Atnaujintas 2003 m. gegužės 28 d.
Nr.41
(1145)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Istorijos vingiai
Rinka


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių pėdsakais Amerikoje
10. Sunkus klausimas: geriau bingo ar bankrotas?

Nuo Wilkes Barre per Hazletoną, Mahanoy, Shenandoah, Gerardville prabėgome tiesiog bėgte, nes vijosi vakaras, bet įspūdis liko nė kiek ne menkesnis. Prie Hazletono Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, žinoma, užrakintos, mūsų akys užkliuvo už lietuviškos koplytėlės. Užrašas bylojo, kad ją 1986 metais pastatė Vyčiai. Kun. W.Valkavičius rašo, kad parapija įkurta 1887 metais, o 1911 metais pastatyta bažnyčia. Skelbime buvo parašyta, kad šv.Mišios vyksta kiekvieną sekmadienį 9 val. Hazletone lietuvio kunigo nėra, buvusi lietuviška parapija sujungta su lenkų.
Gražiais, vingiuotais ir siaurais dvijuosčiais keliukais, vingiuojančiais tarp kalnų, pasiekiame Mahanoy miestelį. Senoviškas, kaubojų laikus menantis Mahanoy – gerokai aptriušęs, apmiręs. Labai charakteringuose atviruose priebutėliuose kiekvieno namelio priekyje, kojas sukėlę ant turėklų, baltose plastikinėse kėdėse sėdinėja senukai. Gatvėse ramu, tylu, nemažai namų užkaltais langais, kai kur namo kampas apiręs arba apdegęs. Tipiška vietovė pasibaigus aukso amžiui. Dviaukščiai, triaukščiai siauri mediniai namukai sustatyti vienas prie kito – siena į sieną iki kvartalo galo. Gatvelė atrodo tarsi tvirtovė.
Nuo šios vietos labai pasikeičia miestelių vaizdas – ir toliau matysime siauručius medinius namelius su tomis įspūdingomis, į pačią gatvę išeinančiomis verandėlėmis, kurios labai patogios leisti laiką nuobodžiaujantiems pensininkams. Sustabdžiusios savo mašiną prie Mahanoy lietuvių Šv.Juozapo bažnyčios, čia pat užkalbinome vienoje tokių verandėlių sėdintį stambų seną poną ir, žinoma, pirmas mūsų klausimas buvo: ar ne lietuvis? Ponas pasakė, kad esąs pusiau lietuvis, pusiau slovakas (čia visi kiti užkalbinti buvo slovakai). Lietuviškai nemoka; jo žodžiais tariant, lietuviai baigia išmirti. Ir jis jau norėtų numirti. Netrukus prisistatė kitas ponas, kuris jau neturėjo lietuviško kraujo, buvo tik slovakas. Nors klebonas mons. Anthony Wasselas buvo išvykęs su reikalais, bet iš karto supratome, kad čia lietuviškas kampelis – klebonijos lange stovėjo trispalvis ženklas, o mus užkalbinęs slovakas patvirtino: klebonas – tikras lietuvis (suprask, veiklus lietuvis). Didinga, gerai prižiūrima raudonų plytų bažnyčia, statyta 1888 metais, kontrastuoja su simpatiškais, baltai padažytais, bet menkais gatvės nameliukais. Klebonas globoja šv.Teresės seseris, kurios, įsikūrusios pirmajame klebonijos aukšte (ant sienos užrašas, kad nuo 1978 metų), adoruoja visą parą. Užėjome į jų koplytėlę, pasimeldėme ir mes, padėkojome Dievui už sėkmingą, į pabaigą einančią kelionę ir už tą gausybę mūsų prisimintų lietuvių protėvių.
Pakeliui į Shenandoah – lietuvių vadintą Šenadorių – pastebime dar vieną kitą veikiančią kasyklą, šalia jos – neseniai iškastos anglies kalvelę. Bet daugiausia buvo matyti jau apleistų lentinių būdelių, pastatytų ant angos į anglies šachtą. Kažkokių buvusių įrengimų, ištisų gamyklų griaučiai, apžėlę žolėmis seni sunkvežimiai, anglies atliekų kalnai. Kai jie apžels mišku, atrodys kaip natūralūs.
