Praeities įpročiai tebegyvuoja ir dabartyje
Dar kartą apie sovietinę kultūrą

Sovietinė kultūra per sovietinius kultūros namus buvo pradėta skleisti nuo pat 1940 m. birželio 15-osios, pirmosios į Lietuvą įsiveržimo dienos: iš pogrindžio išlindę komjaunuoliai per Kauną riedančius sovietų tankus pasitiko sveikindami rusiškomis sovietinėmis dainomis. Nauja Justino Paleckio vadovaujama valdžia tuojau pat pradėjo naikinti visa, kas per 22 metus buvo sukurta Lietuvos valstybėje: uždarė visas politines ir kultūrines organizacijas, jų spaudą. O didžiausią prievartą pajuto Katalikų Bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės.
Pirmiausia buvo atimtas visas Bažnyčių turtas: žemė ir pastatai. Uždarytos kunigų seminarijos, Teologijos ir filosofijos fakultetas universitete, vienuolynai. Naujasis švietimo ministras Antanas Venclova paskelbė, kad nuo mokslo metų pradžios visose mokyklose panaikinamas tikybos mokymas, o kapelionai atleidžiami iš darbo. Kapelionai buvo atleisti ir iš Lietuvos kariuomenės. Vietoj jų atsirado politiniai vadovai, vadinamieji politrukai. Tuojau buvo išleistas ir Civilinės metrikacijos įstatymas. Žmonės, pajutę, jog greitai reikės metrikuotis savivaldybėse, skubinosi susituokti bažnyčioje, krikštyti bažnyčioje dar nekrikštytus, nors kartais ir senokai gimusius vaikus.
Pirmaisiais sovietų valdžios metais sovietinė kultūra didelės žalos dvasinei lietuvių kultūrai nespėjo padaryti. Atvirkščiai, kai kurie vadinamieji laisvamaniai ar tik šiaip abejingesni tikėjimui, vadinamieji šalti katalikai pradėjo dalyvauti šv. Mišiose, tuo lyg ir parodydami savo priešiškumą naujai tvarkai.
Bet po 1944 metų imta kovoti aktyviau. Pirmiausia mokyklose daug griežčiau pradėta mokinius varyti į spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijas, per jas jaunimą stengtasi atpratinti nuo bažnyčių lankymo, vėliau ir nuo paties tikėjimo. Panaikintos Kalėdų ir Velykų atostogos, per Kalėdas buvo reikalaujama lankyti pamokas, o Velykų Didįjį šeštadienį, vakare, mokyklose buvo rengiami šokiai. Prie bažnyčių komjaunuoliai mokiniai ir mokytojai tikrindavo, kurie mokiniai eina į bažnyčią: kai kur prie bažnyčios durų atsistodavo net pats mokyklos direktorius. Jei kuri motina tempdavo savo vaiką nuo direktoriaus įtakos, tai tas net grasindavo tėvams Sibiru.
Šitoks įžūlumas turbūt buvo sovietų laikais tik Lietuvoje. Mat lietuviai atkakliai laikėsi savo tikėjimo. Bet ta kova pamažu vis silpo. Kai aš septintojo dešimtmečio pradžioje gavau darbą mokykloje ir, lankydamas tėvus, kartais jų paklausdavau, kaip jie žiūri į tai, kad jų, religingų tėvų, vaikai akiplėšiškai tempiami į kovotojų su tikėjimu būrius, dauguma atsakydavo: „Mes išaugome su Bažnyčia ir jos neatsisakysime, vaikai teeina ten, kur juos valdžia veda: gyventi tai jiems, o ne mums…“
Todėl ateistinio mokymo per penkiasdešimt metų rezultatas toks: lietuviai katalikai išmoko ir priprato gyventi be Bažnyčios, be tikėjimo ir be Dievo. Atgauta nepriklausomybė jau nuo 1988 metų Sąjūdžio suvažiavimo atidarė ir bažnyčių duris, nuo 1990 metų mokyklose leista mokyti tikybos, steigti ateitininkų ir kitas religines draugijas, būrelius. Manyta, kad lietuviai bus išsiilgę tikėjimo laisvės ir plūste plūs į bažnyčias. Deja, po keliolikos laisvės metų bažnyčias lanko daugiausia tik tie, kurie dar iki 1940 metų jau buvo suspėję išeiti pirminį religijos mokymą ir auklėjimą. O jaunajai kartai reikia tik formos: visi pradinukai lanko tikybos pamokas, priima svarbiausius tikinčiojo sakramentus ir tuo jų ryšiai su Bažnyčia nutrūksta iki santuokos ar tėvų laidotuvių. Kardinolas A.J.Bačkis, užaugęs laisvuose Vakaruose ir parvažiavęs jau į laisvą Lietuvą, neseniai vieno laikraščio korespondentui yra pasakęs, kad jis manęs, jog lietuviai per dešimt – penkiolika metų sugrįš prie tikėjimo ir į bažnyčias. Dabar jis matąs, kad tam reikia dar dešimtmečio kito, o gal ir viso penkiasdešimtmečio.
Pasidairykime po Vilnių. Vasario 16-ąją per pamaldas Arkikatedroje jaunimo, ypač moksleivių, beveik nėra, o po kelių valandų į Katedros aikštę priplūsta tūkstančiai jaunuolių, kurie čia klausosi menkaverčių dainų, šokinėja, ploja iškėlę rankas. Visoje Lietuvoje jaunimas sekmadieniais nuo pat ryto sportuoja, šoka, dainuoja, jų tėvai, buvę komjaunuoliai, sekmadieniais malkas skaldo, važiuoja dirbti į girią, bulves sodina, jas rudenį kasa; sodininkai su visa šeimyna į sodus išvyksta penktadienio pavakare, o grįžta į būstą mieste sekmadienio vakare. Vasarą šimtai tūkstančių žmonių šeštadienį ir sekmadienį ilsisi paežerėse, paupiuose, pajūryje, pamiršdami sekmadienio pareigas.
Lietuvius yra užkariavusi ir pavergusi sovietinė duonos ir žaidimų kultūra. Bedvasė, beprotė, bet pripratinusi žmones gyventi laisvai ir džiaugtis gyvenimu – juk gyvenama tik vieną kartą. Tokį džiaugsmingą gyvenimo būdą skatina visa žiniasklaida ir pramogų įstaigos. Įvairios pramogos, koncertai, sporto varžybos rengiamos sekmadieniais nuo pat ryto, kada tikinčiajam reikėtų eiti į bažnyčią. Apie Advento ir Gavėnios susilaikymą niekas ir girdėti nenori, Kūčių vakarą ar Didžiosios savaitės paskutines dienas visur dainuojama, grojama, šokama. Kai kuriuose laikraščiuose dar ir pasišaipoma: Marijos žemė… Ir mažai kas nori matyti, kad Marija verkia…
Tikėjimo praktikos atmetimas – tik viena sovietinės kultūros palikimo dalis, giliai įsišaknijusi mūsų gyvenime. Visos trylika vyriausybių, jau ketvirtas Seimas nieko nedaro, kad Bažnyčia kaip nors atsistotų ant kojų. Žiniasklaida retkarčiais meta akmenį į Bažnyčią ir į kunigus. Bažnyčia juk ne tik dvasia, bet ir materialus kūnas, kuriam reikia ir medžiaginių dalykų. Deja, vyriausybės paskiria, o Seimas patvirtina varganus tris milijonus litų visoms devynioms Lietuvoje registruotoms religinėms bendruomenėms. O Sporto departamentui kasmet skiria po 39 mln. litų: kūnui – visas kepalas, o dvasiai – tik trupiniai. Štai Vilniaus kunigų seminarijos statybai išleista 17 mln. litų. Nė viena Vyriausybė tam neskyrė nė cento, nors buvęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, vos prisiekęs, pasirūpino, kad rūmams S.Daukanto gatvėje sutaisyti būtų paskirta 50 mln. litų, jo ir prezidento V.Adamkaus būstams Turniškėse tvarkyti taip pat skirta po kelis milijonus litų. Valdžia užsikimšo ausis, kad neišgirstų Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebono skundų, jog reikės nutraukti baigiamuosius atstatymo darbus, nes trūksta pusantro milijono litų. Dabartinės Lietuvos valdžia bažnyčių negriauna, bet jų ir neremia, kartais net viešai pasako, kad bažnyčių tvarkymas, jų išlaikymas – vien pačių tikinčiųjų reikalas.
