Atnaujintas 2003 m. gegužės 21 d.
Nr.39
(1143)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Katekizmo sutrumpinta versija turėtų pasirodyti po dvejų metų

Kaip jau buvo pranešta, atsižvelgdamas į pasaulio vyskupų prašymą, popiežius Jonas Paulius II vasario mėnesį davė nurodymą Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui kardinolui Jozefui Ratcingeriui sudaryti specialią komisiją, kuri parengtų 1992 metais paskelbto „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ trumpesnį variantą, vadinamąjį kompendiumą. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad pastarąjį dešimtmetį vietiniai bandymai parengti didžiojo daugiau kaip 1000 puslapių ir beveik 3000 straipsnių turinčio katekizmo sintezę rodo, kad iškilęs poreikis turėti „trumpą kompendiumą, kuriame būtų išdėstyti visi pagrindiniai katalikų tikėjimo ir moralės elementai, suformuluoti paprastai ir aiškiai“.
Kovo pabaigoje Vatikane buvo pranešta apie specialios komisijos katekizmo kompendiumui parengti sudėtį. Ją sudaro penki kardinolai ir du arkivyskupai: kardinolas J.Ratcingeris, buvęs Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Chorchė Arturas Medina Estevesas, Vyskupų sinodo generalinis sekretorius kardinolas Janas Skotė, Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas, Vienos (Austrija) arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas (jis buvo vienas pagrindinių 1992 metais paskelbto „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ rengėjų), Genujos (Italija) arkivyskupas Tarcizijus Bertonė (iki šių metų pradžios buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretoriumi) ir dabartinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretorius arkivyskupas Andželas Amatas. Šiai komisijai darbuotis padės ekspertų redakcinis komitetas.
Gegužės pradžioje duotame interviu katalikų žiniasklaidai tiek didžiojo „Katalikų Bažnyčios katekizmo“, tiek ir sutrumpintos jo versijos dabartiniam rengimui vadovaujantis kardinolas J.Ratcingeris dar kartą išdėstė šio vieno pagrindinių Bažnyčios dokumentų sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant buvusio tam tikro skepticizmo kai kuriuose Vakarų teologų sluoksniuose, 1992 metais paskelbtas katekizmas pasiekė nepaprastą populiarumą ne tik tarp katalikų, bet ir tarp kitų konfesijų bei kitų religijų tikinčiųjų: beveik 80 pasaulio kalbų jo išleista apie aštuoni milijonai egzempliorių.
Interviu, kalbėdamas apie minėtąjį skepticizmą, kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, kad vardan vadinamojo lankstumo kai kur išryškėjo „nepakantumas bet kokiam bandymui „kristalizuoti“ doktriną žodžiais, ir, be to, daugelyje širdžių vis dar gyvas tam tikras antidogmatizmas“. Po II Vatikano Susirinkimo katechetinis sąjūdis akcentavo antropologinį priėjimą, todėl manyta, kad katekizmas, „būdamas pernelyg doktrininiu“ dokumentu, tampa netgi kliuviniu dialoge su šių dienų žmogumi.
Šios klaidingos nuostatos pasekmė – „šiuolaikinės katechezės katastrofinis rezultatas“, kada neišmanymas religinėje srityje (religinis neraštingumas) pasiekė neregėtą mastą. „Akivaizdu, kad posusirinkiminiu periodu konkretus krikščioniško tikėjimo turinio perteikimas nebuvo pasiektas, - daro išvadą kardinolas J.Ratcingeris. – Štai kodėl geras ir visaapimantis katekizmas dabar yra būtinas labiau nei bet kada, ir tai taip pat liečia dialogo sritį. Juk tam, kad dialogas būtų vertingas, pirmiausia reikia gerai žinoti tai, apie ką jame kalbama“.
