Eucharistija – tikėjimo paslaptis ir neįkainojamas turtas
Apie naująją Popiežiaus encikliką „Ecclesia de Eucharistia“

Popiežius Jonas Paulius II pasirašo savo keturioliktąją encikliką EPA-ELTA nuotrauka

Patvirtintas tradicinis Bažnyčios mokymas

Eucharistija yra didžiausia dovana, kurią Kristus paliko savo Bažnyčiai, dovana, kuri Jo gyvybės auką padaro dabartine visiems laikams ir suteikia stiprybės bei vilties pasauliui, pažymi popiežius Jonas Paulius II savo naujojoje enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ („Bažnyčia gyva Eucharistija“), kuri susilaukė ypatingo dėmesio tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje. Ši 14-oji jo enciklika, paskelbta jubiliejiniais 25-aisiais pontifikato metais, laikytina padėkos Dievui ženklu, o taip pat atspindi Šventojo Tėvo asmeninį troškimą pasidalyti savuoju tikėjimu į Švenčiausiąjį Sakramentą su visais pasaulio katalikais.
Enciklika „Ecclesia de Eucharistia“, dar kartą iškelianti Eucharistijos sakramento svarbą ir vietą Bažnyčios gyvenime, buvo Popiežiaus pasirašyta ir paskelbta balandžio 17 dieną, Didįjį ketvirtadienį, vietoje kasmetinio tai Paskutinės vakarienės iškilmei skirto laiško kunigams, tuo pabrėžiant ir ypatingą Eucharistijos santykį su kunigyste. Naujajame dokumente Šventasis Tėvas patvirtina tradicinį Bažnyčios mokymą apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir kad sakramentui celebruoti yra būtinas galiojančius šventimus turintis kunigas.
Taip pat primenama išpažinties svarba Komunijai priimti: Atgailos sakramentas atstato tikinčiajame sunkios nuodėmės pažeistą Dievo malonę ir padaro jį vertą dalyvauti Eucharistijoje. Iš viso, kaip pažymėjo popiežius Jonas Paulius II, jis savajai enciklikai papildyti yra davęs nurodymą Tikėjimo doktrinos kongregacijai drauge su Liturgijos ir sakramentų kongregacija parengti išsamesnį teisinio pobūdžio dokumentą šv. Mišių aukos eigai ir Eucharistijos adoracijai. Vatikano šaltiniai nurodo, kad toks dokumentas jau rengiamas ir netrukus turėtų būti paskelbtas.
Kaip ir kituose savo apaštaliniuose raštuose, taip pat ir naujojoje enciklikoje Šventasis Tėvas, sekdamas „sąžinės patikrinimo“ principu, gana kritiškai peržvelgia pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios gyvenimo problemas. Ji pripažįsta, kad po II Vatikano Susirinkimo (1962-1965) vykusios liturginės reformos labai prisidėjo prie tikinčiųjų „sąmoningesnio, aktyvesnio ir vaisingesnio dalyvavimo“ šv. Mišių aukoje. Tačiau kartu su šiomis „šviesiosiomis pusėmis“ išryškėjo ir tam tikri „šešėliai“, kada kai kuriose Bažnyčios vietose pasitaikantys piktnaudžiavimai atvedė į Bažnyčios mokymo apie Eucharistiją iškraipymus. „Kartais pasitaiko labai paviršutiniškas Eucharistijos slėpinio supratimas“, - rašo Popiežius. Užmiršus šio sakramento giliąją aukos prasmę, jis „švenčiamas tarsi būtų paprasčiausias broliškas pobūvis“.
Kai kurie ekumeninio dialogo „entuziastai“, lyg ir iš gera linkinčių intencijų, nuolaidžiauja tokiai dalijimosi Eucharistija praktikai, kuri visiškai prieštarauja Bažnyčios disciplinos nuostatoms, kuriomis išreiškiamas jos tikėjimas. Kartais Eucharistijos sakramentinė prigimtis yra redukuojama vien tik iki naudingumo būti „skelbimo forma“, nekreipiant dėmesio į celebruojančio kunigo, kurio šventimai pagrįsti apaštaline įpėdinyste, privalomą dalyvavimą. Pažymėjęs, kad šie ir kiti piktnaudžiavimai jam kelia „gilų liūdesį“, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog „Eucharistija yra pernelyg didelė dovana, kad būtų toleruojamas toks dviprasmiškumas ir nepaisymas“. Jis reiškia viltį, jog naujoji enciklika padės „išsklaidyti nepriimtinų doktrinų ir praktikų tamsiuosius šešėlius, kad Eucharistija toliau galėtų spinduliuoti savo šviesųjį slėpinį“.

