Atnaujintas 2003 m. gegužės 16 d.
Nr.38
(1142)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė šiandien
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Laimingos avys, kurios klauso Gerojo Ganytojo balso

Jau Senajame Testamente sutinkame Ganytojo įvaizdį, kuris priskiriamas Dievui. Psalmininkas Dovydas, patirdamas Viešpaties Jahvės – gerojo Ganytojo palankumą, išreiškia Jam savo atsidavimą ir pasitikėjimą: „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi“ (Ps 23, 1 – 4).
Todėl labiau turėtume pasitikėti savo geruoju Ganytoju Jėzumi Kristumi, kuris už visas avis guldo net savo gyvybę (plg. Jn 10, 11). Jis – Dievas, nes turi galią gyvybę už mus atiduoti ir turi galią vėl ją atsiimti (plg. Jn 10, 18). Mes žinome, kad taip ir įvyko: Jėzus mirė ir prisikėlė.
Tačiau visa tai Jis padarė tiktai iš meilės mums. Dievas yra beribė meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Jis negali nemylėti, nes „savęs Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Dievas nebūtų Dievu, jei nemylėtų. Kaip mes nuolatos alsuojame oru, taip Jis visados „alsuoja“ meilės aromatu. Kai Dievas Trejybė nusprendė, jog vienam iš trijų Asmenų – Dievo Sūnui tenka palikti nepaprastą dangaus palaimą ir reikia atsidurti Golgotos kančių epicentre, tai šitoks žmonių išganymo būdas (nors žmogaus mąstymui išlieka nesuvokiamas), žvelgiant į Atpirkėją per Evangeliją, pasidaro aiškesnis: gerojo Ganytojo meilės begalybę įrodo Jo aukos ant kryžiaus ir prisikėlimo iš numirusiųjų didybė ir taip pat Jo pasiaukojamos meilės veikimas, pasireiškiąs per visų laikų uolius krikščionis.