XXI amžius

Vaižganto dvasios pakylėti...

... o būti norisi nors ir numirus. Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį, aš būsiu.

Vaižgantas. 1931

Kan. Vladas Rabašauskas prisiminė darbą Svėdasuose

Kalba prof. Aldona Vaitiekūniene

Konkurso „Kas man svarbiau: gamta ar kompiuteris?“ laureatai su muziejaus darbuotojais

Vaižganto mirties metinių dalyviai prie Vaižganto kapo Kaune

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Vakaras Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, skirtas J.Tumo-Vaižganto 70-osioms mirties metinėms paminėti, prasidėjo šv.Mišiomis Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir gėlių padėjimu ant rašytojo kapo. Vakar tęsėsi jau muziejaus menėje, kurią puošė dailininko E.Rudzinsko tapytas Vaižganto portretas ir fotomenininko V.Ylevičiaus nuotraukų paroda „Vaižganto dvasios pakylėti“. Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pasidžiaugė gausiai susirinkusia auditorija, ypač jaunais žmonėmis. „Mūsų klasikas, tikrai labai garsus ir didis Lietuvos žmogus, mirė 1933 m. balandžio 29 d., prieš 70 metų. O prieš šešerius metus Kaune buvo įkurtas J.Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus, kuris šią minėjimo dieną lankytojus priėmė nemokamai. Muziejus minėjimą organizavo kartu su draugija, kurią įkūrė pats Vaižgantas. Tai Lietuvai pagražinti draugija, įkurta 1921 m. balandžio 29 d. Kaune, kurios dabartinis pirmininkas yra Juozas Dingelis. Turbūt dar daug yra Kaune medžių, kurie buvo pasodinti Vaižganto iniciatyva, nes mūsų klasikas taip mėgo gražinti miestą“, – priminė muziejaus direktorė.
„Šiandien labai džiugi diena, nors rimties ir susikaupimo, Vaižganto mirties paminėjimo diena. Mes kasmet prisiglausti prie Vaižganto važiuojame į Svėdasus. Tai nuostabi žemė, vieta, puoselėjusi mūsų tautos didžiavyrius, brandinusi juos tos žemės dvasia, skleidžiant tą dvasią po visą plačią Lietuvą. Tos dvasios pasisemti mes ten ir važiuojame. Atrodo, kad ten ir žmonės kitokie, kitaip viską supranta, kaip gera ten pabūti. Atvažiuokite ten rugpjūčio 15 dieną – bus Svėdasų 500 metų jubiliejus – didžiulė, graži šventė“, – kvietė Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J.Dingelis.
Pirmininkas pasakojo apie Lietuvai pagražinti draugiją, kuri atkurta jau aštuoneri metai. „Mes dirbam ir norim, kad taip dirbtų visi, norim, kad mūsų visuomenė būtų iniciatyvi, kūrybinga, kad iš tiesų ant tautinės savimonės, tautinės kultūros pamatų, ant vertybių, kurias puoselėjo Vaižgantas, atsistotų visi tvirtai kaip piliečiai. Intelektualai, profesoriai, rašytojai patys pirmieji tą pilietiškumą demonstruoja taip, kaip jį demonstravo Vaižgantas, suburdamas visuomenę, jaunimo būrius, įvairias kitas organizacijas“. Ir vėl prisimindamas Vaižganto darbus J.Dingelis sakė: „O dėl medžių, pasodintų Vaižganto iniciatyva, tai jie visi žinomi: Aušros medis, Laisvės medis, Vilniaus medis ir kt. Išsaugojome mes tuos archyvus nuo ,,inkvizicijos laužo”. Netrukus išleisime leidinį, kad visa tauta žinotų šią istoriją, nes tai - mūsų pamatai. Kurkime gėrį, nes, kaip sakė išminčiai, nedarysi gero kitam – pražudysi save. Skleiskime gėrį, būkime tais Vaižganto deimančiukais...“
Draugijos pirmininko mintims pritarė ir įkūrimo bei atkūrimo istoriją papasakojo Lietuvai pagražinti draugijos atkūrėja Birutė Federavičienė. Kanklėmis grojo ir skudučiavo Kauno pirmosios muzikos mokyklos moksleiviai (vadovė Alvyda Česienė). Ostrausko monospektaklio ,,Vaižgantas” ištraukoje aktorius Ferdinandas Jakšys Vaižganto žodžiais išdėstė šių dienų situaciją. Aktorius Tomas Vaisieta perskaitė ,,Pragiedrulių” ištrauką.
Profesorė Aldona Vaitiekūnienė klausė: „Kada rašytojas miršta?“. Ir atsakė: „Jis miršta, kai jo niekas nebeprisimena. O kol jis yra žmonių ir tautos atmintyje, tol rašytojas yra gyvas. Ar svarbus rašytojo asmuo? Gal reikia tik skaityti kūrybą? Gal... Bet Vaižganto atveju – ne. Vaižgantas ir pats vertino savo asmenybę ir labai mokėjo ją pateikti. Užmiršti Vaižganto asmens mums neverta, nes mes daug prarastume, jei Vaižganto asmens nesietume su jo kūryba. Vaižganto kūryboje labai daug vaizduotės. Tarp kitko, dėl savo vaizduotės Vaižgantas yra ir nukentėjęs. Jam buvo reiškiami priekaištai, susiję su jo kunigyste ir vaizduotės tikroviškumu. ,,Nebylys” – ir šiandien vienas moderniausių mūsų klasikos kūrinių visais atvejais: ir kompozicijos, ir scenų. Tokių tikroviškų, tokių grakščių, teisingų scenų lietuvių klasikoje yra nedaug. Kita mintis jo kūryboje - Dievas ir velnias. Jei yra Dievas, tai yra ir velnias. Žiūrėdami į šių dienų ,,Lenočkos” situaciją, matome tą šėtonišką motyvą. Vaižgantas juk irgi teigė, kad yra ir velnio sėkla. Apie tai, kas velnio yra žmogui padaryta, Vaižgantas labai meniškai, įdomiai pateikė ,,Nebylyje”.
Profesorės nuomone, „Vaižgantas dar nėra pakankamai įvertintas, ištyrinėtas. Jauni, gabūs žmonės tyrinėja Vaižganto publicistiką, tik mes nemokame reklamuoti knygų, guli jos lentynose. Kas iš to? Juk į literatūrą ateina daug jaunų žmonių, jaunų tyrinėtojų ir daugybę aspektų galima surasti ir pateikti autentiškai ir naujai“, – sakė prelegentė.
Kupiškio dekanas kan.Vladas Rabašauskas džiaugėsi pirmą kartą esąs šioje salėje. Apie septyniolika metų jam teko darbuotis Vaižganto gimtojoje Svėdasų parapijoje. Kai buvo švenčiamos Vaižganto 120-osios gimimo metinės, sodinami ąžuoliukai prie ežero, klebonui svėdasiečiai vis siūlė jo palaikus perkelti į Svėdasus. Bet nuspręsta, kad turi likti taip, kaip yra. „Šiandien aktoriai, jaunieji muzikantai ir dainininkai ne vieną deimančiuką įmetė į mūsų širdis. Kaip gera, kada prisilieti, kada pamatai, aplankai tą kapą, pasimeldi, atsigauni, pažvelgi į viską naujai, – sakė kan. V.Rabašauskas. – Teko girdėt padejavimų, kad Vaižgantas buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Tai reiškia, kad įžvalgūs buvo to meto vyskupai, nes kur tik jis apsigyveno, ten greit suorganizavo, subūrė jaunimą, kitus žmones. Įkūrei, sutvarkei – važiuok kitur, pasiliekantys jau sugebės tai išlaikyti. Teisingai buvo numatyta vyskupo, kad reikia Lietuvą išjudinti“.
„Šiandien mes prisimename tai, kas buvo prieš 70 metų, ir galvojame, lyginame, koks buvo gyvenimas tada, ką galvojo, mąstė mūsų didysis klasikas. Visos gijos šiandien sueina į Vaižgantą“, - vakaro pabaigoje sakė muziejaus direktorė A.Ruseckaitė, paskelbdama moksleivių rašinių konkurso „Kas man svarbiau: gamta ar kompiuteris?“ laureatus, rašiusius pasiremiant Vaižganto kūryba.

Džiuljeta KULVIETIENĖ