Popiežiaus asmeninio patyrimo elementai naujajame dokumente

Vatikano spaudos centro pateiktoje Popiežiaus 14-osios enciklikos pristatyme pastebima, kad naujasis „dokumentas palyginti trumpas (Vatikano publikuotoje versijoje ją sudaro 78 puslapiai, kai tuo tarpu kitos Jono Pauliaus II enciklikos būdavo iki 120 puslapių), tačiau reikšmingas savo teologijos, disciplinos ir pastoracijos aspektais“. Apžvalgininkai taip pat pažymi, kad enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ yra labiausiai asmeninis iš kitų Popiežiaus parašytų tokios rūšies dokumentų ir turi žymų liudytojišką charakterį. „Gausybėje savo pastoracinių vizitų visame pasaulyje aš mačiau tą didžiulį gyvybingumą, kuriuo buvo paženklintas Eucharistijos šventimas skirtingų kultūrų formomis, stiliais ir jautrumu“, - rašo Šventasis Tėvas.
Tarp kitų autobiografiniais elementais perpintų svarstymų enciklikoje yra ir toks jautrus pastebėjimas: „Prieš keletą metų aš minėjau savosios kunigystės 50-ąsias metines. O šiandien turiu malonę pasiūlyti Bažnyčiai encikliką apie Eucharistiją šį Didįjį ketvirtadienį, kuris kaip tik sutampa su mano šv. Petro tarnystės 25-osiomis metinėmis. Tai darant, mano širdis yra sklidina padėkos. Per daugiau kaip pusę amžiaus, pradedant 1946 m. lapkričio 2 d., kai aš aukojau savo pirmąsias šv. Mišias Krokuvos Vavelio katedros šv. Leonardo kriptoje, kiekvieną dieną mano žvilgsnis susitelkia į ostiją ir taurę, kur laikas ir erdvė tam tikra prasme „susijungia“ ir Golgotos drama, iš naujo pateikiama gyvuoju būdu, taip apreikšdama savo „sudabartintą“ slėpinį“.
Kitoje enciklikos vietoje, pabrėždamas Eucharistijos centrinę vietą dvasiniame gyvenime, Jonas Paulius II svarstymus vėl sieja su asmeniniu patyrimu: „Kada aš mąstau apie Eucharistiją, peržvelgiu savo gyvenimą, kaip kunigo, kaip vyskupo ir kaip šv. Petro įpėdinio, natūraliai prisimindamas daugelį kartų ir vietų, kuriose aš galėjau ją švęsti“. Popiežius prisimena Niegovicų parapijos bažnyčią, į kurią gavo savo pirmąjį pastoracinės tarnybos paskyrimą; taip pat Šv. Florijono bažnyčią Krokuvoje, kurioje tarnavo dirbdamas akademinį darbą; Krokuvos Vavelio katedrą, kurioje vadovavo pamaldoms savo vyskupiškos tarnystės metu; pagaliau Šv. Petro baziliką ir kitas Romos bažnyčias. Atskirai paminėta Eucharistijos auka Paskutinės vakarienės menėje Jeruzalėje, kuriai popiežius Jonas Paulius II vadovavo 2000 jubiliejiniais metais savo vizito į Šventąją Žemę metu.
Šventasis Tėvas rašo, kad, būdamas kunigu, vyskupu, kardinolu ir Popiežiumi, jis daugybę kartų aukojo šv. Mišias katedrose ir koplyčiose, „kurios buvo pastatytos prie kalnų takelių, prie ežerų ir jūrų krantų; aš celebravau prie altorių, pastatytų stadionuose ir miestų aikštėse“. Ir visur – ar tai būtų didžioji bazilika, ar maža kaimo bažnytėlė - „Eucharistija visada tam tikra prasme yra švenčiama prie pasaulio altoriaus. Ji suvienija dangų ir žemę. Ji apima ir persmelkia visą kūriniją“, - pažymi Jonas Paulius II. Tokiu būdu iš savo asmeniško šv. Mišių aukos patyrimo įvairiose pasaulio dalyse jis daro išvadą apie Eucharistijos visuotinumą, apie jos „kosminį pobūdį“. Šis Popiežiaus pastebėjimas savotiškai susisieja su jo 1979 metų pavasarį paskelbta pirmąja enciklika „Redemptor hominis“, kuri sutelkta į Jėzaus Kristaus asmenį, kaip „kosmoso ir istorijos centrą“. Dabar Šventasis Tėvas sutelkia dėmesį į realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, kurio atnaujintas reikšmės suvokimas bus ypač reikšmingas artimiausiai ir tolimesnei Bažnyčios ateičiai.

