Vatikano II Susirinkimo dekretas „Inter Mirifica“ liko aktualus ir šiandien

Ateinantį sekmadienį Katalikų Bažnyčioje minima Pasaulinė žiniasklaidos diena yra vienintelė profesinė šventė, kurią įsteigė Vatikano II Susirinkimo tėvai. „Idant veiksmingiau būtų stiprinamas įvairiopas Bažnyčios apaštalavimas socialinės komunikacijos priemonėmis, vyskupų nutarimu visose pasaulio diecezijose kasmet tebūnie skiriama viena šventinė diena tikintiesiems supažindinti su jų pareigomis šioje srityje ir pakviesti šia intencija melstis bei remti reikalą piniginėms aukomis. Surinktos aukos tebūnie skiriamos Bažnyčios įkurtoms šios srities įstaigoms bei darbams palaikyti ir plėtoti, atsižvelgiant į viso katalikiško pasaulio reikmes“, - nurodoma dekrete dėl socialinės komunikacijos priemonių „Inter Mirifica“.
Šis beveik prieš 40 metų paskelbtas (1963 m. gruodžio 4 d.) dokumentas kartu su apaštaline konstitucija dėl liturgijos „Sacrosanctum Concilium“ buvo pirmieji du Susirinkime parengti dokumentai ir, kaip parodė vėlesni patyrimo dešimtmečiai, liko labiausiai aktualūs iki šiol. Iš tikrųjų neįmanoma ginčyti „Inter Mirifica“ pabrėžtinai išreikšto paraginimo dėl katalikiškos spaudos puoselėjimo ir globos, kuri skirta tiek ganytojams, tiek ir visiems tikintiesiems. „Idant skaitytojai visiškai persiimtų krikščioniška dvasia, tebūnie kuriama ir platinama, griežtąja prasme, katalikiška spauda, tai yra tiesiogiai bažnytinės vadovybės ar šiaip katalikų leidžiama ir tvarkoma, aiškiai skiriama ugdyti, stiprinti ir skleisti viešajai nuomonei, atitinkančiai prigimtinę teisę ir katalikų mokymą bei įstatymus, taip pat skleisti bei teisingai aiškinti Bažnyčios gyvenimo naujienas, - rašoma dekrete. - Tikintiesiems tebūnie nurodomas reikalas katalikiškąją spaudą skaityti ir platinti, kad apie visus įvykius būtų galima susidaryti krikščionišką nuomonę“.
Iš tiesų „Inter Mirifica“ paskelbimas turėjo du pagrindinius tikslus: pirma, visiems Bažnyčios nariams priminti, kad socialinė komunikacija – spauda, radijas, kinas, televizija, o mūsų dienomis ir internetas – negali būti atsieti nuo moralės dėsnių. Tiek šių priemonių produkcijos gamintojai, tiek ir jos vartotojai turi vadovautis moralinės gerovės individams ir visai visuomenei principais. Antra, Susirinkimo tėvai šiuo dokumentu paragino Bažnyčią kuo efektyviau išnaudoti veiksmingąją žiniasklaidą, vykdant jos evangelizacijos misiją ir tarnavimą žmonijai („Katalikų Bažnyčia, Viešpaties Kristaus įsteigta nešti visiems žmonėms išganymą ir kartu įpareigota skelbti Evangeliją, laiko savo pareiga skelbti išganymo žinią ir socialinės komunikacijos priemonėmis bei mokyti žmones, kaip deramai jomis naudotis“).
Dekrete „Inter Mirifica“, be kita ko, primenama apie pačių žiniasklaidos produkcijos vartotojų – skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų – ypatingą atsakomybę renkantis siūlomą medžiagą ir „orientuoti bei ugdyti savo sąžinę“, kad šis pasirinkimas būtų teisingas. „Teisingas pasirinkimas reikalauja rinktis tai, kas vertinga moralės, mokslo bei meno požiūriu, ir vengti to, kas gali tapti dvasinės žalos priežastimi ar paskata, arba kitus papiktinti blogu pavyzdžiu…“ Juk patrauklus moralinio blogio aprašymas ar vaizdavimas gimtosios nuodėmės sužeistam žmogui gali „nesunkiai sukelti nedorų troškimų“. (Tenka pripažinti, kad, pavyzdžiui, sekuliari spauda savo bulvariniuose prieduose pateikia „pozityviai objektyvių“ pasakojimų apie moralinį palaidumą arba šeimyninę neištikimybę, o pirmuosiuose puslapiuose aprašo brutalius nusikaltimus, kurie neretai yra tų priedų „pamokymų“ pasekmė.)
Bažnyčia turi būti suinteresuota socialinės komunikacijos priemonių vartotojų lavinimu, kad jie gebėtų vadovautis „teisingos sąžinės“ reikalavimais. „Tam tikslui reikalingos atitinkamos programos, ypač skirtos jaunimui, visose katalikų mokyklose, seminarijose ir pasauliečių apaštalavimo organizacijose“, - teigiama Susirinkimo dokumente. Jame pabrėžtinai primenama tėvų „pareiga stropiai budėti, kad per namų slenkstį nebūtų įleista tikėjimui ir dorovei prieštaraujančių reginių, spaudinių bei kitų panašių dalykų ir kad vaikai jų nematytų kitur“.
Šiuo metu tiek Bažnyčia, tiek ir sociologai perspėja šeimas dėl elektroninių žiniasklaidos priemonių, o ypač interneto, kuris vis labiau persmelkia visuomenę, nuasmenintos prigimties pavojų. Tėvai turi rūpintis, kad jų vaikai tobulintų žmogiško bendravimo gebėjimus, - daugiau laiko skirdami ne televizoriui ar kompiuteriui, bet tiesioginiams asmeniniams ryšiams šeimoje ir su bendraamžiais. Juk yra liūdna regėti, kai vaikas užsidaro siaurame kompiuterinių žaidimų pasaulėlyje, užmiršdamas ir likdamas abejingas viskam, kas vyksta „gyvoje“ jo aplinkoje.
Taigi šeimos tėvai turi kreipti dėmesį ne tik į jų vaikų žiūrimų TV laidų, naudojamų Web svetainių ar skaitomų žurnalų moralinį ir dvasinį turinį, bet ir ieškoti pusiausvyros pačiam žiniasklaidos produkcijos vartojimui, nes nuolatinis „persivalgymas“ jau savaime yra pavojingas integraliai jauno charakterio raidai. Kaip atsvara šiai kasdienei žiniasklaidos dietai katalikiškai šeimai gali būti ne tik dalyvavimas kultūriniuose renginiuose, sporto varžybose ar turistinėse iškylose, bet ir artimo meilės darbai bei susikaupimas šeimos maldai, ypač kontempliacinei rožinio maldai.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų, praėjusius po „Inter Mirifica“ paskelbimo, socialinės komunikacijos vystymas padarė neabejotiną pažangą technologijoje, tačiau, vykstant radikaliai sekuliarizacijai, jos pateikiamos produkcijos turinys liko prieštaringas ir neišvengė mirties kultūros įtakos. Dėl vadinamosios seksualinės revoliucijos, kontraceptinio sąjūdžio, prievartos propagandos, televizijos programos, kino filmai, periodika yra kupini to, ką esame įpratę tradiciškai vadinti moraliniu blogiu. Štai kodėl Bažnyčios ir ypač jos ištikimų pasauliečių pastangos vystyti katalikišką žiniasklaidą, kuri gebėtų drąsiai eiti „prieš srovę“, turi likti aktyvios ir vadovautis tikrąja aukos dvasia.
„Visi Bažnyčios vaikai negaišdami ir uoliau tesistengia vieningai, planingai ir sėkmingai panaudoti socialinės komunikacijos priemones įvairiems apaštalavimo darbams pagal laiko ir vietos sąlygas, kad būtų užbėgta už akių kenksmingoms iniciatyvoms ypač tose šalyse, kur sparčiau veikti skatina moralės ir religijos raida“, - pabrėžiama Vatikano II Susirinkimo dokumente. Ši dekreto „Inter Mirifica“ nuostata yra ypač aktuali dabartinei pokomunistinei Rytų ir Vidurio Europos visuomenei, kur staigus atsivėrimas pasauliui ir kartu vis dar vyraujantis „Lenino anūkų“ mentalitetas sukėlė stebėtiną moralinės atsakomybės stoką vadinamojoje „nepriklausomoje“ – nuo etinių principų, bet ne nuo finansinių interesų – žiniasklaidoje.
Valstybinė socialinės komunikacijos priemonių kontrolė yra nepriimtina, nes informacijos laisvė yra šiuolaikinės demokratinės visuomenės normalios egzistencijos garantas. „Tačiau viešoji valdžia, teisėtai besirūpinanti piliečių gerove, leisdama įstatymus ir prižiūrėdama jų taikymą, yra įpareigota nešališkai ir atidžiai rūpintis, kad blogas tų priemonių vartojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai, - primena Susirinkimo tėvai. – Be to, pasaulietinė valdžia turi teikti paramą iniciatyvoms, kurių šiaip nebūtų galima įgyvendinti, nors jos yra labai naudingos, ypač jaunimui“. Jie taip pat pakvietė bendroves ir asmenis, užimančius įtakingas pareigas ekonomikos bei technologijos srityse, „noriai ir kilniadvasiškai ištekliais ir patirtimi remti katalikiškas žiniasklaidos priemones, nes jos tarnauja tikrajai kultūrai ir apaštalavimui“.
Pagaliau įgyvendinant „Inter Mirifica“ nurodymus – juk Vatikano II Susirinkimo dokumentai buvo skelbiami tam, kad Bažnyčioje būtų nuosekliai įgyvendinami, - svarbu, kad katalikų socialinės komunikacijos priemonės išlaikytų savąjį identitetą. Privalu vesti geranorišką dialogą, tačiau laicistinis modelis, kada visos nuomonės, netgi atvirai antikrikščioniškos, turi vienodą vertę, katalikiškai žiniasklaidai netinka. Negalima leisti, kad ją ištiktų identiteto krizė, panaši į tą, kuri palietė kai kurių Vakarų šalių (pirmiausia JAV) katalikiškąją aukštojo mokslo sistemą, kai katalikiškumas liko tik universitetų pavadinimuose. Tapatumas, tvirtai laikantis Bažnyčios mokymo, kaip ir patrauklumas bei aukšta kokybė yra būtini katalikų socialinės komunikacijos priemonių apaštalavimo misijos vykdymui.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"