Seimo nariai svarsto, kartais ir priima įstatymus, priešiškus tikinčiųjų poreikiams ir dvasiai. Neseniai Seimas priėmė Lošimų namų viešinimo įstatymą. Jo šalininkai Seime šaukte šaukė, kad šis įstatymas į valstybės iždą atneš ne mažiau kaip 25 milijonus litų. O 2002 metams pasibaigus buvo paskelbta, kad visi registruoti lošimo namai per metus surinko 42 milijonus litų. Trisdešimt milijonų grąžinta tiems, kurie išlošė, du milijonai nubyrėjo į valstybės banką ir dešimt milijonų į savo kišenes susipylė lošimų namų savininkai. Kas gali paneigti, kad iš tų dešimties milijonų nemažai nubyrėjo ir į kišenes tų, kurie balsavo už šio įstatymo priėmimą?) Lošimo namai – ne sovietinis palikimas: juos iš Amerikos parvežė ir Seimo nariams įpiršo Seimo narys dr. Kazys Bobelis.
Tikras sovietinis palikimas yra girtavimas. Vyskupas Motiejus Valančius buvo pasiekęs, kad Lietuvoje turėjo užsidaryti ne tik visos karčemos, bet ir visos dvarininkų laikomos degtinės varyklos. Ir 1918-1940 metais Lietuvoje nebuvo naminės, o monopolinę mažai kas gėrė ne tik todėl, kad ji buvo brangi, bet todėl, kad tebebuvo gyva M.Valančiaus įdiegta blaivybės dvasia.
Keturiasdešimt metų gyvenau tarp kolūkiečių. Nuėję į darbą – laukus ar fermą, dirbtuves, – sumesdavo po rublį ir pasiųsdavo brigadininką ar partorgą į parduotuvę. Tas parnešdavo krepšį pigaus vyno, visi kartu išgerdavo ir tada imdavosi darbo. Pats mačiau, kaip per metinius kolūkiečių susirinkimus prie kultūros namų privažiuodavo sunkvežimis ir iš jo iškraudavo dešimtis dėžių degtinės, kurią siurbdavo po susirinkimo kolūkiečiai kartu su pirmininku ir kitais kolūkio pareigūnais, kol pasigerdavo iki žemės graibymo. Mačiau ir dar „linksmesnį“ vaizdą: rudenį per pabaigtuves kolūkio pirmininkas atvežė mechanizatoriams degtinės, o tie prisigėrė, parsigriovė ant žemės patį savo girdytoją ir visi suvirto ant jo sūrio slėgti…
Nuo amžių lietuviai garsėjo darbštumu. Sovietinė kultūra pripratino eiti į darbą, o ne dirbti. Ir nepriklausomybę atgavus nemažai žmonių linkę ne dirbti, o tik nedirbę gauti. Nemažai darbo biržose užsiregistravusių bedarbių visai nenori ieškoti darbo. Kurie dirba, dažnai tik žiūri, kaip greičiau sulaukti darbo pabaigos. Įstaigose dar ilgai po darbo pradžios darbuotojai, ypač darbuotojos, geria kavą, skaito laikraščius. Artėjant darbo pabaigai, jau prieš gerą pusvalandį, darbuotojai įspėja lankytojus, kad šie ateitų kitą dieną, nors reikalų šiandien ir nesutvarkė.
