Saleziečių misijos pradininkas sugrįžo į savo gimtinę

Atidarius muziejaus ekspoziciją, prie kun. A.Skelčio namelio kalba jauniausias jo sūnėnas Stanislovas Eugenijus Poniškaitis. Kairėje – knygos „Gerumo šviesa“ autorė E.Biliūtė–Aleknavičienė

Saleziečių misijos Lietuvoje pradininko kun. Antano Skelčio gimtinėje, Žalvėderių kaime, šv. Mišias aukoja kun. Stasys Šileika, kun. dr. Arūnas Poniškaitis ir kan. Vytautas Vaičiūnas

Šv. kunigas Jonas Boskas – Saleziečių kongregacijos įsteigėjas. Jau įprasta, kad saleziečiai darbuojasi su jaunimu, rūpinasi jų globa ir auklėjimu. Saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje yra kun. Antanas Skeltys. Jis gimė 1884 m. sausio 5 d. Šakių aps., Griškabūdžio parapijoje, Žalvėderių kaime, gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje. Vėliau – Marijampolės gimnazijoje. Nuo pat vaikystės brandino savyje viltį siekti kunigystės. Šiam tikslui siekti buvo kliūtis – silpnas regėjimas.
Yra išlikęs pasakojimas, kaip Antanukas patyrė pirmąją Dievo Apvaizdą. Vieną rytą gimnazistas Antanas, nuoširdžiai suklupęs, meldėsi Marijampolės bažnyčioje. Jis taip buvo susikaupęs, kad net nepastebėjo, kaip visi žmonės išsiskirstė. Į karštai besimeldžiantį jaunuolį atkreipė dėmesį kunigas. Jis suprato, kad šį jaunuolį bus ištikusi nelaimė… Kunigas nusprendė palaukti šventoriuje ir su juo pasikalbėti. Antanukas atvirai papasakojo savo rūpesčius, viltis ir negalią dėl silpno regėjimo. Kunigas jam patarė vykti į Italiją, pas Tėvus saleziečius, kurie rūpinasi apleistais ar nelaimės ištiktais jaunuoliais. Geraširdis kunigas pažadėjo jam padėti.
1902 m. spalio 16 d. padrąsintas ir nuramintas Skelčių Antanukas ryžosi išvykti į tolimą, dar jam pačiam nežinomą kraštą – saulėtąją Italiją, pas šv. kun. J.Bosko saleziečius, ir ten pradėjo teologijos studijas.
1905 m. spalio 28 d. iš šv. kun. J.Bosko pirmojo įpėdinio kun. Mykolo Rua rankų gavo kunigišką rūbą. 1906 m. rugsėjo 29 d. įstojo į Saleziečių kongregaciją. 1914 m. rugpjūčio 5 d. išsipildė jaunystės svajonė – gavo kunigystės šventimus. Ir šį kartą klierikas Antanas patyrė ypatingą Dievo Apvaizdą. Nusilpęs regėjimas galėjo būti rimta kliūtis gauti kunigystės šventimus. Seminarijos vadovybė ryžosi padaryti išimtį dėl klieriko Antano išskirtinių dvasios savybių – pamaldumo, švelnumo, dvasinės ramybės.
1921 metais jis parvyksta į jau nepriklausomą Lietuvą. Gimtinėje neberanda tėvelių – šie jau atgulę amžinojo poilsio Žvirgždaičių kapinėse. Po viešnagės gimtinėje kunigas Antanas vėl išvyko į Italiją su viltimi grįžti į tėvynę. Kartu išsivežė keletą jaunuolių kandidatų į Saleziečių kongregaciją.
1934 m. spalio 24 d. sugrįžta į Lietuvą jau visam laikui. Ir Vytėnuose (Jurbarko r.), prie žilojo Nemuno krantų, įsteigia pirmąjį saleziečių centrą, tampa šios įstaigos direktoriumi. Iš visos Lietuvos į Vytėnus keliavo neturtingi jaunuoliai, norintys siekti mokslo žinių. Vytėnus (buv. Zamkaus dvarą) jam padovanojo amerikietis kunigas A.Petraitis. Buvo išlieti numatytos pastatyti Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios ir gimnazijos pamatai. Kiek daug rūpesčių teko patirti kun. A.Skelčiui, besirūpinant vis gausėjančios salezietiškos šeimynos reikalais. Juk tuo metu nebuvo tinkamų susisiekimo priemonių. Arkliais kinkytu vežimu vis keliaudavo per ūkininkų sodžius, ieškodamas paramos (maisto produktų, drabužių ir pan.).
Prasidėjęs karas sužlugdė visus saleziečių misijos pradininko planus. Pirmasis saleziečių židinys buvo nacionalizuotas.
Saleziečių bendradarbis, buvęs pedagogas Vytėnuose Jonas Stašaitis 1987-aisiais parašė prisiminimų knygą „Vytėnai, saleziečių kongregacija ir kunigas Antanas Skeltys“. Šioje knygoje pateikta daug prisiminimų iš bendravimo su kun. A.Skelčiu. Gaila, kad ši knyga dėl tuometinių laiko aplinkybių ir lėšų stokos nebuvo išleista – taip ir liko mašinraščio puslapiuose…
Šiam saleziečių bendradarbiui ypač atmintyje įstrigę direktoriaus kun. A.Skelčio pabendravimai su savo auklėtiniais po vakarinių šv. Mišių, vadinami „labanakčiais“. Šiuos labanakčius paįvairindavo prisiminimais iš gyvenimo Italijoje, iš šv. kun. J.Bosko gyvenimo, stengėsi išryškinti salezietiškojo pašaukimo esmę.
Aleksandras Jacevičius, kuriam buvo pavesta rūpintis įstaigos reikalais ir tvarkyti visus reikalus su valdžios atstovais, pateikia netikėtą priverstinio kun. A.Skelčio palikimo Vytėnus priežastį. 1947 metų vasarą, po trijų parų tardymo Vilniaus saugume, A.Jacevičius suprato, kad rengiamasi suimti kun. A.Skeltį. Vykstant iš Kauno garlaiviu, Plokščiuose į jį įlipo kun. A.Skeltys, kuris iš viešnagės gimtinėje grįžo į Vytėnus. A.Jacevičius įspėjo kun. A.Skeltį ir patarė jam nevykti į Vytėnus. Kun. A.Skeltys išlipo prie Kaniūkų kaimo esančioje garlaivių stotelėje ir nuo čia jau prasidėjo jo, kaip tremtinio, odisėja.
O Šilinėje A.Jacevičiaus jau laukė Raudonės garnizono viršininkas su būriu kareivių. Jie pasiteiravo apie kun. A.Skeltį… Taip ir prasidėjo kun. A.Skelčio tremtinio dalia nuo Vytėnų per Suvalkiją (Kazlų Rūdą, Gudelius, Igliauką) į smėlėtąją Dzūkiją. Gerieji Dzūkijos žmonės priglaudė Don Bosko idėjos sekėją, maitino jį duona ir širdžių meile.
1951-ųjų gruodį kun. A.Skeltys buvo radęs prieglobstį Jurčiukonių sodyboje Bagdanonių kaime. Į sodžių vakarop atvyko apylinkės pirmininkas su būriu stribų. Įėję neprašyti svečiai pasiteiravo, ar nėra svetimų žmonių, ir pradėjo tikrinti kambarius. Kun. A.Skeltys tuo metu sėdėjo ant krosnies ir meldėsi. Jo kojos, apautos veltiniais, buvo nuleistos žemyn. Pašvietę žibintuvėliais, stribai pamatė tik veltinius ir atidžiau nepažvelgė… į ten sėdintį kun. A.Skeltį. Paieška baigėsi laimingai.
1952-ųjų vasarą, būdamas pas Jurčiukonius, kun. A.Skeltys išėjo aplankyti kaimynų. Pievoje buvo sukrautos šieno kupetos. Prie vienos jų prisėdo pailsėti, pasigrožėti gamta. Užsnūdęs pramiegojo stribų vykdomas paieškas. O jie aplankė visas kaimo sodybas, tikrino dokumentus. Jurčiukoniai labai bijojo, kad jų vadinamasis „dėdė“ (kun. A.Skeltys) nesugrįžtų ar jo neužkluptų pas kaimynus, pas kuriuos buvo išėjęs. Kai nubudo, jau buvo pavakarys ir pas kaimynus eiti buvo vėlu. Sugrįžęs rado sutrikusius, o tuo pačiu ir nudžiugusius šeimininkus, kurie teigė, kad dangus jį saugo. Kun. A.Skeltys jautė Dievo Apvaizdą.
1954 metais, po Stalino mirties, pasibaigė kun. A.Skelčio aštuonerių metų tremtinio odisėja. 1954-ųjų rugpjūtį kun. A.Skeltys Krikštonyse buvo suimtas. Po mėnesio tardymų ir kankinimų Vilniuje, nieko nepešę, saugumiečiai jį paleido. Rugsėjį buvo paleistas į laisvę.
1955-1960 metais darbavosi Leipalingio šventovėje. Besidarbuojant Leipalingyje, sušlubavo kun. A.Skelčio sveikata. Jis nepasidavė ligai, mėgino ją nuslėpti. O kai suklupo beaukodamas šv. Mišias, tapo aišku, kad be ligoninės neapsieis. Kun. A.Skeltį ligoninėje lankė daug jį pažinojusiųjų. Vienas jaunesnių lankytojų buvo Sigitas Tamkevičius, sugrįžęs iš sovietinės kariuomenės. Vieną dieną kunigas spustelėjo lankytojo ranką ir lėtu balsu ištarė: „Važiuosiu namo, Sigitėli…“ Ir per kun. A.Skelčio skruostus nuriedėjo ašaros…
1960 m. liepos 28 d. negailestinga mirtis pašaukė saleziečių misijos pradininką į Amžinybę. 1960 m. rugpjūčio 1 d. Don Bosko idėjų sekėjas atgulė amžinojo poilsio gimtosios Griškabūdžio parapijos šventoriuje.
Kun. A.Skelčio gimtinėje, Žalvėderių kaime, prieš daugelį metų buvo pastatytas kryžius. Laiko negandų paveiktas šis kryžius suiro. Kitas kryžius buvo pritvirtintas prie tuomet dar esančio alksnyno medžio. Vykstant melioracijos darbams, kryžius ir alksnynas buvo sunaikinti. Vis buvo puoselėjama viltis pastatyti gimtinėje koplytstulpį, primenantį, kad čia yra Don Bosko idėjos sekėjo gimtinė.
Šių eilučių autorius ryžosi imtis šio sunkaus, bet prasmingo darbo. Teko nukeliauti tūkstančius kilometrų ieškant rėmėjų. Minint kun. A.Skelčio 41-ųjų mirties metinių sukaktį, 2001 m. rugpjūčio 25 d. įvyko koplytstulpio pašventinimo iškilmė. Į šią iškilmę atvyko rėmėjai, giminės ir artimieji. Koplytstulpį pašventino Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvas, teologijos mokslų daktaras kun. Arūnas Poniškaitis.
Saleziečių misijos pradininko kun. A.Skelčio bendražygio kun. Prano Gavėno rūpesčiu bei rašytojos E.Biliūtės-Aleknavičienės ir saleziečių bendradarbio A.Vitkausko pastangomis Alytuje, prie Marijos Krikščionių Pagalbos šventovės parapijos namų, 1996 m. sausio 28 d. buvo įkurtas kun. A.Skelčio muziejus, kuriame buvo daugiau kaip 120 surinktų eksponatų. Tačiau po kun. P.Gavėno mirties (2000 02 07), kun. A.Skelčio muziejus Alytuje buvo panaikintas. Ir tai buvo atlikta nesuderinus nei su muziejų įsteigusiais asmenimis, nei su kun. A.Skelčio artimais giminaičiais, nei su Don Bosko idėjos sekėjais saleziečiais… Kun. A.Skelčio muziejus panaikintas monsinjoro Leono Jakimavičiaus (Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios klebono) iniciatyva. Buvę eksponatai sudeginti, sunaikinti ar išgrobstyti. O į spintas–vitrinas, kurios kun. P.Gavėno buvo užsakytos pagaminti, buvo patalpinti medžio drožiniai, pagaminti paties mons. L.Jakimavičiaus, bei eksponatai, neturintys išliekamos istorinės vertės.
Atgauti spintas–vitrinas, kurios buvo skirtos kun. A.Skelčio muziejui, iš mons. L.Jakimavičiaus taip ir nepavyko. Tuo tikslu buvo kreiptasi į saleziečius Palemone ir Vilniuje. Buvo kreiptasi ir prašyta moralinės paramos aukštų Bažnyčios hierarchų: Kauno arkivyskupo S.Tamkevičiaus ir Vilkaviškio vyskupo R.Norvilos. Deja, konkrečios pagalbos taip ir nesulaukta.
Muziejaus panaikinimo priežastys pateikiamos vis kitokios: atseit menkaverčiai eksponatai, susidėvėję seni drabužiai, patys saleziečiai dalį jų išsivežę ir pan. O pasiteiravus tėvų saleziečių, tuo reikalu patvirtinančių teiginių negauta. Tad kodėl reikėjo sudeginti sutaną ar prieš karą leistų „Saleziečių žinių“ žurnalus (45 egz.), kun. A.Skelčio rašytus laiškus jį globojusiems dzūkams ar savo artimiems giminaičiams? Kam reikėjo pasisavinti šv. Mišių taurę bei kitus kun. A.Skelčio naudotus reikmenis?
Labdaringi kun. A.Skelčio koplytstulpio pastatymo jo gimtinėje rėmėjai bei tolimesni geros valios giminaičiai vis puoselėjo viltį, kad būtų prasminga perkelti iš Alytaus muziejaus likusius eksponatus į jo gimtinės šimtametį namelį.
Tačiau istoriniam gimtinės nameliui būtinas kapitalinis remontas. Būtina pakeisti susidėvėjusius sienojus, langus, pabetonuoti pamatus. Namelis neturi būti pasmerktas sunykti. Jis turi būti išsaugotas ateities kartoms kaip istorinis ir kultūrinis paveldas. Tuo tikslu ir saleziečiai turėtų skirti daugiau dėmesio, kreiptis paramos į Kultūros ministeriją, į rajonų (Jurbarko, Alytaus, Lazdijų, Šakių) savivaldybes, kurių teritorijose yra palikęs pėdsakus Don Bosko idėjos pradininkas Lietuvoje kun. A.Skeltys. Negalima likti abejingiems žymių mūsų tautiečių atminimui. Išsaugokime bent tai, kas dar neprarasta, juk „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“.
Šakių rajono savivaldybės dėka pagaminta ir prie gimtinės namelio pritvirtinta memorialinė lentelė, bylojanti, kad „šioje sodyboje 1884 m. sausio 5 d. gimė ir gyveno saleziečių misijos pradininkas kun. A.Skeltys“. Prie kelelio, vedančio į kun. A.Skelčio gimtinę (nuo pagrindinio kelio „Griškabūdis – Kudirkos Naumiestis“), sumontuota kelio rodyklė „Kunigo A.Skelčio gimtinė 2,5“. Kelio rodyklė įrengta ir prie kelelio trumpos atšakos, vedančios pro koplytstulpį į gimtinę. Suremontuota šio kelelio atšaka: padaryta sankasa, išpilta smėliu, žvyru.
2002 m. rugpjūčio 17 d. kun. A.Skelčio gimtinėje įvyko jo iškeliavimo į Amžinybę 42-ųjų ir koplytstulpio pastatymo pirmųjų metinių sukakčių paminėjimas. Į šią iškilmę atvyko keturi kunigai (du iš jų saleziečiai), dvi sesutės salezietės, koplytstulpio pastatymo rėmėjai, giminaičiai, draugai. Buvo atidengta kelio rodyklė, vedanti nuo pagrindinio kelio „Griškabūdis – Kudirkos Naumiestis“ į kun. A.Skelčio gimtinę.
Prie koplytstulpio buvo aukojamos šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvas kun. dr. A.Poniškaitis. Pamokslą pasakė salezietis kun. Stasys Šileika. Jis kalbėjo apie iškilią kun. A.Skelčio asmenybę, kuri nepaprasta Dievo ir artimo meile paliko jam neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Kun. S.Šileika pasigėrėjo menišku pastatytu koplytstulpiu, padėkojo visiems rėmėjams, prisidėjusiems prie jo pastatymo. Po to iškilmių dalyviai susirinko prie kun. A.Skelčio gimtinės namelio, kur buvo atidengta memorialinė lenta. Memorialinės lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavo saleziečių centro Palemone direktorius italas kun. Massimo Bianco.
Namelio-muziejaus kambaryje padėta dar išlikusi pirmojo Alytuje įsteigto muziejaus eksponatų inventorizacinė knyga. Iš jos lankytojai gali sužinoti apie ten buvusius ir jau sunaikintus ar išgrobstytus eksponatus.
Knygoje taip pat yra suregistruoti ir šiame gimtinės namelyje įsteigtame muziejuje pateikti surinkti eksponatai. Taip pat užvesta koplytstulpio pastatymo rėmėjų bei prisidėjusių prie jo pastatymo darbų, aplinkos sutvarkymo, spaudos leidėjų, muziejaus ekspozicijos įrengimo bei norinčiųjų prisidėti prie tolesnės jos išplėtimo bei tobulinimo ir namelio būtino remonto asmenų vardinė knyga. Lankytojų knygoje atsirado pirmieji prasmingi, jaudinantys atsiliepimai apie Don Bosko idėjos sekėją.
Įėjus į namelio–muziejaus ekspozicijos kambarį, į lankytojus žvelgia saleziečių kongregacijos įsteigėjo šv. kun. J.Bosko akys. Jo dešinėje – saleziečių misijos pradininko Lietuvoje kun. A.Skelčio paveikslas, o iš kairės – bendražygio ir Dievo bendradarbio kun. P.Gavėno paveikslas. Ant stalo ir spintelės sudėta kun. A.Skelčio liturginių eksponatų bei buities reikmenų: maža stula, liturginis maldynėlis, kunigo kepurė, koloratkės, akiniai… Drabužių spinta, du foteliai ir kėdė iš pirmojo saleziečių centro Vytėnų bei naudoti ten antspaudai. Unikalus eksponatas – lazdelė, kuria pasiramsčiuodamas kun. A.Skeltys žingsniavo, tremtinio dalios kryželį nešdamas Dzūkijos žemėje; didinamasis stiklas, kuriuo jis naudojosi per šv. Mišias ir stalo, prie kurio slapta švęsdavo Eucharistiją sodžių kamarėlėse; užtiesalas su išsiuvinėtais rožių žiedais. Ir 2001 m. rugsėjo 20 d. Prezidentūroje gautas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimas kun. A.Skelčiui (po mirties) už žydų tautybės asmenų gelbėjimą nuo nacių genocido. Didesnę eksponatų dalį sudaro nuotraukų stendai: iš Vytėnų, iš tremties Dzūkijos žemėje, iš paskutinės žemiškos kelionės – laidotuvių Leipalingio ir Griškabūdžio šventovėse, koplytstulpio pastatymo darbų ir jo pašventinimo iškilmės gimtinėje, kun. A.Skelčio artimųjų – sesers Onutės, brolio Prano, mirusio Amerikoje, kitų jo bendražygių, dirbusių svetur ir ten atgulusių amžinojo poilsio (kunigų J.Zeliausko – Italijoje, A.Sabaliausko – Amerikoje), sesutės salezietės Barboros Juškaitytės, gyvenusios Italijoje, nuotraukos. Čia rasime „Saleziečių žinių“, išleistų dar prieš karą Lietuvoje, „Saleziečių Balso“, pakeitusių „Saleziečių žinias“, pokario metais Italijoje ir jau paskutiniu metu nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje leidžiamas „Saleziečių žinias“. Spaudos skyrelį papildo knygos, išleistos apie Don Bosko idėjos sekėją: E.Biliūtės-Aleknavičienės „Gerumo šviesa“ ir „Kunigo Antano Skelčio muziejus“, J.Stašaičio „Vytėnai, Saleziečių kongregacija ir kunigas Antanas Skeltys“, lietuvių saleziečių leidinys, gausiai iliustruotas, išleistas Brazilijoje 1978 metais „Petras Perkumas – lietuvių Domukas Savio“ ir t.t. Taip pat vytėniškio mokytojo Petro Gudo 1998 metais parašyta istorinė apžvalga „Vytėnai – saleziečių širdis“. Šiame leidinyje apžvelgta bendra saleziečių veikla Italijoje ir Lietuvoje, gausu nuotraukų iš saleziečių gyvenimo bei Vytėnuose buvusių auklėtinių sąrašai. Ateityje muziejaus ekspozicija turėtų būti dar išplėsta, papildyta naujais eksponatais.
Kun. A.Skeltys nėra legendinė asmenybė. Jis yra tarsi Suvalkijos lygumų gėlė, skleidžianti gerumo šviesą, gėrį ir meilę. Juk Dievas jį buvo pašaukęs rūpintis jaunimu, mokyti ir parengti jį gyvenimui ir laimingai Amžinybei.
Lietuvos saleziečiams, jų bendradarbiams ir rėmėjams, o kartu ir visiems geros valios tautiečiams tikrai verta nuoširdžia malda ir nuolankumu prašyti Gerąjį Dievą ir Mariją Krikščionių Pagalbą, užtariant šv. kun. J.Boskui, kad ir antrasis Suvalkijos lygumų sūnus, garbingas kun. A.Skeltys būtų iškeltas į dangaus švyturių gretas ir šviestų mums ir mūsų tautos ateities žiedui – jaunimui palaimos ir gerumo spinduliais.

Stanislovas Eugenijus PONIŠKAITIS
Vilkaviškis – Griškabūdis – Žalvėderiai

© 2003 "XXI amžius"