O dėl dabar rengiamo kompendiumo, tai kardinolas J.Ratcingeris pripažino, kad jo poreikis atsirado netrukus po didžiojo „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ paskelbimo: jis yra pernelyg plačios apimties ir dėl to nepatogus naudoti įprastam katechizavimui. Naujasis kompendiumas iš esmės remsis 1992 metų katekizmu, tačiau bus trumpesnis ir išdėstytas paprastesne kalba, todėl prieinamas visiems. Kardinolas pažymėjo, kad jo rengimo komisijoje vyrauja nuomonė, jog katekizmo kompendiumas turi būti sudarytas klasikine klausimo – atsakymo forma, tačiau daug priklausys ir nuo pasaulio kardinolų bei vyskupų konferencijų pirmininkų reakcijos, kuriems bus išsiuntinėtas rengiamo dokumento projektas.
„Tiesą sakant, pradedant Reformacijos laikotarpiu tiek katalikiškasis, tiek Martino Liuterio katekizmas naudojo šį (klausimo – atsakymo) metodą, - aiškino kardinolas J.Ratcingeris. – Iš tiesų žmogus turi klausimų, o tikėjimas pats savaime yra atsakymas į tuos klausimus. Ir būtent tokio laikotarpio kaip dabartinis, kada dialogas yra teisingai laikomas esminiu metodu švietime bei santykiuose tarp skirtingų žmonių grupių. Man atrodo visai natūralu, jeigu šis klausimo ir atsakymo metodas bus pritaikytas naujajame kompendiume“.
Interviu buvo prisimintas garsusis XX a. pradžioje paskelbtas popiežiaus šv. Pijaus X katekizmas, kuris iki šiol turi nemažai rėmėjų. Kardinolas J.Ratcingeris pripažino, kad šv. Pijaus X katekizmas pasižymi „išdėstymo paprastumu, o kartu ir turinio gilumu“. Kadangi krikščionių tikėjimas išlieka visados tas pats, tai ir šv. Pijaus X katekizmas išlaikė savo vertę. Tačiau tikėjimo turinio perdavimo būdai gali keistis, ir dabar rengiamas kompendiumas „gali geriau atitikti šių dienų poreikius“, tvirtino kardinolas J.Ratcingeris. Jo manymu, po kardinolų ir episkopatų pirmininkų peržiūrėjimo, naujasis trumpesnis katekizmo variantas galėtų būti paskelbtas po dvejų metų, tai yra 2005-aisiais.
Kaip 1992 metais paskelbto „Katalikų Bažnyčios katekizmo“, taip ir trumpesniosios jo versijos (kompendiumo) tekstas bus normatyvinis, tai yra jo, kaip doktrininio dokumento, reikės prisilaikyti rengiant vietinių Bažnyčių katekizmus. Tačiau bus palikta didesnė laisvė metodui perimti, atsižvelgiant į konkrečias socialines ir kultūrines gyvenamosios aplinkos sąlygas. „Tam tikras metodologinis lankstumas visada yra būtinas katechezėje, kiek yra prisilaikoma esminio tikėjimo turinio“, - pabrėžė kardinolas.
Jis pastebėjo, kad tarp pirmosios 1992 metais paskelbtos „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ redakcijos ir tipinės 1997 metų redakcijos lotynų kalba įvyko tam tikra pažiūrų „evoliucija“ į mirties bausmės naudojimą. Vykstant karinei kampanijai Irake, pastaruoju metu taip pat daug diskutuota ir dėl „teisingo karo“ kanoninio apibrėžimo. Dabar, esant naujiesiems masinio naikinimo ginklams, kurių griaunamoji galia ir atnešami nuostoliai yra žymiai didesni, karas pralenkia tradicinį dviejų šalių kovos supratimą (praktiškai dabar lokalinių karų nebeliko, nes visi jie turi regioninį ar pasaulinį poveikį). Todėl pagrįstai galima kelti klausimą, ar iš viso yra priimtina pati „teisingo karo“ sampratos egzistencija, sakė kardinolas J.Ratcingeris.
Taigi, nepaisant naujų argumentų dėl minėtų dviejų problemų (mirties bausmės ir „teisingo karo“), tikėjimo mokslo substancija iš esmės lieka identiška, todėl nereikėtų laukti kokių nors radikalių pasikeitimų.

M.B.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija