Tolerancija ir moralės principai politinėje veikloje
JAV senatorius Rikas Santorumas apie katalikų politikų uždavinius

Septynių vaikų tėvas Rikas Santorumas

Bažnyčia perspėja dėl moralinio reliatyvizmo

Daugelyje šalių plataus atgarsio ir komentarų susilaukė sausio viduryje Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtas dokumentas „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“. Jame primenama katalikų politikų pareiga savo veiklą dosniai sieti su Bažnyčios mokymu pagal principą, kuriuo vadovavosi politikų dangiškasis globėjas šv. Tomas Moras: „Žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės“.
Bažnyčia pripažįsta šiuolaikinės demokratinės visuomenės pranašumą, kuri geriausiai iš visų kitų santvarkų gali pasitarnauti bendrajai gerovei – taikai, laisvei, pagarbos gyvybei, teisingumui, solidarumui įtvirtinti. „Gyvenimas demokratinėje visuomenėje negalėtų vaisingai plėtotis be aktyvaus, atsakingo ir dosnaus visų dalyvavimo“,- rašoma dokumente, kartu primenant Vatikano II Susirinkimo mokymą, kad tikintieji pasauliečiai turi taip pat aktyviai dalyvauti politikoje, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine.
Minėtame Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente, kuris kartais populiariai įvardijamas kaip „kataliko politiko katekizmas“, be kita ko, konstatuojama, jog katalikai gali sėkmingai veikti įvairiose politinėse partijose ir organizacijose. Tačiau „būtų klaidinga teisingą autonomiją, kuria politikoje turėtų naudotis katalikai, painioti su principo, atsiribojančio nuo Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo, gynimu“. Katalikas politikas „yra pašauktas atmesti moralinio reliatyvizmo ženklinamą pliuralizmo sampratą“, ir jam etiniai principai negali būti derybų objektas.
Ypač tai liečia žmogaus gyvybės šventumo ir neliečiamumo gynimą nuo jos pradėjimo ir embrioninės būsenos iki natūralios mirties. Dokumente primenama popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Evangelium vitae“ ir kitos pastabos, kuriose aiškiai nurodoma Bažnyčios narių pareiga „priešintis visiems į žmogaus gyvybę besikėsinantiems įstatymams“. Krikščionys politikai taip pat turi stengtis, kad įstatymais būtų remiama šeima, „pagrįsta monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka“, tėvų teisės savo vaikų atžvilgiu, religijos laisvė, kad ekonominis gyvenimas remtųsi solidarumo principu ir kad būtų įtvirtinta teisingumu grindžiama taika.
Pagrindinė problema, su kuria šiandien susiduria krikščionys politikai, nuosekliai besilaikantys prigimtinės moralės dėsnių, yra klaidingas apeliavimas į tolerancijos nuostatą, pagal kurią visi požiūriai tariamai yra vienodos vertės. Ši nuostata pastarojo meto visuomenės gyvenime, o taip pat ir politikoje sukėlė vadinamąjį etinį pliuralizmą arba moralinį reliatyvizmą, kuris sąlygojo „proto bei prigimtinio įstatymo principų nuosmukį ir irimą“, pabrėžiama dokumente.
Pavojingiausia yra tai, kad tokiomis aplinkybėmis žmogiškosios būties prigimtyje prigijusias moralines normas ginantys krikščionys politikai pradedami laikyti nepakankamai tolerantiškais ir netgi stengiamasi nuo jų atsiriboti. „Tie, kurie, apeliuodami į pagarbą individualiai sąžinei, krikščionių moralinėje pareigoje elgtis pagal savo sąžinę įžiūri dingstį diskvalifikuoti juos iš politinio gyvenimo ir paneigti jų teisę veikti politikoje pagal savo pažiūras bendrosios gerovės labui, įpuola į nepakantųjį laicizmą“, – perspėja Tikėjimo mokslo kongregacija. Komentuodamas šį dokumento tvirtinimą, teologas Robertas Spemanas Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ kovo mėnesį rašė, kad tokiu būdu tolerancija tampa priešingybe pačiai sau: „Ji transformuojasi į netoleravimą to, kas realiai tolerancijai suteikia pagrindinę vertę – sąžinės šventumą“.
Tokiu būdu atsiveria kelias į „moralinę anarchiją“, keliančią grėsmę paties dvasiniams ir kultūriniams civilizacijos pamatams. Kaip paaiškino R.Spemanas, žmogaus asmens orumo samprata remiasi tiesa ir jeigu mes priimame vien reliatyvistinę poziciją, tai iškyla rizika ne tik anarchijai, bet, kaip rodo nesena tragiška XX amžiaus patirtis, ir naujo tipo ideologinei tironijai. Pagarba tvarkai, kuri remtųsi žmogiškosios būties prigimtimi, yra ne religijos primetimas valstybiniam gyvenimui, bet žmogiškąjį orumą ginančios demokratijos saugumo garantija. Būtent todėl kaip „saugiklį“ prieš moralinę anarchiją ir totalitarizmą Bažnyčia primygtinai siūlo naujojoje Europos Sąjungos konstitucijoje įtvirtinti aiškią nuorodą į religinį paveldą bei atsakomybę prieš Kūrėją.