Marija – „Eucharistijos moteris“

Enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ yra pirmasis tokio pobūdžio Bažnyčios dokumentas prasidėjusiame trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje. Pats Jonas Paulius II jį vadina savotišku didžiojo 2000 metų jubiliejaus paveldo tolesniu vystymu. Prieš tai Šventasis Tėvas paskelbė apaštalinį laišką „Novo millennio ineunte“, ragindamas Bažnyčią, vykdant naujosios evangelizacijos uždavinį, drąsiai irtis į istorijos okeano gelmes. Praėjusiais metais apaštaliniu laišku „Rosarium Virginis Mariae“ paskelbdamas Rožinio metus, Popiežius iškėlė pasaulio katalikams naują dvasinio tobulėjimo programą – apmąstyti Kristaus veidą, vadovaujantis Marijos patyrimu ir globa.
Pagaliau naujojoje enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“, ragindamas kontempliuoti Kristų visose Jo buvimo formose, bet pirmiausia gyvajame Jo kūno ir kraujo Slėpinyje, šventojoje Eucharistijoje, Šventasis Tėvas vėl kviečia į Marijos mokyklą. „Jeigu mes norime atskleisti tvirtą ryšį tarp Bažnyčios ir Eucharistijos, mes negalime ignoruoti Marijos, Bažnyčios Motinos, pavyzdžio, - rašoma viename enciklikos skyrių, kuris kiek netikėtai visas dedikuotas Švč. Mergelei Marijai. – Jeigu Bažnyčia ir Eucharistija yra neatskiriamai sujungtos, tai tas pats gali būti pasakyta apie Mariją ir Eucharistiją“. Nors iš pirmo žvilgsnio Evangelija nieko tiesiogiai nesako šiuo klausimu, tačiau, Popiežiaus nuomone, Marija mus gali vesti prie Švenčiausiojo Sakramento dėl savo tvirto ryšio su juo. Jono Pauliaus II pastebėjimu, Dievo Motina visu savo gyvenimu yra tikroji „Eucharistijos moteris“ ir dėl to „yra stipri analogija tarp „Fiat“ („Tebūnie“), kurį Marija atsakė angelui, bei „Amen“, kurį taria kiekvienas tikintysis, priimdamas Viešpaties kūną“. Ryšys tarp Švč. Mergelės ir Eucharistijos paaiškinamas nurodant tą „eucharistinį tikėjimą“, kurį Marija praktikavo netgi dar prieš pačios Eucharistijos įsteigimą, dėl to fakto, kad ji sutiko į savo įsčias priimti Dievo Žodžio įsikūnijimą.
Taigi Jėzaus Motiną galima vadinti „pirmuoju tabernakuliu istorijoje“, taure, „kurioje Dievo Sūnus, dar neregimas mūsų žmogiškam žvilgsniui, leido būti Elžbietos pagarbintas“, kada nėščia Marija aplankė savo pusseserę, aiškina Šventasis Tėvas. Marijos auka taip pat suvienija ją su Eucharistijos slėpiniu: lydėdama Kristų visame Jo gyvenimo kelyje ir ypač Kančios kelyje į Kalvariją, Dievo Motina svarbiausią Eucharistijos, kaip aukos, lygmenį padarė savu. „Ką Marija turėjo jausti, išgirdusi iš Petro, Jono, Jokūbo ir kitų apaštalų lūpų žodžius, jiems pasakytus per Paskutiniąją vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“?“ – klausia Popiežius ir atsako, kad Viešpaties kūnas atiduotas už mus ir padarytas dabartimi sakramentinėje aukoje, yra tas pats Kūnas, kurį ji priėmė į savo įsčias.
Evangelija nieko nekalba apie Marijos buvimą su Jėzaus mokiniais Paskutinės vakarienės metu, tačiau galima numanyti Marijos dalyvavimą Eucharistijos šventimuose su pirmąja krikščionių karta, tvirtina Jonas Paulius II. Dievo Motinai toks Komunijos priėmimas turėjo reikšti tarsi atnaujintą priėmimą į savo įsčias „tą Širdį, kuri plakė unisonu su jos pačios širdimi ir išgyvenimą iš naujo tai, ką ji patyrė kryžiaus papėdėje, pabrėžiama enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“. Tokiu būdu Popiežius daro išvadą, kad „Marija dalyvauja su Bažnyčia ir kaip Bažnyčios Motina kiekviename mūsų Eucharistijos šventime“. Jis kviečia Bažnyčią atidžiai įsiklausyti į Švč. Mergelę Mariją, „kurioje Eucharistijos slėpinys parodo save labiau negu bet kur kitur, kaip Šviesos slėpinys“.

Eucharistija yra kunigystės pagrindas

Popiežius Jonas Paulius II naujojoje enciklikoje nemažai vietos skiria Eucharistijos ir kunigystės santykiui aptarti. Jis pripažįsta, kad visus tikinčiuosius turėtų stebinti supratimas, kad Eucharistijoje jie realiu būdu įsijungia į Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykius. Ši nuostaba ypatingu būdu pirmiausia apima Eucharistijos celebravimui vadovaujantį kunigą, kuris sakramentinių šventimų suteikto autoriteto dėka „vykdo šią konsekraciją“. Eucharistijos aukoje kalbama apie kunigą, veikiantį „Kristaus asmenyje“. Popiežius aiškina, kad kunigas neveikia tik Jėzaus „vardu“ ar „užima Jo vietą“. Iš esmės čia pasireiškia „specifinis sakramentinis tapatumas“ tarp šventimus gavusio kunigo ir Jėzaus, kuris visados yra Vyriausiasis kunigas.
Aptardamas šį svarbų enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ aspektą, Airijos katalikų laikraščio „The Irish Catholic“ apžvalgininkas kunigas Kevinas Doranas pažymi, kad dažnai ši kunigystės esmė neteisingai suprantama. Iš tikrųjų kunigas nėra būtinai šventesnis negu kiti katalikai, tačiau sakramentinės kunigystės dėka, nepaisant savo žmogiškojo ribotumo ir netgi asmeniško nuodėmingumo, kunigas išskirtiniu būdu žmonėms „tampa“ antruoju Kristumi. Taigi kunigo tarnystėje veikia pats Kristus, kuris moko, palaiko, išgano ir atleidžia žmonėms nuodėmes. Ir būtent pirmiausia eucharistinėje kunigo tarnystėje Kristus pats aukojasi dėl žmonių.
Savo naujoje enciklikoje Popiežius dar kartą primena, kad Eucharistija yra „kunigiškos tarnystės centras ir viršūnė“. Iš esmės Eucharistija ir kunigystė turi tas pačias ištakas, nes Jėzaus buvo įsteigti tuo pačiu metu, per Paskutinę vakarienę. Kaip jau minėta, Eucharistijos aukai tikinčiųjų bendruomenėje absoliučiai privalomas kunigo vadovavimas. Nors kunigas yra pašauktas iš bendruomenės, tačiau pati bendruomenė negali suteikti kunigiškų šventimų: kunigas „yra dovana, kurią bendruomenė gauna per vyskupišką įpėdinystę, turinčią pradžią apaštaluose“, aiškina Šventasis Tėvas.
Popiežius pripažįsta, kad kunigo pastoracinė veikla yra platesnės apimties nei tik Eucharistijos šventimas, tačiau „pastoracinę meilę“ labiausiai palaiko būtent Eucharistijos auka. „Dėl to kunigo dvasiniam gyvenimui, kaip ir Bažnyčios bei pasaulio gerovei, yra svarbu, kad kunigai pagal II Vatikano Susirinkimo rekomendacijas švęstų Eucharistiją kasdien, – rašo Šventasis Tėvas, pažymėdamas, kad taip jie įgytų stiprybės kitoms pastoracinėms pareigoms vykdyti. – Jų kasdienė veikla tokiu būdu taptų tikrai eucharistinė“. Juk kunigai yra pašaukti aukai vienybėje su Kristumi ne tik prie altoriaus, bet kiekvienoje savojo gyvenimo plotmėje.
Jonas Paulius II taip pat pabrėžia tiesioginį ryšį tarp pamaldumo Eucharistijai ir pašaukimų kunigystei skatinimo. Jis teigia, kad Eucharistijoje „malda už pašaukimus yra artimai suvienyta su Kristaus malda“. Kadangi Eucharistija yra kunigystės pagrindas, tai visai natūralu, kad turintis dvasinį pašaukimą asmuo šį savo pašaukimą atpažįsta per Eucharistijos meilę ir ypatingą vertinimą. Be to, iš Eucharistinio Jėzaus stiprybės pasisėmusio kunigo uoli pastoracinė tarnystė tampa sektinu pavyzdžiu jaunam žmogui. Tai gali subrandinti pašaukimą.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"