XXI amžius

Meilės syvais gydoma ir ugdoma šakelė

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 1 – 2), – taip sykį Kristus kreipėsi į savo mokinius, norėdamas pabrėžti, jog visų laikų žmonės yra tiesiogiai susiję su Viešpačiu. Dievas Tėvas yra vynininkas, Jo Sūnus – vynmedis, mes – to vynmedžio šakelės, o Šventoji Dvasia yra dieviškos meilės syvai, kurie, išsilieję iš Tėvo širdies, įteka į Jėzaus vynmedžio kamieną, paskui juo kyla aukštyn, kol pasiekia visas šakeles.
Kad šakelės duotų kuo daugiau vaisių, kuriais būtų pašlovintas Tėvas (plg. Jn 15, 8), vienos jų apvalomos, kitos apgenėjamos, tačiau jei kuri nors šakelė nudžiūsta, tuomet ji, nors dar lieka vynmedyje, tėra tik stagaras, nes nebesimaitina dieviškos gyvybės syvais. Ji išpjaunama ir metama į ugnį (plg. Jn 15, 6).
Tačiau Žmogaus Sūnus į žemę atėjo ne pražudyti žmonių dėl jų daromų nuodėmių, bet jų gelbėti (plg. Lk 9, 56). Jokia šakelė, nepasilikdama vynmedyje, negali duoti vaisiaus pati iš savęs, todėl Jis trokšta, kad kiekviena Jo šakelė „maitintųsi“ antgamtinėmis sultimis, tai yra, kad Jėzaus sekėjai (per maldą, Dievo žodžio ir kitų krikščioniškų spaudinių skaitymą, Susitaikymo sakramento ir Eucharistijos šventimą, Komunijos į savo širdį priėmimą ir t.t.) būtų tokios gyvybingos Jo šakelės, kad iš jų – Dievo Dvasios gyvybe pripildytų stiebelių – į kitas, rizikuojančias nudžiūti šakeles, ištekėtų gyvojo vandens srovės (plg. Jn 7, 38), kurios gydytų ir perkeistų šakelių – aplinkinių, turinčių dvasinės džiūties požymių, vidinį gyvenimą.
Vienos pardavėjos šaunus poelgis ir jos malda už sergantį vaikiną akivaizdžiai liudija, koks nuostabus malonių latakas yra ir viena šakelė, jeigu tik joje nėra kliūčių tekėti gydančiam Jėzaus meilės balzamui.
Penkiolikmetį Dougą motina nuvežė į ligoninę, ir ten kraujo tyrimai parodė, kad jam – leukemija. Nors Dougui buvo pasakyta, kad jis turi galimybių pasveikti, tačiau vaikinas suprato, kad leukemija gali baigtis mirtimi.
Tą dieną, kai Dougą pirmą kartą paguldė į ligoninę, jis atsimerkė, apsidairė ir pasakė mamai: „Maniau, kad kai guli ligoninėje, gauni gėlių“. Tai išgirdusi, jo teta paskambino ir užsakė jam puokštę. Pardavėjos balsas buvo aukštas ir atrodė, kad ji turėtų būti jauna. Teta įsivaizdavo nepatyrusį žmogų, kuris nesuvokia, kokia ta puokštė yra svarbi. Todėl ji pasakė: „Man reikia ypač gražaus krepšelio. Jis mano sūnėnui, kuris serga leukemija“. – „O, – šūktelėjo pardavėja, - pridėsime ką tik nuskintų gėlių, kad puokštė būtų ryškesnė“.
Kai puokštė buvo atgabenta į ligoninę, Dougas jautėsi pakankamai gerai ir sėdėjo. Jis atplėšė voką ir perskaitė, ką buvo užrašiusi teta. Tada jis pamatė kitą kortelę, kurią paėmė ir pradėjo skaityti. Joje buvo rašoma: „Dougai, aš priėmiau užsakymą tavo puokštei. Dirbu gėlių parduotuvėje. Aš susirgau leukemija, kai man buvo septyneri. Nenusimink ir daryk tai, ką nori. Melsiuosi už tave. Nuoširdžiai – Laura Bredli“. Dougo veidas nušvito. Pirmą kartą nuo to laiko, kai įžengė į ligoninę, jis pajuto įkvėpimą. Jis buvo kalbėjęs su daugeliu gydytojų ir seselių, tačiau būtent ši kortelė privertė jį patikėti, kad galima nugalėti ligą.