Reikalavimas tolerancijos gali tapti netolerantišku tikėjimui

Romoje veikianti tarptautinė katalikų žinių agentūra „Zenit“, norėdama išsiaiškinti, kaip naujasis Vatikano doktrininis dokumentas dėl politinės veiklos yra vertinamas politikos pasaulyje, pastaraisiais mėnesiais paskelbė nemažai interviu su žymiais katalikais politikais bei politikos ekspertais. Balandžio pradžioje buvo pateiktas pokalbis su vienu ryškiausių šių dienų Jungtinių Valstijų katalikų visuomenės veikėjų 45 metų respublikonu senatoriumi Riku Santorumu, kuris Kongreso aukštuosiuose rūmuose jau antrą kadenciją atstovauja Pensilvanijos valstijai.
Senatorius R.Santorumas, pats būdamas gausios septynių vaikų šeimos tėvas, politikoje taip pat pirmiausia yra žinomas kaip atsakingas tėvystės ir santuokos rėmėjas. Jis stengiasi, kad per mokesčių mažinimą ir kitas socialines reformas ypač būtų palengvintas jaunų šeimų gyvenimas. (Senatorius primena, kad amerikiečių šeimos mokesčiams išleidžia daugiau nei maistui, drabužiams, komunalinėms paslaugoms ir transportui. Tai, jo manymu, yra per didelė našta.) Senatorius Kongrese taip pat yra atsakingas už federalinės paramos žemės ūkiui programos kūrimą, aktyviai darbuojasi dėl sveikatos apsaugos sistemos gerinimo, remia katalikiškąsias mokyklas. (Per pirmąją kadenciją Senate (1995-2001) jis aplankė daugiau kaip 150 mokyklų savojoje Pensilvanijos valstijoje, pažymėdamas, kad švietimas turi būti nacionalinės politikos prioritetas.)
Senatorius R.Santorumas kartu su ištikimu Bažnyčios socialinės doktrinos įgyvendinimu taip pat pasižymi bekompromisiniu gyvybės gynimu. Galima sakyti, jis kone idealiai stengiasi taikyti popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Evangelium vitae“ mokymą: kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma (tokia dabar padėtis JAV ir daugelyje kitų Vakarų šalių), „išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros ir viešosios moralės plotmėje“. Kaip tik pastaraisiais metais senatoriaus R.Santorumo ir kitų krikščionių politikų siūlymų dėka JAV Senatas patvirtino nemažai įstatymų, kuriais siekiama apginti negimusią gyvybę ir nutraukti eksperimentus su žmogaus embrionais, įskaitant jų klonavimą.
Tokie tvirtų moralinių nuostatų politikai, kaip senatorius R.Santorumas, kiekviena pasitaikiusia proga laicistinės žiniasklaidos yra užpuldinėjami, jiems bandant primesti „katalikišką netoleranciją“. Neseniai tokia proga pasitaikė dėl senatoriaus pastabų ginant įstatymus, kurie draudžia sodomiją (iškrypėlišką seksualinį ištvirkavimą). Gegužės pradžioje JAV Aukščiausiajam Teismui pradėjus nagrinėti Teksaso valstijoje galiojantį sodomijos įstatymą dėl galimo jo atšaukimo, žinių agentūra AP citavo R.Santorumo pastebėjimą, kad „jeigu Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, kad jūs turite teisę į homoseksualinius santykius, tada jūs turite teisę į bigamiją, jūs turite teisę į poligamiją, jūs turite teisę į incestą, jūs turite teisę į santuokinę neištikimybę. Jūs tada turite teisę viskam“.
Šis kiek karštokas kataliko politiko pareiškimas sukėlė kritikos bangą dėl neva „homoseksualų diskriminavimo“ liberalioje spaudoje, tokioje kaip „The New York Times“ ir „Washington Post“. Senatorius buvo kaltinamas „religinių argumentų primetimu viešajai politikai“, bandymu homoseksualizmą prilyginti nusikaltimui, „į tikėjimo vystyklus suvyniota netolerancija“ ir pan. Tačiau iš esmės, kaip pastebėjo senatorių R.Santorumą ginantys katalikai komentatoriai, jo kritikai iškreipė tikrąją politiko minčių prasmę, kuri yra aktuali ypač dabar, kai seksualinis palaidumas beveik nežino ribų.
Ieškovai, pateikę JAV Aukščiausiajam Teismui nagrinėti Teksaso valstijoje veikiantį prieš sodomiją nukreiptą įstatymą, reikalauja, kad jis būtų atšauktas, nes valstybė negali kištis į asmens seksualinį gyvenimą tuo pagrindu, kad taip būtų pažeista konstitucijos ginama teisė į neliečiamą privatumą. Taigi klausimas, kiek toli šis privatumas gali nueiti? Teisės ekspertai perspėja, kad jeigu bus atšaukti sodomijos įstatymai šiuo privatumo atveju, tada taps teisėti ir nebaudžiami incestas, pedofilija, bigamija ir santuokinė neištikimybė. Todėl, kaip rašo katalikiško „Crisis“ žurnalo redaktorius Deilas Hadsonas, senatoriaus R.Santorumo pareiškime nėra nieko naujo ar diskriminacinio, o tiesiog reiškiamas susirūpinimas dėl moralinės tvarkos, kuri tiesiogiai susijusi su bendrąja žmogaus ir visuomenės gerove.

Daugumos viešoji nuomonė ne visuomet geriausia

Minėtame interviu „Zenit“ žinių agentūrai senatoriui R.Santorumui kaip tik buvo pastebėta, kad Vatikano naujasis dokumentas dėl politinės veiklos, kritikuojantis moralinį reliatyvizmą, gali sukelti prieštaravimų amerikiečių visuomenėje, kur ypač vertinama tolerancija ir nuomonių įvairovė. Katalikui politikui gali būti nelengva išlaikyti pusiausvyrą tarp ištikimybės moralės principams ir kartu nepasirodyti netolerantiškam. Senatorius irgi pripažino, kad ypač JAV kultūriniame elite ir žiniasklaidoje moralinis reliatyvizmas yra tapęs kasdieniu reiškiniu. „Mus dabar yra apėmęs tikras kultūrinis karas, kada daugelis amerikiečių netiki absoliučia tiesa ir yra vadovaujami moralinio reliatyvizmo“, - sakė jis.
Tačiau R.Santorumui yra svetimas perdėtas „tolerancijos garbinimas“, nes tokiu atveju galima prieiti tokią padėtį, jog nebus įmanoma daryti jokio sprendimo. Jis priminė anglų rašytojo Gilberto Čestertono pasakymą, jog „nereikia būti atviram viskam, kad neiškristų smegenys“. Vis dėlto aukščiausia vertybė yra ne tolerancija, bet tiesa. Žinoma, teisingai suprasta tolerancija, kaip „pagarba kitų žmonių nuomonėms“, yra didelis gėris. Tačiau tolerancijos supratimas, paremtas perdėtu libertizmu, kuris kaip tik šiuo metu paplitęs, reikštų jos tikrosios prasmės iškraipymą. „Aš nemanau, kad mes turėtume priimti toleranciją kaip tikėjimą, jog visi požiūriai yra lygūs ir geri. Daryti tai reikštų ištrinti liniją tarp gėrio ir blogio“, - teigė senatorius.
Tai taip pat reikštų atmesti Dievo suteiktą vertinimo ir sprendimo dovaną. „Juk Kristus mums nurodė nebijoti juodą pavadinti juodu, o baltą baltu, ir tai yra mūsų pareiga. Iškreipus teisingą tolerancijos supratimą, nebebūtų įmanoma likti ištikimam moralės principams. Tuo tarpu politikai turi pareigą tvirtai laikytis moralės principų, kad valdymas būtų efektyvus“, - sakė R.Santorumas. Jis priminė vieno Jungtinių Valstijų įkūrėjų Džono Adamso pastabą, kad „JAV konstitucija yra sudaryta moraliems ir religingiems žmonėms“, todėl ir vyriausybė turi vadovautis morale ir religija.
Žinoma, dabar tarp politikų kartais svarstoma, kas turi būti pirmiau – tikėjimas ar valstybės reikalai. Kai kurie politikai mano, kad tikėjimas, kaip „privatus reikalas“, neturi vaidinti pagrindinio vaidmens valstybės valdyme, kiti tuo tarpu yra įsitikinę, kad jis turi vaidinti esminį vaidmenį, jog priimti politiniai sprendimai būtų geriausi. Senatoriaus nuomone, ieškant teisingo atsakymo reikia kreiptis į Evangelijos mokymą: Kristus yra pasakęs, kad ciesoriui reikia atiduoti tai, kas priklauso ciesoriui, o Dievui – tai, kas priklauso Jam. Taigi iš esmės neturėtų būti konflikto tarp tikėjimo ir politinės veiklos. Politiko pareiga – daryti tai, kas yra geriausia dėl valstybės ir jo rinkėjų interesų, o tikėjimas ir vertybės yra orientuotos į bendrąjį visuomenės gėrį ir šią veiklą tik sustiprina.
Tačiau gali iškilti konfliktas tarp daugumos vadinamosios „viešosios nuomonės“, kuri ne visada yra krikščioniška, ypač šiais laikais, ir politiko moralinių nuostatų. Iš esmės čia kalbama apie populizmą: kai kurie politikai teisinasi, kad jie negali visiškai paklusti Bažnyčios mokymui, nes turi atspindėti savo rinkėjų daugumos nusistatymus. „Esu įsitikinęs, kad aš, kaip politikas, esu atsakingas už savo rinkėjus, tačiau nemanau, kad viešoji nuomonė turi daryti įtaką svarbiems sprendimams parlamente“, - aiškino R.Santorumas. Atsisakymas daryti geriausius sprendimus, paklusus daugumos viešajai nuomonei, būtų blogas pasitarnavimas visuomenei, nes, kaip minėta, daugumos nusistatymas dažnai nėra pastovus, teisingas ir moralus.
Senatorius apgailestavo, jog kai kurie politikai vien vadovaujasi viešąja nuomone, ir toks populizmas apsprendžia jų darbotvarkę. „Politikas turi pareigą vadovautis geriausia jam prieinama informacija, bet ne visuomenės norais, - sakė jis. – Galutinai turimas tvirtas vertybinis pagrindas sudarys sąlygas tinkamiausiems politiniams sprendimams ir visuomenei“. O naujuose rinkimuose piliečiai galės vertinti, ar jų politiko sprendimai buvo teisingi ir ar jis laikėsi savo moralinių principų. Šiuo atžvilgiu visuomenė turi drąsiai reikalauti iš politinių veikėjų moralumo bei ataskaitos už savo veiksmus. Politiko elitarinis statusas visuomenėje nereiškia, kad jis gali išvengti teisėtos kritikos, ir tas žinojimas jį turi skatinti moraliniam veikimui.
Pokalbyje buvo prisimintas žymus anglų politinis veikėjas šv. Tomas Moras (1478-1535), kuris, rodydamas ištikimybę popiežiui ir Katalikų Bažnyčios mokymui, nepritarė karaliaus Henriko VIII amoraliam elgesiui ir pasiskelbimui nuo Romos atskirtos Anglikonų Bažnyčios vadovu. Dėl to T.Moras neteko savo aukštų valstybinių pareigų, buvo apkaltintas „valstybės išdavimu“ ir nubaustas mirties bausme. Kaip kankinys už tikėjimą 1935 metais jis buvo paskelbtas Katalikų Bažnyčios šventuoju, o popiežius Jonas Paulius II jį 2000 metais paskelbė visų politikų ir valstybininkų dangiškuoju globėju.
„Didysis Tomas Moras moko politikus ir visus žmones, kad svarbu gyvenime žvelgti į amžinybę ir tuo pat metu tarnauti Dievui čia, žemėje, - teigė senatorius R.Santorumas. – Žmogus yra pašauktas išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp Dievo meilės, Jo valios vykdymo ir tuo pat metu ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas“. Ši tobula pusiausvyra reiškia troškimą nuosekliai tarnauti dangiškajam Viešpačiui ir kartu savo žemiškajam valdovui. Tačiau kartais būna momentų, kada šios abi tarnystės tarpusavyje konfliktuoja. Šv. T.Moro kankinystė visuomet mums primena, kad tuo atveju į pirmą vietą reikia iškelti savo tikėjimą ir jo mokslą, netgi iki aukščiausios gyvybės aukos. Toks yra politiko kelias į šventumą.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"