Išlipusios iš mašinos tolokai nuo Shenandoah lietuvių Šv.Jurgio bažnyčios (1891) – didingos kaip katedros, kurios blizgantys metaliniai bokštų kryžiai, atrodo, nešė tave į vakarėjantį dangų, vėl šokom ieškoti klebono. Iškilmingai mus pasveikino Šv.Stanislovo bažnyčios varpas: gatvių sankryžoje stovėjo net keturios bažnyčios – po vieną kiekviename kampe. Tuščia ir tylu aplinkui, tuščia ir tamsu dar neužrakintoje ir mūsų bažnyčioje bei zakristijoje. Praėjo viena moteriškė, bandome bėgti jai pavymui („Kur rasti kleboną?“), bet ji skradžiai žemę prasmenga. Paskui taip pat paslaptingai dingsta iš akių ir kita. Einame pro bažnyčios šoną… ir staiga paaiškėja paslaptis: per pirmojo aukšto (Lietuvoje sakytų pusrūsyje, o Amerikoje – „beismante“) langus matome, kad čia žaidžiamas bingo. Įeiname ir mes. O ten gyvenimas verda visu tempu: šeimininkės (tarp jų tuoj randame vieną lietuvių kilmės) išsijuosusios laksto su gėrimų ir užkandžių padėklais, ant durų pakabinta trispalvė vėliavėlė.
Praveriame milžiniškos bingo salės duris. O ten – keli šimtai dūmų kamuoliuose paskendusių įvairaus amžiaus (žinoma, daugiau senų) ir įvairios kompleksijos moteriškių, palinkusių prie bingo kortų. (Tai štai kodėl tyliame, atrodo, išmirštančiame miestelyje prie bažnyčios neradome kur pasistatyti mašinos!) Atkreipėme į save visos smalsios salės dėmesį. Klausiame, kur rasti kleboną. Mums nurodo pagyvenusį, nešiojantį peruką, įšokusį į trumpikes kelnes vyriškį, vadovaujantį žaidimui. Mielas žmogus nuoširdžiai atsiprašinėja, kad negali šiuo metu su mumis kalbėtis, prašo palaukti 50 minučių. Tai Šv.Jurgio parapijos klebonas Robert J.Potts. (Kaip įprasta muitinėje prašyti dokumento, taip mes pirmiausia klausiame, ar jis lietuvis; sako, kad lietuvė buvo jo motina.) Bet laukti neturime laiko, šešėliai ilgėja, o mes dar nežinome, kur nakvosim. Reikia išvažiuoti į greitkelį ir ten surasti kokį nors pakelės motelį. Laikas – mūsų priešas….
Shenandoah buvo svarbus lietuvių imigrantų centras. Čia yra ką tyrinėti. Šv.Jurgio bažnyčioje klebonavo garsus kunigas Juozapas Antanas Karalius. Kaip rašo Bostono enciklopedija, į JAV jis atvyko 1901 metais; kunigavo Šv.Juozapo parapijoje Filadelfijoje, Coaldade, Minersville, kur pastatė vienuolyną ir mokyklą. Shenandoah (nuo 1930 metų) įsteigė parapinę mokyklą. Jo pastangomis Pensilvanijos valstybės legislatūra 1935 metais pakeitė Katalikų Bažnyčiai nepalankų 1855 metų įstatymą, leidžiantį patikėtiniams valdyti bažnyčios turtą. Buvo aktyvus visuomenės veikėjas, įvairių išeivijos organizacijų narys, „Kunigų vienybės“ pirmininkas, vienas iš BALF’o organizatorių, spaudos (taip pat ir „Draugo“) bendradarbis. Kun. J.A.Karalius yra suredagavęs daugelį rezoliucijų, ginančių Lietuvą, kurių nemažai yra išspausdinta JAV Kongreso darbuose. Shenandoah kun. A.J.Karalius ir mirė 1982 m. spalio 12 d.
