Lietuvos Sąjūdžio programinės nuostatos

Lietuvos Sąjūdis, susikūręs 1988 metais kaip savarankiškas visuomeninis ir politinis judėjimas, kilęs iš pasipriešinimo Lietuvos valstybės okupacijai ir aneksijai, per penkiolika veiklos metų didesnę dalį savo užsibrėžtų tikslų pasiekė. Lietuva tapo visame pasaulyje visuotinai pripažinta, nepriklausoma ir demokratine valstybe. Ji savo ateitį ir saugumą susiejo su viso pasaulio ir Vakarų valstybių veikiančiomis institucijomis: Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Sąjunga ir NATO.
Prasideda naujas Lietuvos valstybės statybos etapas. Atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos Respublikos būseną, negatyvius ir pozityvius reiškinius, vystymosi tendencijas ir grėsmes, Lietuvos Sąjūdis, kaip visuomeninė organizacija, savo misiją ir paskirtį mato aktyviai darydama įtaką Lietuvos visuomenei ir politinėms jėgoms, siekiant įgyvendinti pagrindinį tikslą – GERESNĖ LIETUVA. Geresnė Lietuva:
- tai stipri valstybė su sveika visuomene ir išvystyta ekonomika;
- tai teisingumo Lietuva, teisingumo - ginamo, bet ne perkamo;
- tai Lietuva su stiprėjančia demokratija, pagrįsta krikščioniškosios moralės principais;
- tai Lietuva su aukštu bendruomeniškumo lygiu ir išaugusiu pilietiškumu bei tautiškumu;
- tai Lietuva su vyraujančia krikščioniškąja dora ir morale;
- tai valdžia, sugebanti išgirsti ir jautriai atsiliepti;
- tai šalis, kurioje bus daugiau ir vieningesnio apgautųjų bei apsigavusiųjų, taip pat pažemintųjų solidarumo, nestokos šiltesnės atjautos kenčiantiesiems ir broliškos tarpusavio pagalbos.
Šiam gyvybiniam tikslui pasiekti Sąjūdis turi atsinaujinti, pertvarkyti esamas ir įkurti naujas struktūras, pakviesti ir telkti visuomenę, nevyriausybines organizacijas ir piliečius naujai moralinio atgimimo, krikščioniško solidarumo ir pasipriešinimo pastangai.
Solidarumas – tai artimo meilė, gyvenimo kultūros ginklas prieš nemeilės ir mirties kultūrą. Solidarumas tarp artimųjų, kuriuos myli, kuriems eini padėti – ir pati Lietuva, visi joje esantys. Mylėk silpną, vargstantį, klystantį – čia visko pradžia.
Priešintis reikia žmonių patiriamoms neteisybėms ir valdiškam abejingumui, kuris sukūrė svetimybės prarają tarp valdžios ir paprastų piliečių. Abejingumas sukūrė blogio terpę ir tarp sutrikusių, supriešintų, kelią dėl takelio pametusių eilinių žmonių. Vėl turime rasti bendrą kelią į bendrą gėrį.
Sąjūdis vis primena, kad buvo surastas bendras kelias, kuris nuvedė į Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdis įsitikinęs, kad ir šiandien galimas bendras kelias, vedantis į geresnę ir žmoniškesnę Lietuvą, t.y. į siekiamą tikslą. Ten link galime eiti pirmiausia susivokę ir praregėję, kad esame ne pavienių minia, o bendrija, kad mūsų geroji valia viršija partinius, turtinius ir kitokius skirtumus. Todėl reikia priešintis mumyse įsiskverbusiai blogajai valiai, atskirumo kultui, kuris pridengia ir pateisina gobšumą.
Stiprios šeimos ir stiprios bendruomenės, besiremiančios į tradicijos ir tikėjimo vertybes, yra stiprios ir gyvybingos tautos pagrindu. Atgimstantis žemdirbių sąjūdis, prisiimdamas kilnią misiją sujungti šeimą ir tėviškę, stengdamasis sutvirtinti jas abi tradicinėje kultūroje, gali įnešti svarų indėlį stiprinant tautą.
Sąjūdis negali likti nuošalyje nuo jaunimo problemų, ypač narkomanijos, nes, leidę nusikaltėliams žudyti jaunimą, mes leidžiame žudyti tautos ateitį. Todėl Sąjūdis bus iniciatoriumi kilti ir išplisti tėvų sąjūdžiui prieš narkotikus.
Be teisingumo ir sąžiningumo valstybė niekada netaps stipri. Valstybė netaps stipri, jeigu valdžia nebus teisingumo garantu. Todėl būtina inicijuoti teisingumo sąjūdį, kuris iškiltų kaip visuomenės moralinė jėga, kaip sąžinės ir viešosios nuomonės prioritetas virš teismų ir teisininkų klanų diktatūros. Teisinė valstybė, kurios idealas ne artėja, o tolsta, turi būti teisingumo valstybė, kuri pirmiausia rūpinasi savo pačios garbe ir patikimumu, kaip ir nusikaltimų šaknimis ir jų aukomis.
Tegul atgimsta sąjūdis „Neteršk Lietuvos“, tegul jis laimi, apgindamas ir gamtą,ir žmonių sielas.

© 2003 "XXI amžius"