Šią istoriją „Chicago Tribune“ laikraštyje papasakojo Bobas Grineas. „Keista, - rašė jis, - Dougas gulėjo ligoninėje, pilnoje naujausios, milijonus dolerių kainuojančios medicininės aparatūros. Jį gydė geriausi gydytojai ir seselės, kurių bendra patirtis gali būti matuojama šimtais metų. Bet būtent gėlių pardavėja, kuri nepagailėjo laiko eiti ten, kur liepia širdis, suteikė Dougui tikėjimo, vilties ir noro nepasiduoti. Žmogaus siela – nuostabus dalykas: kartais jūs susiduriate su geriausiais jo aspektais tada, kai to net nesitikite!“
Tai įkvepiantis pavyzdys visiems krikščionims. Neužtenka vien per atstumą melstis už vienokių ar kitokių problemų turinčius žmones, nors, beje, tai taip pat gali būti viena iš efektyvių priemonių. Tačiau geriausia, kai mes su laukiančiais mūsų dvasinės pagalbos žmonėmis galime susitikti, juos išklausyti, su jais drauge bandyti atrasti teisingą problemos sprendimo būdą ir, be abejo, jei tik yra galimybė, su jais ir už juos pasimelsti. Tai duoda rezultatų.
Neseniai teko su Ligonio sakramentu aplankyti vienos ligoninės ligonius. Paskui, kai dar sykį teko ten lankytis, viena ligonė pakvietė ne tik sergančių moterų, bet ir vyrų. Jiems buvo suteikta sakramentinė ir papildomos maldos pagalba. Malonu buvo matyti, kaip Viešpats panaudoja tą ligonę (tiesa, pirmiausia ją pačią savo malone sustiprinęs) apaštalauti tarp kitų sergančiųjų. Ji, trokšdama padėti negalių ištiktiesiems, su jais kalbėjosi apie dvasinius dalykus ir kai kuriems jų padėjo pasiryžti susitaikyti su Dievu, kad, su Jėzumi per Eucharistiją susivieniję, jie galėtų išlikti Viešpaties meilėje.
Apie tai kalba ateinančio sekmadienio Evangelijoje Jėzus: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9 – 10). Kaip mes pasiliksime Jo meilėje, jei nepažinsime šios meilės Teikėjo, neateisime pas Jį ir neturėsime Jo? Todėl mums naudinga dirstelėti į savo vidų ir atnaujinti šiuos ir panašius pasiryžimus: stengsiuosi pažinti Tą, kuris mane pažino, kai manęs dar nebuvo. Su malda ir tikėjimu širdyje ateisiu pas Jį, nes ne sykį yra buvę, kai Jis vargšo pavidalu buvo aplankęs mane, o aš, užuot Jį drąsiau ir maloniau sutikęs, sunerimdavau manydamas, kad tas neprašytas svetys nepatikimas, nes gali eibę iškrėsti.
Taigi tvirtai einu pas Tave, Viešpatie, kad apvalytum mane – Tavo šakelę ir, pašalinęs mano slaptų baimių, stresų ir kompleksėlių naštas, užtvindytum mane savo meilės versme. Tuomet išliksiu Tavo augančioje meilėje, nes, pasak šv. Augustino, jei jus slėgė naikinanti aistrų našta, tai nuo šiol jus gydys Jo meilės našta.

Kun. Vytenis VAŠKELIS