XXI amžius

Prasmingas „kelionių magisteriumo“ paveldas

Palaimintasis kardinolas Aloyzas Stepinačas
(1898-1960)

Ugdyti taikos kultūrą

Tarp viso milžiniško popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo paveldo ypatingą vietą užima jo apaštalinių kelionių metu pareikštos mintys, pastabos ir nurodymai, kurie geriausiai atitinka laiko ir vietos sąlygas, kartu turi ir visuotinę apibendrinančią reikšmę.
Šventojo Tėvo kalbos ir homilijos, pasakytos per ankstesnius jo vizitus į Kroatiją, reikšmingos tuo, kad jose persipynė karo ir taikos tema su vertingais prisiminimais apie praėjusio totalitarinio komunistų režimo pamokas, taip pat buvo perspėta dėl nelengvų išbandymų, kurie laukia pokomunistinės visuomenės, jai integruojantis į demokratinių Europos tautų sambūrį.
Pirmasis trumpas Popiežiaus vizitas į Kroatiją (1994 m. rugsėjo 10-11 d.) vyko dar nepasibaigus žiauriam Balkanų karui, kuriame buvo aktualūs ne tik etninių, bet ir religinių santykių klausimai. (Tarpusavyje kovojo buvusios Jugoslavijos tautos, kurių nacionalinis ir religinis identitetai buvo glaudžiai susiję: dauguma serbų yra stačiatikiai, dauguma kroatų - katalikai, bosniai ir Kosovo albanai - musulmonai.) Jau Kroatijos sostinės Zagrebo oro uoste vykusioje sutikimo ceremonijoje Jonas Paulius II sakė, kad atvyko kaip „sutaikymo piligrimas“, kviesdamas visus skirtingų etninių ir religinių grupių žmones siekti vienybės, atleidimo ir kurti taikos kultūrą.
„Taikos kultūra nepaneigia patriotinių sentimentų, tačiau ji neleis susivilioti nacionalistiniais nukrypimais, kurie iškelia vieną grupę kitos sąskaita, - kalbėjo Popiežius. - Taikos kultūrą gali ugdyti didžios ir kilnios sielos žmonės, kurie žino, kad neapykantos padarytos žaizdos negali būti užgydomos puoselėjant kerštą, bet tik su kantrybės ir atleidimo balzamu“. Vėliau susitikęs su Kroatijos politikais ir valstybės veikėjais, jis kvietė rūpintis gausiais karo pabėgėliais, pareiškė jiems užuojautą ir ragino neprarasti vilties, kad jie galės netrukus grįžti į savo namus.
1994 m. rugsėjo 11 d. Zagrebo hipodrome aukodamas šv.Mišias, kuriose dalyvavo daugiau kaip milijonas tikinčiųjų, Jonas Paulius II vėl kalbėjo apie taiką ir jos realumą, paremtą paveldėtu tūkstantmečiu kaimynystės bendrumu. „Taika Balkanuose, - aš noriu pabrėžti tai dabar, kentėjimų aplinkybėmis, - nėra utopija! Priešingai, taika yra istoriškai reali perspektyva, - sakė Šventasis Tėvas. - Šimtmečiais regiono tautos priėmė viena kitą, dalijosi kultūriniu paveldu, raštais ir kalba“. Per sunkiausius istorijos išbandymus šiame krašte išugdyta religinė tolerancija turi padėti įveikti nacionalistinės netolerancijos proveržį. „Ši tiesa liečia ne tik skirtingų denominacijų krikščionis, - kuriuos Dievas šiandien ypač kviečia veikti vieningai ir darniai, - bet taip pat ir kitų tikybų žmones, pirmiausia musulmonus, kurių buvimas toks svarbus Balkanams“.
Popiežius kalbėjo ir apie atleidimą. Jis priminė pamokančius Viešpaties maldos žodžius: „Atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Vadinasi, prašyti atleidimo ir atleisti yra esminė kiekvieno tikinčiojo pareiga, jeigu mes norime padėti tvirtą pagrindą teisingai ir ilgalaikei taikai. „Žinoma, atleidimas nereiškia atsisakymo teisėtų valstybės priemonių, nes ji yra įpareigota tirti nusikaltimų vykdytojų bylas, - patikslino Jonas Paulius II. - Atleidimas reiškia širdies išlaisvinimą nuo keršto, kuris kliudo kurti meilės kultūrą, prisidedant visiems geros valios žmonėms“.

