XXI amžius

Per Motiną Mariją mes gauname antgamtinę gyvybę

Dievas Tėvas iš begalinės meilės mus išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą (plg. Ef 1, 4). Kai mes dar neegzistavome, Jis jau nuo amžių mus buvo numatęs iš nebūties pašaukti į buvimą. Šitoks Viešpaties numatymas tam tikra prasme yra adekvatus atliekamam veiksmui, nes jei jau Dievas ką nors nutaria, tuomet Jis anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip tai įgyvendina. Panašiai kaip žmonijos priešistorėje Kūrėjas pasakė: „‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 3). Paskui Jis tarė: „‚Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą‘… Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 1, 26; 2, 7).
Būdamas Visagalis, Dievas, kaip besilaukianti vaiko motina, savo širdyje „išnešiojo“ visų laikų žmoniją. Kai atėjo nuostabus malonės metas Dievui „gimdyti“ žmonijos pirmagimius, Jis troško, kad jie, sukurti rojuje, laisvai viešpatautų visai Edeno sodo kūrinijai, nes ir visiems gyviams Jis suteikė „gyvybės alsavimą“ (Pr 1, 30). Pirmieji žmonės Kūrėjo buvo apdovanoti ypatinga proto šviesa, kurios dėka jie suvokė, kad visi kūriniai vykdo mūsų nurodymus, kurie garantuoja dievišką tvarką rojuje, panašiai ir mūsų besąlygiškas ir laisvas Dievo valios vykdymas yra nuolatinis šventumo, kuris laiduoja vis gilesnį Dievo pažinimą ir su Juo artimesnį bičiulystės ryšį, augimas.
Tačiau Aukščiausiojo kūrimo viršūnė – Adomas ir Ieva - neilgai džiaugėsi Viešpaties teikiama antgamtine laime, nes jie neišlaikė laisvo Jam klusnumo „egzamino“. Puikiai žinodami, kad jų paklusnumas Jam neturi nė menkiausio vergystės pančių šešėlio, dargi priešingai – šitoks palaimingas „tarnavimas“ Dievui kaskart juos priartina prie Jo širdies džiaugsmo gelmių, vis dėlto jie (dėl piktosios dvasios vilionių) buvo sugundyti, suvedžioti ir patys numarino neįkainojamą su Švenčiausiąja Trejybe meilės artumą. Čia dera paaiškinti, jog Šventasis Raštas mini angelus, kurie visiškai sąmoningai ir neatšaukiamai dar prieš pirmųjų žmonių atsiradimą žemėje, išsigynę Dievo, tapo demoniškomis dvasiomis (plg. 2 Pt 2, 4). Vienos jų ir sugundė pirmuosius mūsų tėvus. Beje, jų padaryta gimtoji nuodėmė jokiu būdu nėra medaus skonio obuoliuko suvalgymas (kaip dar kartais primityviai suvokiamas rojaus gero bei pikto medžio vaisių valgymas), bet tiesioginis kėsinimasis į Visagalio Dievo tvarką, tai yra Jo neįkainojamos dovanos – savo laisvės panaudojimas blogiui siekti, kuris (tai labai gerai žinojo Adomas ir Ieva) veda tiesiai į mirtį (plg. Pr 2, 17).
Didžiajai gyvybės ir gyvenimo priešininkei mirčiai (dėl pirmapradės nuodėmės padarinių) užsidegė žalia šviesa. Nuo to momento, kai žmogus Edeno sode po nuopolio, slėpdamasis nuo visur reginčiojo Dievo žvilgsnio, sutraukė ontologinius dieviškos priklausomybės nuo Aukščiausiojo saitus, jis pasijuto begėdiškai nuogas (plg. Pr 3, 10). Nuogas ne vien dėl to, kad dar nespėjo prisidengti figos lapu ar pasisiūti kelnių, bet visiško apsinuoginimo gėdą jis patyrė savo širdyje, vis labiau pradėdamas suprasti, kad suklysdamas prarado dieviškos karalystės viešpataujančią kūrinijai galią ir kad tikrasis begėdiškumas yra priklausomybė nuodėmei, nes visur ir visada galioja dieviška tvarka: žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis vieno nekęs, o kitą mylės (plg. Mt 6, 24).
Nors pirmųjų tėvų tarnystė nuodėmei amžiams užvėrė jiems rojaus vartus, bet Kūrėjo gailestingumo saulė per siųstąjį mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų nusišypsojo visiems gimtosios kaltės pažeistiems žmonėms (plg. Rom 5, 18). Švč. M. Marija, nuolankiai sutikdama tapti pasaulio Išganytojo Motina, pagimdė Dievo Žodį, per kurį visa atsirado, nes Jis yra dieviškosios gyvybės šviesa, pajėgianti spindėti net tamsoje (plg. Jn 1, 1 – 5). Kaip Marija, pasak šv. Augustino, yra laiminga ne todėl, kad priėmė Dievą savo kūne, bet todėl, kad pirmiausia priėmė Jį savo širdyje, taip panašiai ir visos krikščionės motinos tesuvokia: ne vien dėl to yra laimingos, kad per jas ateina į pasaulį krykštaujantys kūdikėliai, bet jos todėl yra laimingiausios, kad pirmiausia į savo širdis priėmė Viešpatį Jėzų, kuris kiekvieną naujagimį (per savo kryžiaus auką ir šlovingą prisikėlimą iš numirusių) yra nuo amžių numatęs apdovanoti antgamtinės gyvybės pilnatve danguje.
Motinos dienos proga sveikinome ir pagerbėme visas gimdytojas, tačiau ypač tos mūsų motinos nusipelno gražiausių žydinčių gėlių puokščių, kurios savo vaikams teikia dvasinę gyvybę – kasdien už juos ir drauge sau jais pasimeldžia, sekmadieniais su visais namiškiais dalyvauja Eucharistijos šventime, sumaniai stengiasi savo atžalas įtraukti į namų ruošos darbus, tai yra, jos stengiasi, kad nuo mažens vaikams įskiepytas pamaldumas vienus jų paskatintų kurti tvirtas, krikščioniškas šeimas, o kitus Dievo malonė nuvestų į kunigystės aukštumas.
O kad nesibaigiančioje Velykų simfonijoje būtų kuo daugiau Dievo Trejybės šlovintojų, Kristus – Gerasis Ganytojas (kaip mini ateinančio sekmadienio Evangelija), už visas avis guldydamas gyvybę (plg. Jn 10, 15), trokšta ir mūsų laikais veikti per savo pašauktuosius dvasininkus ir visus aktyvius krikščionis. Jis nepailsta mus kviesti: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38).
Viešpatie, meldžiame: padėk sąmoningiausiems tėvams taip krikščioniškai auklėti savo atžalas, kad kai kurie iš jų, išgirdę Gerojo Ganytojo kvietimą: „Sek mane!“, ryžtingai atsisakytų pasaulio tuštybių ir, iki širdies gelmių persiėmę Evangelijos tiesomis, taptų Kristaus vynmedžio vaisingomis šakelėmis, kurios aplinkiniams duoda gyvo tikėjimo, vilties ir meilės gausių vaisių.

Kun. Vytenis VAŠKELIS