partija vis dėlto ryžosi paaukoti vieną savo iškiliausių veikėjų ir po Č.Juršėno patį ištikimiausią partijos vado bendražygį vidaus reikalų ministrą J.Bernatonį. Nors atsistatydinimo prašymą gavo dar prieš Socialdemokratų partijos tarybos ir prezidiumo posėdį, partijos lyderis ir Premjeras buvo aiškiai nepatenkintas, jog skaudama širdimi sutiko su J.Bernatonio tariamu atsistatydinimu. Pasirodo, visuomenė ir žiniasklaida nesuprato kilnių ministro tikslų… Beje, partijos lyderis kažkodėl nepaminėjo, kad ne tik visuomenė ir žiniasklaida nesuprato vidaus reikalų ministro intencijų. Juk ir kai kuriems valdančiosios partijos veikėjams nusibodo J.Bernatonio pasipūtimas ir arogancija. O labiausiai jo ambicijos tapti dešiniąja partijos vado ir Premjero ranka. Juk tokių valdančiojoje partijoje - per akis. Visiems suprantama, kad vadas - ne amžinas ir anksčiau ar vėliau turės pasitraukti. Tiesa, apie tą pasitraukimą partijos viršūnės ir eiliniai net pagalvoti bijo. Šaltas prakaitas išmuša. Juk faktiškai kito tokio mylimo ir godojamo partijoje nėra ir nenusimato. Nebent susijungtų su prezidentiniais liberalais demokratais, kurių mentalitetas visai artimas buvusių ir esamų nomenklatūrininkų. Tokiu atveju, Didžiojo Gelbėtojo karūna atitektų Prezidentui. Ir tai ne fantazija. Juk po Prezidento rinkimų abi partijos žengia koja kojon. Sakoma, kad politikoje švenčių ir išeiginių dienų nebūna: Premjeras prieš Velykas suspėjo „sutaikyti“ vidaus reikalų ministrą su policijos komisaru, o prieš Atvelykį ministrui reikėjo atsistatydinti. Įdomi kai kurių socialdemokratų „elito“ pozicija dėl šio skandalo. Pavyzdžiui, vienas iš to partinio „elito“ J.Karosas prieš „susitaikymą“ (kuris, kaip kiekvienam buvo aišku, tebuvo tik laiko tempimas) pareiškė, jog ministras privalo atsistatydinti. Tačiau po kelių dienų jau pareiškė priešingą nuomonę. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas valdančiosios partijos viršūnių žaidimuose.