Kardinolo kankinio liudijimas

Po ketverių metų, 1998-ųjų spalio 2-4 d., Šventajam Tėvui vėl lankantis Kroatijoje, padėtis šalyje buvo gerokai pasikeitusi. Visa teritorija jau buvo išvaduota, šimtai tūkstančių karo pabėgėlių galėjo grįžti į savo namus, daugelis per mūšius sugriautų bažnyčių buvo atstatytos. „Dabar gyventojai visas jėgas skiria tam, kad pamažu užgydytų konflikto padarytas gilias žaizdas ir nuoširdžiai susitaikytų visos šalies etninės, religinės ir politinės grupės, - konstatavo iškilmingai sutiktas Popiežius. - Aš tuo džiaugiuosi ir linkiu toliau taip ryžtingai dirbti“.
Jis pažymėjo, kad tolesnei Kroatijos visuomenės pažangai trukdo ne tik Balkanų karo pasekmės, bet ir „komunistų režimo suformuotas mentalitetas“. Norint tai įveikti, reikia visų tautos narių dalyvavimo ir bendradarbiavimo, o ypač jaunųjų Kroatijos piliečių aktyvios veiklos. „Šalis laukia iš jūsų reikšmingo indėlio įvairiose socialinio, ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse“, - kalbėjo Jonas Paulius II Zagrebo katedroje vykusiame susitikime su kroatų jaunimo atstovais. Jis palinkėjo jaunimui dvasinio atsinaujinimo, nes tai sustiprintų jo įtaką visuomenei, ir kartu prašė, susidūrus su sunkumais, neieškoti išeities hedonizmo, konsumizmo, narkotikų ar alkoholizmo liūne.
Pagrindinis antrojo Popiežiaus vizito į Kroatiją įvykis, taip pat vienas iš tų svarbiausių istorinių kroatų tautos ir Bažnyčios įvykių buvo 1998 m. spalio 3 d. Marija Bistricos šventovėje įvykusi kardinolo Aloyzo Stepinačo beatifikacija. Šis ganytojas, Zagrebo arkivyskupijai vadovavęs sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais, drąsiai gynė žmogaus teises, gelbėjo deportuojamus žydus ir rezistentus. Netrukus po karo tuometėje Jugoslavijoje įsiviešpatavę komunistai pradėjo persekioti Bažnyčią, ir kardinolas vėl pasižymėjo kaip bekompromisis tikėjimo laisvės gynėjas.
Būdinga, kad jugoslavų komunistai norėjo vietinę Bažnyčią atskirti nuo Romos ir įkurti režimo kontroliuojamą „nacionalinę Bažnyčią“, tačiau susilaukė didelio kardinolo A.Stepinačo pasipriešinimo. 1946 metais surengtame parodomajame teisme ganytojas buvo nuteistas 16 metų kalėjimo. Mirė kaip tikėjimo kankinys. Kroatams jis visam laikui išliko kaip didysis ištikimybės Bažnyčiai ir laisvei pavyzdys. Komunizmo dešimtmečiais palaimintasis kardinolas A.Stepinačas buvo stiprybės šaltinis, iš kurio tikintieji sėmėsi ryžto priešintis ateistiniam režimui.
„Palaimintasis A.Stepinačas nepraliejo savo kraujo tikrąja to žodžio prasme. Tačiau mirtį sukėlė ilgalaikiai kentėjimai: per paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų jam teko nuolat patirti išbandymų, bet vis tiek, nepaisydamas visų pavojų gyvybei, jis drąsiai liudijo Evangeliją ir Bažnyčios vienybę, - aiškino per beatifikacijos šv.Mišių homiliją Jonas Paulius II. - Naujasis beatus savo asmeniu įkūnijo, jeigu taip galima pasakyti, visą tragediją, kuri XX amžiuje ištiko Kroatiją ir Europą dėl trijų didžiųjų fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo blogybių. Dabar jis gyvena dangaus džiaugsmu, apsuptas tų, kurie, kaip ir jis, kovojo gerą kovą, nuskaistindami savo tikėjimą kančia“.
Kardinolas A.Stepinačas „gerai žinojo, kad negalima derėtis dėl tiesos, nes tiesa nėra derybų objektas. Todėl jis pasirinko kančią, o ne savo sąžinės išdavystę ir ne nesilaikymą pažadų, duotų Kristui ir Bažnyčiai, sakė Popiežius. Pasak jo, kardinolas nebuvo vienintelis, skleidęs tokį drąsų liudijimą. Daug Kroatijos, kaip ir kitų komunistinę tironiją patyrusių Rytų Europos vyskupų, kunigų ir pasauliečių tikinčiųjų buvo panašiai atsidavę, nepaisė persekiojimų. „Klausykime jų raginančio kvietimo siekti atleidimo ir susitaikymo, - kalbėjo Šventasis Tėvas. - Atleisti ir susitaikyti reiškia apvalyti savo atmintį nuo neapykantos ir keršto siekimo; tai reiškia pripažinti broliais netgi tuos, kurie mums darė bloga; tai reiškia nesileisti būti nugalėtiems blogio, tačiau blogį įveikti gerumu“.