1995-1997 metais Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio skyrių darbuotojai nieko nedarė ištisais mėnesiais, vilkino žemės reformą. Todėl reforma užsitęsė ligi šiol. Tarnautojų atlyginimams išleista šimtai milijonų litų, o jie vis skundžiasi, kad žemei tvarkyti trūksta pinigų ir nežinia, kada jų užteks. Tarnautojai ir nenori reformos baigti, nes tada bus atleisti ir iš tarnybos. Tokios viešos tinginystės galima pamatyti ir daugelyje kitų įstaigų. Beveik niekad nesusirinkdavo į posėdžius visi Seimo nariai, kartais ir gana svarbius įstatymus priimdavo tik trečdalis ir dar mažesnė dalis Seimo narių.
Dar sovietiniais laikais pradėta kai kurių dalykų pamokose mokinius skirstyti į dvi grupes. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo sumažinta mokinių klasėje norma iki 30. Jeigu tik atsirado dar vienas mokinys, tuojau iš vienos klasės padaromos dvi. Taip dirbti lengviau, ir kelių mokytojų krūviai padidėja. O dažnai skundžiamasi, kad švietimo reikalams trūksta pinigų.
Vietoj sovietinio blato (reikalų tvarkymo per pažintis) nepriklausomoje Lietuvoje jau įsigalėjo korupcija – vakarietiškas „blato“ pakaitalas. Tose valstybėse, kur dauguma piliečių gyvena palyginti gerai, korupcija pastebima ne taip ryškiai, bet ir ten mėginama kovoti su ja. Lietuvoje korupcija į viešumą išlenda ne taip dažnai, todėl neaišku, kiek jos yra, nors vyriausybės vis iš naujo sudarinėja Kovos su korupcija komisijas ir net Seimas mėgina priimti atitinkamus kovos įstatymus. Bet nėra noro ką nors keisti, kada pats sėdi korupcijos vežime.
Lietuvoje ilgą laiką šeima buvo tautos ir valstybės pagrindas. Sovietinė kultūra į Lietuvą atnešė kitokią šeimos sampratą. Lietuviai sovietinės laisvos šeimos gyvenimo būdo ilgokai nepriėmė. Berods 1950 ar 1951 metais viename rajono laikraštyje buvo paskelbtas rajono teismo pranešimas, kad paskirtą dieną įvyks vienos šeimos skyrybų bylos viešas posėdis. Tais metais tame laikraštyje buvo skelbtos dar vienos skyrybos. Po 10-15 metų tame pačiame rajone kasmet skyrėsi jau 10-20 sutuoktinių, o dabar – net po šimtą ir daugiau sutuoktinių. Kai kuriais metais skyrybų būna daugiau negu santuokų.
Neseniai Lietuvos Seimas priėmė ilgai svarstytą Šeimos kodeksą, kuriame šeima laikoma ir sugyventinių pora, kuri susimeta laikinam bendram gyvenimui, o kai atsibosta gyventi kartu, paspaudžia vienas kitam ranką ir kiekvienas eina savo keliu.
Toks laisvas šeimos kūrimo ir gyvenimo būdas Lietuvoje šaknis rado sovietiniais laikais. Atsikūrusioje Lietuvoje jis išliko ir dar labiau plečiasi. Toks šeimos gyvenimo būdas darosi pražūtingas visai tautai, nes sugyventinių šeima beveik niekad neaugina naujos kartos. Lietuvių tauta jau senokai atsistojo ant išnykimo slenksčio. Jau kelintus metus Lietuvoje mirimų kasmet būna daugiau negu gimimų. Lietuviams reikia atsiminti, kad šeimos irimas ir nuosmukis prasidėjo tada, kai Lietuva buvo po sovietų letena.
Daug Lietuvos jaunimo, net turinčių aukštosios mokyklos diplomus, skuba į visokias airijas, ispanijas, amerikas dirbti kad ir juodžiausio darbo, kad tik gautų didesnį atlyginimą. Ten jie parodo lietuvišką darbštumą. O kodėl jo neparodyti tėvynėje? Mat joje dar tebekvepia sovietiniais dūmais. Tai vis matomi sovietinės kultūros ženklai. Jų yra ir daugiau…

Viktoras ALEKNA
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"