XXI amžius

Vilkaviškio vyskupijoje

Šakių dekanate

Bažnytinių chorų vadovai su Sintautų klebonu
prel. Antanu Maskeliūnu (sėdi trečias iš dešinės)

Autoriaus nuotrauka

Bažnytinių chorų šventė

Sintautai. Atvelykio išvakarėse, balandžio 26 dieną, į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią suvažiavo Zanavykijos bažnytiniai chorai. Tai jau šeštoji bažnytinių chorų šventė Sintautų miestelyje, tapusi gražia tradicija populiarinant religinių chorų repertuarą, keliant meninį lygį. Atvyko Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios choras, vadovaujamas Arūno Važinskio ir Jovitos Rutkauskaitės, Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčios choras, vadovaujamas vargonininkės Redos Kneizevičienės, Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios choras (vadovė Salomėja Laima Vitukėnienė), Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios choras, kuriam vadovauja Birutė Gurskienė, Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios giesmininkai, vadovaujami Izolinos Rudzevičienės, patys jauniausi choristai atstovavo Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčiai (vadovė Violeta Briaukienė), o šeimininkų, Sintautų religinės bendruomenės, chorui vadovavo ilgametė choro vadovė vargonininkė Birutė Garmuvienė. Per visą Sintautų bažnyčios atstatymo laikotarpį B. Garmuvienė už bažnytinius patarnavimus neėmė jai priklausančio vargonininkės atlyginimo, jį paaukodama bažnyčios atstatymo ir puošimo reikmėms.
Atvykę choristai dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo ir pamokslą pasakė Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaras kun. Artūras Sederevičius, dalyvavo prelatas A. Maskeliūnas, Griškabūdžio klebonas kun. Viktoras Jurčiukonis. Giedojo Garliavos bažnyčios choras. Po šv. Mišių choristai nutarė kartu su chorų vadovais ir kunigais įsiamžinti prie šventoriuje esančios įspūdingos V. Cikanos skulptūros „Atmintis”, simbolizuojančios šventovės tragediją ir jos prisikėlimą. Poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai, išrėžti medyje, skirti prisikėlimui: „Kiek rovė - neišrovė, kiek skynė nenuskynė, dėl to, kad tu šventovė...“
Po šv. Mišių chorai rinkosi į Sintautų kultūros namų salę. Šio kultūros centro vadovė Laima Girdauskienė ir kultūrinių renginių organizatorė Vida Čeplevičienė pirmajam pasirodymui pakvietė šeimininkus. Prieš koncertą prelatas A. Maskeliūnas palinkėjo, kad Atvelykio švenčių proga visi susirinkusieji patirtų Prisikėlimo džiaugsmą, dar labiau priartėtų prie Dievo pažinimo ir Jo šlovinimo.
Ir nuvilnijo giesmė Viešpaties garbei. Kiekvieno choristo širdyje gimusi giesmė sklido tarsi įkvėpimas, dvasios šauksmas, kviečiantis į kilnumą, tyrumą, norą Dievo meilės dėka tapti geresniu, švelnesniu.
Griškabūdžio bažnyčios chore giedojo jaunos moksleivės, tai rodo, kad giedoti geba ir jauni žmonės. Vadovė Violeta Briaukienė sugebėjo įdiegti į jaunųjų širdis meilę religinei giesmei. Tokia giesmė, atliekama jaunųjų, sutvirtina tikėjimą, žavi, patraukia.
Didžiausią įspūdį visiems paliko Kazlų Rūdos bažnytinio choro dalyvių muzikalumas, užkrečiantis lyrizmas, susidainavimas. Klausaisi ir tave pagauna muzikiniai garsai, giesmės žodžiai, susiliejantys į vieną audinį – muzikinę drobę. Toks choras papuoštų bet kurios bažnyčios Lietuvoje ir Europoje atliekamų giesmių įvairovę savita interpretacija. Šio choro laukia graži ateitis. Aišku, tai didelis jo vadovės S.L. Vitukėnienės nuopelnas. Tikrai savita jos muzikinės kultūros samprata, gebėjimas išreikšti per giesmę žmogaus talentą, sutelkti muzikalius žmones. Būtų gražu ateityje matyti panašaus lygio giedojimą visoje Lietuvoje.
Garliavos bažnyčios choras įtaigiai giedojo bažnyčioje, o kultūros namuose jau nebuvo to galingo akustinio skambesio. Dažnai pastebima, kad bažnytinių chorų atliekamos giesmės geriau skamba bažnyčioje nei kultūros namų salėje. Ir tai suprantama. Juk bažnyčių statytojai išmanė akustikos svarbą. Pamokslą sakantis kunigas be jokio mikrofono buvo kuo aiškiausiai girdimas visoje bažnyčioje. Man regis, ateityje šių chorų šventę reikėtų rengti Sintautų bažnyčioje, o ne kultūros namuose. Tai pagyvintų, labiau sutelktų ir įkvėptų choristus pajusti antgamtinį giesmės turinį.
Tradiciškai giedojo Šakių, Lekėčių ir Pilviškių bažnyčių choristai. Koncerto pabaigoje visi chorai ir žiūrovai sugiedojo giesmę šv. Cecilijai, bažnytinių chorų globėjai. Sveikintina, kad atgimusi Sintautų bažnyčia kasmet kartu su kultūros namais sukviečia bažnyčių chorus į šventę – giesme pagarbinti Viešpatį ir atsinaujinti, pabendrauti su tikėjimo sesėmis ir broliais.
Atgimimo metais Sintautų vidurinė mokykla įėjo į naujausių laikų istoriją kaip pirmoji mokykla Lietuvoje, atgaivinusi tikybos dėstymą. Sintautų klebono iniciatyva nuo 1989-1990 mokslų metų pradžios Sintautuose pradėtas fakultatyvus tikybos mokymas. Tai lėmė tuo metu labai drąsus Sintautų vidurinės mokyklos mokytojų apsisprendimas.
Klebonas prel. A. Maskeliūnas jau 32 metus dirba ne tik pastoracinį darbą, be jo neapsieina nė vienas visuomeninis - kultūrinis įvykis. Bažnytinių chorų koncertai - svarbi kultūrinio gyvenimo dalis.
...Prieš septynerius metus, 1995-ųjų rugpjūčio 26 d., Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis konsekravo atgimusią šventovę, kuri tarsi feniksas pakilo iš griuvėsių. Didžiausią indėlį, atstatant Sintautų bažnyčią, įnešė Šakių dekanas prel. A.Maskeliūnas. Apie tai rašė respublikinė, vietinė, išeivijos spauda. Be atstatytos bažnyčios nebūtų ir dabartinės tradicinės bažnytinių chorų šventės. Ta pačia proga prel. A. Maskeliūnas prisimena, kad yra sudarytas tikslus bažnyčios atstatymo (1990-1995) aukotojų sąrašas, kuriame yra 1616 pavardžių. Visi jie išvardyti ką tik išleistoje Juozo Jacevičiaus ir Valerijos Vilčinskienės knygoje „Sintautų parapija“.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Kryžių Šakių gatvėmis procesijoje neša pagyvenę ir jauni Šakių parapijos tikintieji

Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

ŠAKIAI. Didįjį penktadienį iš Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios procesija su kryžiumi ėjo miesto gatvėmis. Taip pirmą kartą parapijoje buvo apmąstomas Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios kelias, kryžiumi garbinamas Atpirkėjas ir maldaujama jo išganymo. Iš netašytų medžių pagamintą kryžių nešė įvairaus amžiaus tikintieji, buvo giedamos giesmės. Procesijoje taip pat dalyvavo klebonas kun. Sigitas Matusevičius ir vikaras kun. Jonas Cikana.

R.B.

Vilkaviškio dekanate

„Jūs taip arti Dievo - tik įsiklausykite, atraskite ir pasišvęskite“

VILKAVIŠKIS. Po karo ir sovietmečiu sugriovimų atstatytoje Vilkaviškio vyskupijos Švč. M. Marijos Apsilankymo Katedroje dar tik penktąjį pavasarį buvo švenčiama didžiausio žmonių atpirkimo slėpinio šventė - Velykos. Tačiau tikintiesiems akivaizdu, kaip veiklaus parapijos klebono dekano prelato Vytauto Gustaičio rūpesčiu kasmet paįvairinama Didžiosios savaitės tridienio liturgija. Jau keleri metai Didžiojo ketvirtadienio vakaro šv. Mišiose atgaivinta sena tradicija: klebonas plauna kojas dvylikai vyrų, tuo pademonstruodamas ištikimą tarnystę ir meilę kiekvienam žmogui.
Šįmet Didžiojo ketvirtadienio liturgija dar buvo paįvairinta ir atnašų procesija. Prie Kristaus altoriaus savo kasdienio „darbo įrankius“ - žaislus, rašymo ir mokymo priemones ir tai, kuo pagelbsti skurstantiesiems, sudėjo vaikų lopšelio-darželio, mokyklų, gydymo įstaigų, rajono savivaldybės atstovai. Išskirtinai iškilmingos buvo krizmos - aliejų šventinimo - Mišios. Jose giedojo Marijampolės Česlovo Sasnausko choras. Į Katedrą atvyko ir kartu su vyskupu Rimantu Norvila šv. Mišias koncelebravo apie 80 vyskupijos kunigų, vienuolių. Pirmąkart šioje iškilmėje buvo pakviesti pasidalyti Didžiojo ketvirtadienio šventimu ir bendryste vyskupijos parapijų ministrantai - šv. Mišių patarnautojai. Jų atvyko apie 90 ir Katedroje užėmė jiems arčiausiai prie altoriaus ir kunigų skirtas vietas. Po iškilmių ministrantai, kaip ir kunigai, turėjo galimybę pabendrauti prie arbatos puodelio.
Didžiojo ketvirtadienio aliejų šventinimo Mišiose homiliją pasakė vysk. R.Norvila. Ganytojas pirmiausia pasveikino visus mielus brolius kunigus, o taip pat, nors buvo darbo dienos vidurys, ir gausiai susirinkusius tikinčiuosius. Pasvarstęs apie kunigo pašaukimą ir kunigišką tarnystę, apie jam keliamus uždavinius, pabrėždamas, kad žodžiai ir darbai būtų gyvu Dievo liudijimu pasauliui, kalbėjo apie kunigo bendrystę su artimiausiais Bažnyčios tarnais.
Tačiau vyskupas didesnę savo homilijos dalį skyrė ministrantams, atkreipdamas dėmesį į tai, kad šie kaip niekas kitas dažnai per šv. Mišias būna arti kunigų, aukojančių šv. Mišias. Jie būna be galo arti Viešpaties altoriaus bei šventosios aukos, kurios metu pats Dievas ateina tarp mūsų. Išreiškė viltį, jog ministrantams jų dalyvavimas Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje bus atmintina diena, kad neišdildomus įspūdžius paliks ne tik graži Vilkaviškio Katedra, daugybė kunigų, bet gal net kai ką paskatins pagalvoti apie galimybę paskirti savo gyvenimą labai kilniai kunigo tarnystei.
Ganytojas kvietė jaunimą suprasti dalyvavimo liturgijoje prasmingumą, atrasti per amžius ištobulintą liturgijos grožį. Muzika, giesmės, meniški paveikslai, altoriai, gražūs indai, baldai, drabužiai ir pats bažnyčios pastatas dažniausiai yra ypatingi, įspūdingi. Tačiau vyskupas sakė kviečiąs įsiklausyti į liturgijos žodžius ir atrasti juose vis kažką gražaus, naujo ir prasmingo.
Atkreipė dėmesį į tai, kad svarbiausias dalykas liturgijoje yra Dievas. „Jo taip arti nerasite niekur kitur. Nei namuose, nei mokykloje, nei žaidimų ar sporto aikštelėse, nei prie televizijos ekranų. Tą Dievo buvimą kiekvienas jaučiate savaip, - kalbėjo vyskupas R.Norvila. - Gal tu Jį atrandi ir atpažįsti, kai, neskubėdamas namo, atsisėdi pustuštėje bažnyčioje ir bandai lėtai melstis ar kai tiesiog pakėlęs galvą pasidairai po bažnyčios skliautus, altorius. Gal būna taip, kai suklumpi prieš tabernakulį ir vieną kartą netikėtai supranti, kad tavo maldą Dievas girdi, kad ne tuščiai kalbi su juo…“
Ganytojas liturgijos grožį palygino su skrydžiu lėktuvu, - kai pakyli virš debesų, visa, kas buvo niūru ir liūdna, išnyksta. Nutolsta pyktis, blogis, visa būtis. Tuomet išsigrynina ir matosi saulės nušviestos debesų keteros - šventas laikas, šventa vieta, šventa erdvė…
Kunigams, patarnautojams ir pasauliečiams atrasti liturgijos grožį, stiprinančią bažnytinę vienybę vyskupas R.Norvila Vilkaviškio Katedroje linkėjo ir vadovaudamas Didžiojo penktadienio bei šeštadienio, o taip pat sekmadienio Prisikėlimo pamaldoms. Prisikėlimo pamaldose dalyvavo bei nepaprastai gausiai susirinkusiems tikintiesiems sveikinimo žodį tarė Seimo narys Algirdas Butkevičius.

Birutė NENĖNIENĖ