Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ką laimėjome ir ką galime pralaimėti

Sunkiai iškentėtas referendumas pavyko. Ties procentų šimtosiomis pasvyravus, 50 procentų riba pagaliau pasiekta ir viršyta, tad veriasi kelias Lietuvai į Europą.
Buvo pavojus, kad nepasiseks. Buvo prasta agitacija. Net dingojosi, kad apsimetinėjama už ES agituojančiaisiais, o veikiama kitaip. Atrodė, kad ten nenori patekti valdininkai ir turtuoliai, nes jiems ir taip yra gerai, ir negalės jau geriau būti. Todėl jie vangiai agitavo. Tik paskutinės dienos vakare ir šeštadienio rytą sukilo valdžios trijulė, net graudžiai į referendumą kviesdama, ypač prezidentas R.Paksas. Graudumas – nuoširdus, o gal tik savęs gailėjimas, kad vis reikia ir reikia žmonėms kalbėti ir Vakarams rodytis, kad agituoja.


Kur yra kita tokia valstybė?

Nežinau, ar yra pasaulyje kur tokia valstybė, iš kurios šaipytųsi, žemintų, niekintų jos pačios piliečiai, pajuoktų savo pačių išsirinktą valdžią, o už tai šaipūnams - žiniasklaidai - dar mokėtų pinigus ir gal nemenkus, kaip kad daroma Lietuvoje. Girdi, labai blogai nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje, todėl kelia paniką, anarchiją, žadina sovietizmo nostalgiją, iš kurio taip nesišaipė, o tik gyrė, nors buvo dėl ko šaipytis, bet sovietinė „demokratija“, „laisvė“ to neleido, todėl anie bijojo ir buvo gerai. Dabar nebijo, todėl šaiposi, nors yra už ką pagirti, kelia sumaištį, jaukia žmonių protus, moko nekęsti dabartinės tikrai demokratiškos ir laisvos Lietuvos. Sovietmečiu žiniasklaida drąsino, kėlė viltį gyventi komunizme, teikė tik geras žinias. Dabar žiniasklaida kelia nerimą, propaguoja nusikaltimus, žiaurumą, hedonizmą, seksą ir, atrodo, visu tuo nori „mūsų Lietuvėlę“ grąžinti „idealion praeitin“