Bažnyčios ir tikinčiųjų šių dienų uždaviniai

Antrojo vizito Kroatijoje metu popiežius Jonas Paulius II savo kalbose nemažai dėmesio skyrė Bažnyčios ir visų krikščionių uždaviniams naujomis demokratijos sąlygomis. „Viešpats neapleido jūsų vilčių sunkiomis išbandymų dienomis, ir dabar, atėjus laisvei ir demokratijai, yra visiškai teisėta laukti naujo tikėjimo išsiskleidimo Kroatijos žemėje. Bažnyčia dabar gali pasitelkti įvairias evangelizacijos priemones ir gali veikti visuose visuomenės sektoriuose, - sakė Popiežius, aukodamas šv.Mišias Splito mieste. - Kroatijos krikščionys šiandien pašaukti iš naujo kurti savo šalį, pirmiausia atnaujinti visuomenėje etines ir moralines vertybes, kurios buvo trypiamos praėjusio totalitarizmo. Šis uždavinys reikalauja negailėti energijos, ryžto ir tvirtos valios“.
Šventasis Tėvas priminė, kad be vertybių negali būti tikros laisvės ir tikros demokratijos, „pagrindinės iš šių vertybių yra pagarba žmogaus gyvybei, asmens orumui ir teisėms, taip pat tautų orumui ir teisėms“. Krikščionys žino savo ypatingą atsakomybę už savo šalies likimą ir bendrojo gėrio kūrimą. „Tikėjimas visuomet įpareigoja tarnauti kitiems, pirmiausia savo tėvynainiams, laikant juos broliais ir seserims“, - sakė Popiežius.
Splite susitikęs su Kroatijos vyskupų konferencijos nariais, jis pabrėžė ganytojų vieningumo ir bendrumo su šv.Petro įpėdiniu svarbą. Jis vyskupus ragino pradėti naująją evangelizaciją, neužmirštant pasauliečių tikinčiųjų vaidmens, ypač apaštalaujant kultūros bei politikos srityse. „Šiuo didžiųjų permainų laiku ypač reikia vyrų ir moterų, kurie gyventų tikėjimu, kurie galėtų nešti Dievo meilės žmogui liudijimą, kurie būtų pasirengę skirti savo energiją Dievo tarnybai, - aiškino Šventasis Tėvas. - Privalu rasti teisingų būdų, kurie padėtų mūsų dienų žmonėms suprasti ir priimti didįjį Dievo planą žmonijai“.
1998 m. spalio 4 d. seniausioje Kroatijos Otoko Dievo Motinos šventovėje vykusiame susitikime su katalikiškų organizacijų ir maldos grupių nariais, taip pat su mokytojais ir katechetais Popiežius kalbėjo apie katalikų veiklos priimtiną „sveiką įvairovę“ bei „erdvę charizmoms“. Be to, jis kvietė katalikiškas organizacijas ir sąjūdžius „palaikyti bažnytinę bendrystę vadovaujant vyskupui“, pabrėždamas, kad „nėra bažnytinės bendrystės, jeigu nėra bendrystės su vyskupu“.
Mokytojams Šventasis Tėvas priminė, kad švietimas turi remtis „gausiomis dvasinėmis, žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis“. Mokykloje neužtenka mokyti vaikus pažinti įvairius dalykus, bet reikia padėti jiems teisingai suvokti gyvenimo prasmę. „Investuoti į jaunosios kartos ugdymą, vadinasi, investuoti į Bažnyčios ir tautos ateitį“, - pabrėžė Popiežius. Katechetus ir tikybos mokytojus jis ragino kuo geriau supažindinti jaunimą su Dievo ir išganymo istorija, kurios viršūnė yra Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.
Baigdamas vizitą Šventasis Tėvas ragino kroatus, nepaisant iškylančių sunkumų, atkakliai stiprinti demokratinę santvarką. „Demokratija turi didelę kainą, pinigai, už kuriuos ji įgyjama, turi būti nukalti iš dorumo, išmintingumo, pagarbos kitiems, aukos dvasios ir kantrumo tauriojo metalo. Įsitikinimas, kad ją galima nusipirkti už kitokią valiutą, veda į bankroto pavojų“.

M.B.

Minint popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dešimtąsias metines, naudinga būtų aptarti Šventojo Tėvo pasakytus linkėjimus iš sovietinio komunizmo išsivadavusiai lietuvių tautai ir Bažnyčiai, kuriant naujo gyvenimo pagrindus.