Kol ekipažo vadė bando išsiderėti iš dabartinio Šv.Jurgio parapijos klebono interviu, dairausi po salę. Pirmą kartą matau tą garsųjį bingo, dėl kurio tiek iečių Lietuvos Seime buvo sulaužyta. Vieni krikščionys demokratai keikė azartinius žaidimus, kokiu laikomas ir bingo, o dr. K.Bobelis tik juokėsi: ką jūs, bingo žaidžia Amerikos parapijose! Štai ir aš kitą kartą galėsiu paliudyti, kad Pensilvanijos katalikų parapijose (ir dar lietuviškose) žaidžiamas bingo.
Taigi čia tas pats mano vaikystės loto! Sėdėdavome vakarais, kada galėdavome pagauti tėvą, visi trys vaikai, pasikloję lenteles: vienas traukdavo iš maišelio medinius kauliukus, panašius į mažas statinaites su skaičiais, ir šaukdavo jo numerį. Kas pirmas užklodavo savo lenteles, tas būdavo laimėtojas. Labai įdomus buvo žaidimas ir malonūs prisiminti tie vakarai su tėvu. Tikriausiai ir čia taip žaidžiama, tik mes, žinoma, nežaisdavom iš pinigų. O tą vakarą Šenadoriuje buvo skelbiamas 1000 dolerių laimėjimas. Dėl jo, žinoma, verta buvo susirinkti damoms (buvo ir vienas kitas pagyvenęs ponas: kai kurios močiutės buvo atsivedusios tabako dūmų smoge aprūkyti savo vaikaičius).
Ką čia dar užfiksavus, kad Lietuvoje galėčiau papasakoti? Štai viename kampe stovi lietuviška trispalvė, kitame – Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava. Mano bendrakeleivėms kyla abejonių, ar čia, po ta dūmų uždanga, tinka vėliavos ir ar labai jau moralu, kad ir geram tikslui, bažnyčioje rengti azartinius žaidimus, bet aš ne tokia griežta – stengiuosi suprasti amerikiečio klebono intencijas. Oho! Išlaikyti tokią katedrą reikia didelių pinigų! Užtat ji net šviečia! Didingai atrodo šviesiai pilko, labai gražaus akmens milžiniška Šv.Jurgio lietuvių bažnyčia. Žinoma, jeigu tam žaidimui nevadovautų klebonas, žaidėjų būtų mažiau. Nieko nepadarysi, biznis yra biznis. Tikrai sunkus klausimas, kas geriau: ar parapiją uždaryti, kaip jau daugeliui atsitiko, ar gelbėti žaidžiant bingo… Gerai, galvoju, kad man tokių uždavinių nereikia spręsti. Taip pat džiaugiausi Lietuvoje, kad nebuvau Seimo narė ir man nereikėjo balsuoti: leisti azartinius žaidimus Lietuvoje ar uždrausti.
Tuščioje gatvėje pro mus vikriai šmurkštelėjo ilgas seniokas su lazdele ir trispalvės spalvomis nudažyta vasarine sportine kepuraite. Kur jau mes neužkalbinsime Šenadoriuje žmogaus su trispalve! Tik, bėda, prašalaitis labai skuba (čia pat pranyksta bingo salės duryse), ir mes nesužinome, ar ta jo kepuraitė atsitiktinai atsidūrė ant galvos, ar jis taip demonstruoja savo lietuvišką kilmę.
Gerardville – angliakasių miestelyje – klebono jau buvo nebepatogu ir ieškoti, vėlu, o ir bažnyčios nuotraukos išėjo šiaip sau – medžiai ant sienų, gatvių grindinio metė tokius ilgus šešėlius, kad vaizdas atrodo murzinas. Ir šis miestelis nežydėjo, bet Šv.Vincento Pauliečio bažnyčia (statyta 1907 metais) atrodė švari ir rūpestingai prižiūrėta. Keistas dalykas – miesteliai atrodo skurdžiai, o bažnyčios turtingos. Ir JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkė Birutė Jasaitienė sako, kad jos vaikų komitetų rėmėjai iš Pensilvanijos yra dosnūs.
Valandą pavažiavus už Gerardville, pasikeitė peizažas: pašviesėjo pakelės uolos. Vadinasi, baigėsi anglingų uolienų rajonas. Mums, JAV LB Kultūros tarybos ekspedicijos „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“ dalyvėms, šios vietovės staiga pasidarė nebeįdomios.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija