Vilniaus arkivyskupijoje
Vilniaus dekanate
Apie garsiausią Lietuvos
jėzuitą
Vilnius. Gegužės
14-ąją Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčioje pagerbtas Mikalojaus
Lancicijaus (1574-1653) atminimas, minint jo mirties 350-ąsias
metines. Už jį buvo meldžiamasi per vakaro šv. Mišias, po pamaldų
istorikas Liudas Jovaiša perskaitė paskaitą "Mikalojus Lancicijus
- vardas, kurį derėtų žinoti".
Kaip sakė Šv. Kazimiero bažnyčios prefektas kun. Lionginas Virbalas,
SJ, Jėzaus draugijos istorikas M. Lancicijus - vienas garsiausių
Europoje visų laikų Lietuvos jėzuitų, su kuriuo lygintis galėtų
nebent Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Dėl įvairių aplinkybių
tėvo Lancicijaus vardas šiandien Lietuvoje, deja, beveik pamirštas.
Mikalojus Lancicijus (Lenčickis) gimė 1574 m. gruodžio 10 d. Nesvyžiaus
apylinkėse, spaustuvininko kalvino šeimoje. Studijavo Vilniaus
kalvinų mokykloje, vėliau - Vilniaus jėzuitų akademijoje. 1590-aisiais
atsivertė į katalikybę, įstojo į Jėzuitų ordiną. Romos kolegijoje
studijavo filosofiją ir teologiją. Įšventintas kunigu, dirbo Jėzaus
draugijos istoriko tėvo Mikalojaus Orlandinio sekretoriumi, rinko
medžiagą apie šv. Ignacą ir pirmuosius vienuolijos gyvavimo dešimtmečius.
Nuo 1607 metų buvo Šventojo Rašto, hebrajų kalbos ir kontroversinės
teologijos profesorius Vilniaus akademijoje, vėliau profesoriavo
Lvovo, Hališo, Poznanės kolegijose, 1621-1630 metais - Krokuvos
kolegijos rektorius, 1630-1635 metais - Lietuvos jėzuitų provincijolas.
Vėliau kurį laiką gyveno vieno užsienio didiko dvare, darbavosi
Čekijoje, buvo Olomouco kolegijos dvasios tėvas. Grįžęs į Lietuvą
dirbo Nesvyžiuje, buvo Kauno kolegijos dvasios tėvas. Mirė Kaune.
1655 metais, praėjus vos dvejiems metams po mirties, per Lietuvos
karą su Rusija į Kauną įžengę kazokai M. Lancicijaus palaikus
sudegino ir išbarstė Nemune.
M. Lancicijų ir po mirties ypač gerbė Lietuvos, taip pat Lenkijos
bei Čekijos jėzuitai: buvo nutapyta daug jo portretų, o M. Lancicijaus
užtarimu išgijęs tėvas Kazimieras Kojalavičius parašė pirmąją
jo biografiją. Kad ir kiek buvo dėta pastangų, tėvo Lancicijaus
kultas ilgainiui užgeso. Spėjama, kad jam pavyko įvykdyti savo
troškimą - pasiekus Viešpaties sostą, išprašyti sau užmarštį žemėje.
Tėvas Lancicijus yra palikęs daugiau kaip dvidešimt veikalų. Populiariausias
jo darbas - apmąstymai kiekvienai metų dienai - XVII-XIX amžiais
susilaukė dvylikos pakartotinių leidimų įvairiuose Europos miestuose,
taip pat vertimų į čekų, lenkų, prancūzų kalbas. Dauguma M. Lancicijaus
tekstų skirti dvasios tobulumo siekiantiems vienuoliams ir konkrečiai
- jėzuitams.
"Tėvas Mikalojus Lancicijus paliko ryškius savo gyvenimo
ir veiklos pėdsakus Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Belgijoje
ir Italijoje. Mistikas ir dvasinio gyvenimo mokytojas, vertintas
karalių ir prastuolių, gerbtas šventųjų ir nusidėjėlių. Katalikiškoje
Europoje - garsus tarp daugelio garsių. Mums Lietuvoje - vienintelis",
- teigia istorikas L.Jovaiša.
Vida GAVELIENĖ
Eltos korespondentė
Pagerbtas Lenkijos globėjas,
apaštalavęs Lietuvoje
 |
Vilniaus Šv. Kazimiero
bažnyčios prefektas kun. Lionginas Virbalas prie Šventojo
Andriejaus Bobolos relikvijų
Algirdo Sabaliausko (ELTA)
nuotrauka |
Vilnius. Gegužės 16-ąją, kaip
ir kasmet tą dieną, Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pagerbtas šv.
Andriejaus Bobolos (1591-1657) atminimas.
Pernai Lenkijos globėju paskelbtas šv. Andriejus Bobola savo žemiškąjį
gyvenimą labiau buvo susiejęs su Lietuva. 1611 metais Vilniuje
jis įstojo į Jėzaus draugiją, Vilniaus universitete studijavo
filosofiją ir teologiją, dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos
namuose. Vilniuje šv. Andriejus Bobola praleido beveik trečdalį
savo gyvenimo. Net dvylika metų jis dirbo Šv. Kazimiero bažnyčioje:
buvo pamokslininkas, nuodėmklausys, bažnyčios rektorius, vadovavo
miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent šioje bažnyčioje 1622 metais
jis buvo įšventintas kunigu, o 1630-aisiais davė iškilmingus vienuolio
įžadus.
Šv. Andriejus Bobola - vienas jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę
už tikėjimą. Per 1655 metų Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva
Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas katalikiška.
Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola buvo jų užkluptas. Atsisakęs
atsižadėti katalikų tikėjimo, buvo varomas į Polesės Janovą ir
žiauriai kankinamas. Nepaprastai žiaurius kankinimus užbaigė mirtini
kardo kirčiai. Tai įvyko 1657-ųjų gegužės 16-ąją.
1853 metais Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX paskelbė
Andriejų Bobolą palaimintuoju.1938-aisiais Andriejus Bobola paskelbtas
šventuoju, jo palaikai iš Italijos pervežti į Varšuvą.
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje prie altoriaus yra šv. Andriejaus
Bobolos paveikslas, o kriptoje saugomos relikvijos. Sekmadienį
Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo šventinama restauruota XVII amžiaus
kripta - čia palaidotų jėzuitų, jų geradarių, taip pat šv. Andriejaus
Bobolos atminimo vieta.
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią 1604-1635 metais pastatė Lietuvoje
įsikūrę jėzuitai, remiami karaliaus Zigmanto Vazos, Lietuvos diduomenės
ir miestiečių. Kaip anuomet įprasta, po didžiuoju bažnyčios altoriumi
buvo įrengta kripta - laidojimo vieta jėzuitams ir jų geradariams.
Bažnyčia ne kartą degė, buvo apgriauta, niokota į Vilnių įsiveržusių
priešų kariuomenių. XIX amžiuje ji paversta stačiatikių cerkve.
Sunku pasakyti, kada buvo užversta pagrindinė bažnyčios kripta,
tačiau ilgą laiką apie jos egzistavimą niekas nežinojo.
1991 metais kriptą atsitiktinai rado po sovietmečio tikintiesiems
grąžintą šventovę tvarkę jėzuitai. Pro skliaute iškirstą angą
patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją vedė tiesiog
iš presbiterijos. Dabar jis vėl yra atvertas. Tarp kriptoje suverstų
griuvenų rasti žmonių palaikai, skulptūrų fragmentai. 1995 metais
šioje kriptoje buvo perlaidoti žmonių palaikai ir iš kitų rūsių,
atidengtų po Šv. Kazimiero bažnyčios prieangiu.
Kripta yra beveik 4 m aukščio ir 11 m ilgio. Viename jos šone
stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurią remiasi skliautai.
Šoninės sienos ir kolona padengtos šviesios spalvos tinku, ant
kurio puikiai išsilaikę juosvi piešiniai, galbūt pradėtos, bet
nebaigtos freskos, datuojamos XVII a. viduriu. Nors šių kompozicijų
tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau jose
nesunku įžvelgti europinės dailės bruožų. Palyginti su puošniais
baroko stiliaus piešiniais, šios kompozicijos atrodo gana paprastos,
spėjama, kad jas sukurti galėjo jėzuitų namuose gyvenęs brolis.
Kompozicijų tema susijusi su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Jose
esantys tekstai - lotyniškos Šventojo Rašto ir maldų ištraukos.
Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII-XVIII amžiais
po Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams bei jų geradariams
ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šv. Andriejui Bobolai. Stovą
jo relikvijoriui sukūrė Kunotas Vildžiūnas.
Birželį, užbaigus naujųjų vargonų intonavimo darbus, Šv. Kazimiero
bažnyčia ir restauruota jos kripta, kaip sako kun. L.Virbalas,
ne tik per šv. Mišias, bet ir kitu dienos metu bus atvira visiems.
Vida GAVELIENĖ
Eltos korespondentė
© 2003 "XXI amžius"