Skamba kunkliai, atataria lamzdžiai

Vilniaus universiteto Didysis kiemas idealiai atitiko šių metų festivalio “Skamba, skamba kankliai” kamerinį pobūdį Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

„Skamba, skamba kunkliai, atataria lamzdžiai“ yra vienos sutartinės žodžiai, bet folklorinės muzikos festivaliai, pritaikę šias skambias eilutes savo pavadinimams, yra du. Ką tik pasibaigė gegužės 28–birželio 1 dienomis vykęs Vilniaus tarptautinis folkloro festivalis „Skamba, skamba kankliai“, o prieš tai, prasidėjęs kartu su Kauno dienomis laikinojoje sostinėje, nuvilnijo net devynias dienas trukęs Kauno folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“.
Vilniaus festivalis, švenčiamas nuo 1973 metų, o šiemet vykstantis jau 31 kartą, turi susiformavusias senas tradicijas. Vilniečiai, neabejingi etninei kultūrai, jo laukia kiekvieną pavasarį, paskutinę gegužės savaitę. Kauno folkloro festivalis susikūrė daug vėliau ir, pasak vilnietės etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės, yra tik Vilniaus festivalio „atitarimas“ Kaune. Žinoma, su tokiu festivaliu sostinėje, kurio ir tradicijos gilesnės, ir etnokultūrinė bendruomenė bei finansavimas daug didesni, kauniečiams yra sunku konkuruoti. Tačiau tai, kad festivaliai tarpusavyje nebendradarbiauja ir nesidomi vienas kitu, nėra geras reiškinys. Išpaikinti vilniečiai net nežiūri į Kauno pusę, kauniečiai gi, vis dar jausdamiesi provincialai, pasitaikius kokiai nors iškilesnei progai, iš įpratimo lekia sostinėn ne kultūrinį alkį numalšinti, o įkvėpti sostinės „dvasios“. Kad ir kaip ten būtų, kas pas ką važinėtų, abiejų folkloro festivalių tikslas yra vienas – kad skambėtų tradicinė muzika, nestilizuotas folkloras, kad senovinė daina ir šokis leistų visiems mums geriau suvokti iš amžių glūdumos kilusias lietuvių tautos šaknis, kad skatintų ir mokytų mus išreikšti savo tautinį identitetą.
Tai, kad folkloro festivaliai tiek Vilniuje, tiek Kaune kiekvienais metais yra laukiami ir pritraukia gausų dalyvių bei klausytojų būrį, rodo, kad žmonėms tokie renginiai yra reikalingi. Vilniaus folkloro festivalio įkvėpėjos Z.Kelmickaitės teigimu, kartu su festivaliu jau užaugo kelios kartos ir tie, kurie, tėvams atėjus paklausyti autentiškų lietuvių liaudies melodijų, kažkada lakstė tarp suolų, šiandien į tokius renginius jau atsiveda savo vaikus. Buvimas šalia tėvų liaudies muzikos aplinkoje, tas pasilakstymas ir pasišokimas, lietuviškos dainos skambesio girdėjimas, anot muzikologės, vaikui yra labai svarbūs. Taip stebėdamas aplinką ir besiklausydamas senovinių melodijų, vaikas išmoksta įvertinti jų grožį, gerbti tradicijas, o jo pasąmonėje ima formuotis lietuviškas identitetas. Tai ypač aktualu šiandien, kada aplink tiek daug sumaišties, kultūrų niveliacijos, triukšmo, svetimos muzikos ir kitų įtakų. „Mums, kompiuterinės eros palikuoniams, užaugusiems ant asfalto, folkloro festivalis išlieka maža tradicinės kultūros oaze“, – teigė Z.Kelmickaitė.
Etnomuzikologės teigimu, Vilniaus folkloro festivalis buvo svarbus ir sovietiniais laikais. Tuo metu jis savotiškai išreiškė pasipriešinimą per prievartą brukamai sovietinei kultūrai. „Festivalis nebuvo draudžiamas, bet akyla akis visuomet jį stebėjo. Aišku, mitinguojama nebuvo, bet laiku ištartas žodis „Lietuva“, liaudiški dainų motyvai, kaip seselė, brolelis, rūtelė, ne vienam virpindavo širdį. Kai nostalgiškai buvo kalbama apie prarastą senų laikų tradicinį kaimą ar dainuojama apie uždarytas langines, visiems buvo aišku, su kuo tai asocijuodavosi“, – sakė Z.Kelmickaitė.
Abu folkloro festivaliai visais laikais buvo tradicinio lietuviškumo išraiška, o Vilniaus tarptautinis folkloro festivalis, įstengdamas pasikviesti svečių iš Baltijos bei kitų užsienio šalių, tapo ir kultūrinio bendradarbiavimo raiška. Nors šiais metais svečių nebuvo itin gausu, savo pasirodymais jie praturtino kamerines festivalio programas. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Rusijos ansamblio „Gornica“ iš Novgorodo programą „Šventė per visus metus“, kurioje dalyviai pristatė savo krašto švenčių papročius bei muziką, taip pat gerai žinomą Švedijos tradicinių klojimo šokių grupę „Longdansarna“ bei ansamblį „Durfaglarna“. Latviams šiais metais atstovavo labai aukštai vertinamas merginų, kurios liaudies dainas dainuoja nuo trejų metų, ansamblis „Perkonitis“, o iš Estijos atvyko tautinės muzikos ansamblio „Triskele“ vyrukai, kurie atstovauja finougrams, dainuoja senąsias runų dainas ir savo repertuare naudoja liuteroniškas giesmes.
Vilniaus tarptautiniame folkloro festivalyje šiais metais iš viso dalyvavo 55 kolektyvai iš įvairių etnografinių Lietuvos regionų, o daugiausia – Vilniaus miesto folkloro ansambliai, pristatę įvairias savo programas. Didelio dėmesio susilaukė sutartinių vakaras Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, karinių-istorinių dainų vakaras bei „Aukso paukštės“ – pagrindinio folkloro ansamblių apdovanojimo laureatų vakaras Alumnato kieme, tradicinių religinių giesmių valanda liuteronų bažnyčioje bei kas vakarą iki vėlumos vykstančios vakaronės-naktišokiai. Netikėtas festivalio atradimas buvo Muzikos akademijos profesoriaus, obojininko Juozo Rimo, kuris atliko įvairias interpretacijas liaudies dainų motyvais, pasirodymas, o taip pat etnodžiazo programa, kurią parengė Vilniaus džiazo kvartetas ir tautiška kapelija „Sutaras“. Pirmą kartą garbinga vieta festivalyje buvo suteikta vaikų folkloro ansambliams.
Dalyvių ir svečių skaičiumi santūresnis Kauno folkloro festivalis, Kauno etnokultūros centro renginių organizatorės Ingos Zinkevičiūtės teigimu, šiais metais vyko aštuonioliktą kartą ir į Kauno pilį sukvietė Kauno miesto bei rajono ansamblius, „Aukso paukštės“ laureatus – Kauno veterinarijos akademijos folkloro ansamblį „Kupolė“ bei Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblį „Senoliai“, dainininkus iš Marcinkonių, Kėdainių rajono Devinduonių kaimo ir kitus. Kauno miesto folkloro ansambliai „Gadula“ ir „Žaisa“ šiais metais šventė penkiolikos metų jubiliejus ir savo gerbėjus kvietė į proginius koncertus. Ypač kauniečių mėgstamas yra romansų vakaras, kuriame skambėjusios XIX amžiaus „smetoniškos“ dainos apie meilę, alyvas ir išsiskyrimą budino romantiškų jausmų pasiilgusias kauniečių sielas. Dviejuose didžiuosiuose miestuose praūžę folkloro festivaliai iš tiesų budino. Ir ne tik romantiškas sielas, o visą mūsų etniškojo prado pajautą. Tad jei pabudome, tai ir kelkimės, nes priešaky dar laukia magiškosios Rasos.

Lina KLUSAITĖ
Vilnius-Kaunas

© 2003 "XXI amžius"