XXI amžius

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
9. Įženk geras, išeik geresnis

Šv. Andriejaus bažnyčia Filadelfijoje

Kai Lietuvos Vyčių metinio suvažiavimo proga „Draugas“ išspausdino straipsnį iš serijos „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“ apie šios senųjų lietuvių imigrantų organizacijos dvasios vadą kun. Juozą Anderlonį, iš Filadelfijos atėjo raginimai: „Mes turim ir kitą šventą kunigą – Petrą Burkauską“. Iš tiesų buvęs brolis paulietis Timotiejus, apie kurį viename iš reportažų jau šiek tiek pasakojome, yra neeilinis žmogus. Viskas, ką jis darė ir daro, kyla iš jo asketiškos vienuolio prigimties, nors vienuolio luomo jis su širdgėla turėjo atsisakyti. Nuo to gal ir reikia pradėti pasakojimą apie dviejų lietuviškų parapijų Filadelfijoje – Šv. Andriejaus ir Šv. Kazimiero – kleboną.
Buvo gražu išgirsti, kad Filadelfijos gyventojai savo miesto vardo prasmei (graikiškai reiškia „brolišką meilę“) teikia nemažą reikšmę ir dažnai, švenčių ar kitomis ypatingomis progomis, poetiškai jį vartoja. Taigi broliškos meilės mieste švento kunigo darbą dirba P.Burkauskas, kilęs iš Union City, Konektikuto. Jo tėvelis buvo lietuvis, o mama – anglė. Seneliai iš tėvo pusės buvo užrašyti Burkovskij pavarde. Močiutė negalėjo to pakęsti. Ji šeimoje stropiai saugojo lietuvybę. Dvidešimtmetis Petras, pajutęs vienuolio pašaukimą, metė studijas Sacred Hearto universitete Bridžporte ir išėjo į lenkų pauliečių vienuolyną Doylestowne. Šį vienuolyną pasirinko todėl, kad tai buvo konservatyvus vienuolynas. Ir šiandien iš kunigo juodos sutanos, kurios jis niekada niekuo nepakeičia (gal vienas toks Amerikoje), gali suprasti, kad ir kunigas jis konservatyvus, šiuo atveju – idealistas. Apgailėdamas Amerikos Katalikų Bažnyčios šiandienines bėdas, kunigas Petras sako, kad jos kyla būtent dėl to, kad kunigai yra per mažai konservatyvūs.
Kiti broliai lenkai vienuoliai sakydavo jam: „Ir tu lenkas“. Jį tai skaudindavo: „Ne, aš lietuvis“. Norėdamas tai įrodyti, pasikeitė pavardę ir tapo Burkausku, nors tėvelis jau buvo Burke. Plačiau apie giminės istoriją galima sužinoti iš Balio Raugo Šv. Andriejaus bažnyčios jubiliejiniame leidinyje užrašytos kunigo biografijos. Jo senelis, atvykęs į Ameriką, 1901 metais susituokė su lietuvaite Marijona Matulaite iš Kaltinėnų, jie susilaukė septynių vaikų, iš kurių trys maži mirė. Iš likusių keturių trys tapo profesionalūs golfininkai, o vienas, Billy Burke, laimėjęs „US Open in 1931“ čempiono titulą, taip plačiai pagarsėjo, kad visa šeima panoro pakeisti pavardę į Burke.
Petras buvo vieno iš jų sūnus, gimęs 1950 metais. Užsidegęs lietuvybe, paskyrė jai gyvenimą. Dar būdamas vienuolyne, Čenstachavos parapijoje rengdavo maldos dienas už Lietuvos nepriklausomybę, o jose dalyvaudavo tūkstančiai žmonių iš šešių aplinkinių valstijų. Maldos dienos buvo tokios populiarios, kad sovietai jo ėmė nebeįleisti į Lietuvą. Jis buvo geras organizatorius, susikviesdavo daug kunigų, chorų. 1991 metais iš Lietuvos buvo atvykęs ir vysk. Juozas Žemaitis.
Kai susirgo Šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Kajetonas Sakalauskas, virš parapijos pakilo uždarymo grėsmė, bet parapijiečiai nepasidavė ir išmeldė brolį Timotiejų, kuris retkarčiais aukodavo jų bažnyčioje šv. Mišias, pasiaukoti lietuvybei dar kartą ir perimti jų parapijos administravimą. Apsispręsti broliui Timotiejui buvo sunku, nes vienuolio gyvenimas buvo jo pašaukimas. Čia jis buvo radęs savo vietą, bet pamąstęs sutiko: jeigu Dievui reikia… Ir broliai vienuoliai sakė: eik ir padėk savo tautiečiams. 1993 metais jis tapo Šv. Andriejaus parapijos administratoriumi.
Šių eilučių autorei buvo įspūdingiausia tai, jog lietuviškas tradicijas puoselėjantis klebonas yra taip įsitikinęs jų unikalumu, kad lietuvybę platina ir tarp amerikiečių, amerikiečius pratina prie lietuviškų tradicijų, pvz., švęsti lietuviškas Kūčias. Todėl kunigas populiarus ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp amerikiečių. Apie jį nuolat rašoma miesto spaudoje. Štai 1998 metais, pirmąją Kalėdų dieną, pagrindinis Filadelfijos laikraštis „Philadelphia Inquirer“ pirmajame puslapyje, šalia Popiežiaus portreto, įdėjo lietuvišką Kalėdų eglę Šv. Andriejaus bažnyčioje, papuoštą lietuviškais karpiniais.
Atėjęs naujasis klebonas rado bažnyčią ir du parapijos namus labai apleistus. Nors Šv. Andriejaus parapija buvo įkurta 1924 metais, bet savo bažnyčią parapijiečiai įsigijo tik 1942 metais. Ją klebonas kun. Juozas J.Čepukaitis nupirko iš episkopalų (statyta 1892 metais). Po to čia klebonavo kun. Jurgis D.Degutis, gimęs Amerikoje, ir kun. Kajetonas Sakalauskas, kuris pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų dėl silpnos sveikatos.
Perimant parapiją kun. P.Burkauskui, arkidiecezija ją jau buvo nusprendusi uždaryti, nes žmonių ir aukų mažėjo. Arkidiecezija atsiuntė gen. vikarą Thomą Hilferty susipažinti su padėtimi. Atkaklūs parapijiečiai sudarė komitetus parapijai gelbėti, mat prie šios parapijos būrėsi visos Filadelfijos lietuviai. Čionai dar kun. J.J.Čepukėno laikais lietuviai pradėjo važiuoti iš kitų parapijų, nes šv. Mišios vykdavo lietuviškai. (Kun. P.Burkauskas sakyti pamokslus lietuviškai nesiryžta, sako, gilesnėms mintims išreikšti jam dar trūksta lietuvių kalbos mokėjimo.) Arkidiecezijos atstovas buvo nustebintas čia vykstančio gyvenimo: nuo 1961 metų veikė V.Krėvės lituanistinė mokykla (šiuo metu čia mokosi 28 mokiniai, vadovaujami neseniai iš Lietuvos atvykusios Raimondos Rukšienės), savanoriai rinkdavosi tvarkyti BALF’o siuntinių, čia vykdavo JAV LB apylinkės renginiai.
Vytautas Volertas, rašęs parapijos istoriją 75-mečio leidiniui, perduoda prel. T.Hilferty žodžius, kad kardinolas ateityje jam nepavesiąs tvarkyti parapijų uždarymo, nes jis padėjęs Šv. Andriejaus parapiją atgaivinti. Įvertindami šio dvasininko supratimą, lietuviai suremontuotuose parapijos namuose vieną kambarį dedikavo prel. T.Hilferty. „Per trumpą metą, dirbdamas labai sunkiomis sąlygomis, savo laiką dalijant tarp parapijos ir vienuolyno (Doylestown, PA) tėvas Burkauskas su parapijos komitetu atremontavo kleboniją, aptvarkė bažnyčią, įvedė garso sistemą ir pagyvino parapijiečių dalyvavimą parapijos gyvenime, - rašo V.Volteras. – Artėjant 70 metų parapijos gyvenimo sukakčiai jis įgyvendino savo svajonę – parapijos šventoriuje pastatė lietuvišką, Lietuvoje liaudies meistro (Algirdo Liepinaičio) sukurtą kryžių“.
Klebonas mums, JAV LB ekspedicijos dalyvėms, aprodė labai gražias klebonijos patalpas, puikią senovišką salę, kur vyksta visi lietuviški renginiai, bažnyčią. Visas šis kompleksas atrodė kaip istorinis paminklas. „Ačiū Dievui už tokį kunigą“, - buvo viena mintis. Vesdamas pro Švč. M.Marijos skulptūrėlę, viename pasienyje klebonas stabtelėjo. „Ši Marija buvo benamė. Vieną lietuvišką parapiją uždarė, tada ją pervežė į kitą; paskui ir tą uždarė. Kai manęs paprašė ją priglausti, bijojau imti, kad ir šios neuždarytų“, - sakė kun. P.Burkauskas.
Bet dabar parapijiečiai ramūs. Kol yra toks atsidavęs klebonas, pavojaus jų parapijai nėra. Žmonės visada pamato ir įvertina tikras, nuoširdžias pastangas ir atsidavimą. Tokiems, atrodo, ir dangus padeda. Parapijiečiai pasakoja: kai kunigui blogai, jis rytą meldžiasi: „Marija, aš bėdoj“, mat kunigas Petras, Vilniuje melsdamasis Aušros Vartuose, save paaukojo Marijai. Jis po kiekvienų Mišių jai meldžiasi. Reikia stogą dengti, ir klebonas jaudinasi: pinigų nėra. Bet, žiūrėk, vieną dieną paštas atneša voką su 5 000 dolerių čekiu. Prieš Kalėdas reikia eglės, ir vėl stebuklingu būdu kažkas pasiūlo…
Viskas klebono P.Burkausko valdose ne tik kruopščiai, bet ir skoningai įrengta, apmąstyta. Atkreipiau dėmesį, kad net langų užuolaidos kun. J.J.Čepukaičiui dedikuotame kambaryje susegtos segtukais su gintaru. Paprašiusios klebono šiek tiek medžiagos apie parapiją, išvydome pedantiškai tvarkingus archyvus: nuotraukas, spaudos iškarpas.
Nors klebonas neturėjo daug laiko, jis skubėjo suteikti Ligonio sakramentą, bet trumpam nuvežė parodyti ir Šv. Kazimiero bažnyčios, o pakeliui pakomentavo Filadelfijos įžymybes. Pravažiavome Bendžamino Franklino tiltą. Čia šis garsus amerikietis yra gyvenęs, padaręs daug atradimų, vienas iš jų buvo perkūnsargis. Gražiai tvarkomame miesto centre, ant Rotušės bokšto, stovi Williamo Penno – pirmojo valstijos gubernatoriaus, kurio vardu pavadinta valstija, skulptūra. Rotušės pastatas restauruojamas, iš po amžių dulkių sluoksnio išsineria akinančiai balto akmens pastatas. Įdomu, kad kažkada miesto valdžia buvo priėmusi nutarimą, jog nė vienas miesto pastatas neturi būti aukštesnis už Williamo Penno kepurę. Prieš 20 metų šis nutarimas neteko galios. Važiuojame pro pastatą, kur 1776 metais pasirašytas Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės aktas. Dabar į tą pastatą, sako, labai sunku patekti, bijomasi diversijų. Pasirodo, šiame mieste gimė ir idėja švęsti Motinos dieną. Vienoje pagrindinių gatvių, vedančių muziejaus link, abiejose pusėse kabo pasaulio valstybių vėliavos. Ieškome savosios trispalvės, kuri čia kabojo ir Lietuvai esant okupuotai. Kartu važiavusi Julija Dantienė pasakoja, kad daug metų pirmoji nuo muziejaus kabojo kaip tik lietuviška, todėl į reklaminius leidinius kartu su muziejaus pastatu patekdavo ir trispalvė.
…Mašinoje tyliai skambant Gintaro Rinkevičiaus orkestro atliekamai Bacho muzikai, J.Dantienė mums pasakoja, kad kunigas Petras turi nuostabų balsą. Jis gieda, pats sau pritardamas vargonais. Vienuolyne buvo sukūręs grigališkojo giedojimo chorą, kurį jam buvo gaila palikti.
„Įženk geras, išeik geresnis“ – pasitinka mus užrašas virš Šv. Kazimiero bažnyčios durų. Čia, sako Julija, kunigas Petras su meksikiečiais gieda kun. Antano Strazdelio „Pulkim ant kelių“. Šioje šventovėje yra meldęsis palaimintasis Jurgis Matulaitis. Čia dirbo kunigas prel. Ignacas Valančiūnas, kuris yra iškvietęs daug lietuvių iš Vokietijos DP stovyklų. Todėl daug jų šioje apylinkėje buvo apsigyvenę. Žinoma, dabar padėtis jau pasikeitusi. Nors veikia parapinė mokykla, bet ji jau ne lietuviška.
Apsilankęs šventose vietose, šalia gerų žmonių, iš tiesų norėtum būti geresnis.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