Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reikšmingas romanas

Iš lėto tolstantis pokaris – garbingas lietuvių tautos pasipriešinimo kruviniausiai tironijai metas – neišsemiamas šaltinis nemarumo vertai meninei kūrybai.
Geras žmogus, mylimas poetas, atidus eseistas Robertas Keturakis, visiems ir visada atrandantis gerą žodį, sukūrė savo pirmąjį, labai originalų, labai reikšmingą meninės prozos kūrinį – romaną „Kulka Dievo širdy“.
Dievo vardu nedera piktnaudžiauti, todėl skaitytojas nepaliekamas nežinioje: „…stribai užmetė „plačpalatkę“ ant mūkos, kad Dievas nematytų, kas pakelia prieš Jį dar nenudžiūvusias rankas, ir šaudė į taikinį… Viena kulka pataikė Jėzui į pačią širdį“. Kas galėtų būti paprasčiau ir stipriau išsakyta šiuo niekingų priešų grupiniu portretu?
Apmaudu, kad ir dabar, kai bolševikų įpėdiniai – postmoderno hedonistai „bando manyje įterpti ardymo, griovimo, naikinimo, išdavystės nuodus, nežmoniškumo užkratą, stengiasi suskaldyti ir sunaikinti dieviškumo atpažinimą, ieško būdų, kaip į maldos žodžius, mano sielos laikomas mišias, įsprausti keiksmą, šlykštynę, abejonių nuodus“ – įspėjančiai skamba anuomet pasakytos pagrindinio romano herojaus Gimnazisto mintys.
Tiesa ir didelis menas amžinai aktualūs. Tikrai gražu, stipru, garbinga tai, apie ką mąsto, kuo gyvena Gimnazistas. Jo mintyse, jo balse – žeminamos ir kankinamos pokario Lietuvos išgyvenimai ir kančios. Jo žūtis – priesakas mums ištesėti. Kovotojo žvaigždė ideali: „Mane galite užmušti, bet mano dvasios nenužudysite“.
Garbė būti savimi, išlikti savimi pornografinių parodijų antikūrybiniais (pastišo) laikais, nes „tu stipresnis, nei galvoji… neturi teisės palūžti… į tave kiti atsirems“. Pasaulis aiškus, nes šviesus – ne Gėrį ir blogį suliejanti pilkuma. Kovotojo pasišventimas įgyja religinį pobūdį, siekia ryšio su Amžinybe, su Dievu.
Tobulybės Poezija – Lyrika čia dabar ir amžinai yra tam tikra rezistencija. Idealizmas – amžinas kūrybos ir pažangos šauklys. Pilkuma – kaukė, slapstanti deksnių, markulių niekingą išdavystę. Šviesoje – Tiesa.
Išeivijos laikraščio „Lietuvos balsai“ premijuotas R.Keturakio romanas – taurios sielos jauno kovotojo vidinis monologas – išpažintis Dievo ir tautos akivaizdoje, malda („Viešpatie, padėk man apginti dieviškumą“).
Kada banalėjantis vartotojo mąstymas besuvoks šios šventos maldos prasmę?
Tautai – laisvai, nenugalėtai nenugalimųjų bendruomenei reikia knygų, kurias ji skaitys lėtai ir atidžiai, tarsi Šventąjį Raštą, ras atramą, gimtosios, širdy išlaikiusios priegaidės muziką, tūkstantmetės kalbos lobius.
Romano veiksmas vyksta Lietuvos mieste ir kaime, partizanų stovyklose, tardymo kabinetuose ir mirtininkų vienutėse, bet visų svarbiausia, reikšmingiausia tai, kas vyksta Gimnazisto sieloje. Mes – lyrikų tauta. Visas lietuvių menas lyriškas.
Čia kiekvienas žodis, kiekviena frazė Meile ir tobulumo ilgesiu alsuoja. Ne pergalių džiaugsmu, ne kruvinų kovų vaizdais (kaip mūsų liaudies dainose), bet raudų, maldų už mirusius didvyrius jautrumu Lietuva didinga. Didžiosiomis raidėmis išryškinamos miniatiūrų mozaikos savo poetine galia primena Šarlio Bodlero eilėraščius proza.
Lakoniškai ir aiškiai, tarsi nejučiomis, perteikta asmenybės dvasinio pasipriešinimo priespaudai prasmė tampa tarsi jaunų rezistentų mokymo priemone – vadovėliu, šventa knyga tam, kuris nori augti ir bręsti tėvynės tarnybai. Bevilčiam laikinumui šėlstant („Dabar tokie laikai, kad turime stovėti ten, kur sunkiausia“).
Džiugina autoriaus jautrumas, atidumas žodžiui, jausmui, spalvoms, kvapams. Jo poetinė patirtis padeda sukurti nepamirštamas charakteristikas, ištraukti į dienos šviesą „tas pragaro juodumo šių urvų (KGB – V.N.) šeimininkes“, patvirtinti, kad, „pamynęs kito sielą, tik žiauriai atbuksi, išeitis bus mirtis“, pajusti, jog „pragaro apsuptis tokia baisi, kad mūsų maldos nepasiekia Dievo“, suprasti, jog „vienišumo kryžius slėgė Kristaus pečius“, įžiūrėti, kaip „vėlės švietė negyvybės baltumu“. Gilus Laisvės suvokimas viską pasako apie pagrindinį romano veikėją: „Laisvė buvo panaši į sielą – jos neįmanoma atimti, pakeisti kita, patogesne ir sukalbamesne, neįmanoma sunaikinti! Laisvė yra amžinybės dalis, jis ėjo amžinybėn nieko nebijodamas ir išdidus…“ Nors kur kas kraupesni nei F.Kafkos kūryboje čia šmėkšo milžiniško kalėjimo labirintai, kur „ant balto padėklo sukasi melsvai rožinės žmogaus smegenys“. Čia perteikiami KGB kalėjimo tardymų, kankinimų, gundymų išduoti vaizdai kraupiai detalūs ir kartu pabrėžtinai lakoniški.
Lietuva – žaliosios rūtelės, tūkstantmetės augalijos kultūros šalis gali džiaugtis ir didžiuotis autoriaus eleginiu atidumu žodinėje peizažų tapyboje: „viksva vilkašiorė su snapučiu užtraukė pievą“, „kupstinės švilio salelės“, „salsvas pelkinio gailio alsavimas“.
Kokie gilūs, kokie talpūs aforizmai! Taip ir norisi kartoti, niekad nepamiršti;
Gyvenimas svarbiausia, o ne mirtis. Yra vertybės, kurių neįveikia nė pragaras. Atsakomybė – šviesiausioji dvasios dalis. Žmogų išduoda ne kančia, o neviltis. Sunkiausia – mintis ir baimė, ir manymas, kad esi vienas. Gūdžiausia baimės pusė – manymas, kad kančia niekada nesibaigs. Bijo tas, kuris nežino, ką daryti. Patyčios ir užbaigia virtimo į kiaulėną ciklą.
Koks poetas be vaizdingo žodžių žaismo, be metaforų šviežumo? Grėsmė stiprėja, kai „klastingumo dumsa atidengs gyvatės guogę“, kai prasismelks „kerštingas minčių šmelkštimas“.
Šios poemos proza dosniai dalija skaitytojui vaizdingus veiksmažodžius: oras ribuliavo, tirtėjo klyksmas, tursena įkandin, švampė suktinę, gruzdančią tarp lūpų, juodos akys stebeilėjosi, patėžtas bryzas lašinių.
Didieji dalykai reikalauja didžiųjų raidžių, jų čia nešykštima: Mama, Namas, Gimtinė, Tėvynė, Mokytojas, Kūrėjas nusipelnė Pagarbos.
Poetiniu nuostabios Pievos vaizdu nutrūksta „likviduojamo“ kovotojo gyvybė: „Ten, kur auksinė migla lietė pasakišką saulės spindėjimą, skrido Angelas. Kai Jis atsisuko ir pastebėjo mane, pamačiau, kaip spindulių gijelės artėja vos vos paliesdamos žydinčios Pievos vilnis, dabar jau nebetolstančias, o atsivejančias žaismingai švelniais sūkuriais“, tačiau „yra tik gyvos Tėvynės amžinybė“. Tėvynė turi savo Tiesą. Mums ją paliudyti, apginti.

Vytautas NARAŠKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija