XXI amžius

Sąjūdžio darbas ir jo prasmė

Įvyko Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavimas ir kartu Lietuvos Sąjūdžio penkiolikmečio minėjimas.
Prieš penkiolika metų Sąjūdis norėjo, kad Lietuva būtų. Dabar jis nori, kad Lietuva būtų geresnė – toks galėtų būti jo siekių apibendrinimas. Todėl suvažiavime nemažai kalbėta apie tai, kas Lietuvoje blogai. Tuo pačiu bandyta apibrėžti, ką daryti, kad būtų geriau.
Ką daryti, daugiausia kalbėjo Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pasiūlė keturis uždavinius: kovoti su Lietuvos teršimu, su narkotikais, už teisėsaugos gerumą, už žemdirbius ir šeimos ūkį. Ar tokie uždaviniai dabartinio Sąjūdžio jėgoms?
Suvažiavime apytikriai pamatėme, koks jis yra. Susirinko 787 delegatai – veiklai nepalankiomis dabartinėmis sąlygomis tai yra gerai. Kas nors pasakytų, kad daugelis jų nejauni. Jie priversti likti idealistais grynuoliais ir dirba, neturėdami jokios asmeninės naudos. Jaunimui dirbti be naudos nepriimtina, ir ne vien todėl, jog jis atkakliai klaidinamas, kad visur gyvenime reikia siekti tik naudos. Iš tikrųjų jaunimui reikia mokytis, dirbti, kurti šeimas, auginti vaikus ir gali nelikti laiko nepelningam patriotiniam darbui.
Tad aišku, kad iškeltieji uždaviniai per sunkūs, bet jie keliami ne tik šiai dienai, o žvelgiama į ateitį. Uždaviniai pretenzingi, vykdytojai ieškomi, o yra prasmingas ir pats uždavinių kėlimas.
Apie ieškojimą kalbėjo V.Landsbergis ir priminė Diogeną, kuris kadaise su žiburiu vidury dienos žmonių minioje ieškojo žmogaus ir nerado. Dabar žmonių yra, pasak V.Landsbergio, tik nėra Diogeno, tai niekas jų neieško, jų veidų neapšviečia. Nepašaukia ir nesuburia į krūvą, o reikia, ir jie gali ateiti.
Bus vykdomi pretenzingi ir ateičiai iškelti uždaviniai.
Bet Sąjūdis tikriausiai neplanuos visko dirbti už valdžią, kuriai iš tiesų turėtų rūpėti ir švara – aplinkos ir sielų, ir narkotikai, ir žemdirbiai – ne tik kelių blokuotojai, ir teisingumas valstybėje. Deja, kažkas ir išugdė, ir išrinko Lietuvai tokią valdžią, kad tik Sąjūdžiui lieka rūpintis jos nenudirbtais darbais. Todėl galėtų Sąjūdis kartu ir ugdytis, ir ugdyti visuomenę su daugiau idealizmo, kad ir politikų panašių atsirastų, o tą jis ir daro pačiu savo buvimu.
Pats buvimas yra uždavinys ir laimėjimas. Suvažiavimas net neminėjo iš šalies jam brukamo patarimo, kad Sąjūdis jau turėtų išnykti. Mat uždavinys – nepriklausomybė – įvykdytas, o kitų – kai kam taip atrodo – nėra, dar kiti mano: vis tiek jis jau nusilpęs ir nieko nepajėgs padaryti. Pats sau jis neatrodė per silpnas, ypač kad ir uždavinių kėlimas jau yra jų vykdymo dalis.
Nekalbėta apie santykius su tais, kurie kažkada buvo sąjūdininkai, Sąjūdį paliko ir dabar triukšmingai kalba apie savo nuopelnus, tebeveikiantį Sąjūdį beveik ignoruodami arba vadindami kokiu nors ketvirtuoju. Geresnės Lietuvos dabar jie nesiekia, nes patys yra netoli valdžios ir jų veiksmai Lietuvą blogina. Ir visuomenę, žinoma, klaidina, teigdami, kad Sąjūdžio nei reikia, nei jis yra.
Suvažiavimas padarė taip, kaip patarė jam kalbėjęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius – nuopelnus ir vertinimus geriau sudėti ant Viešpaties svarstyklių. Būtų gerai ir aniems triukšmingiesiems tai patarti, bet jie tikriausiai nesiklausytų – jie turi savus kunigus ir savą bažnyčią, kuri juos gali paliaupsinti ir nuopelnus padalyti. Sąjūdžiui pradėti su jais dialogą neverta, tik gaila visuomenės, kuri negauna informacijos, kad Sąjūdis dar veikia ir kad jo veikla reikalinga.
Daug kas bandė sakyti, kad reikia naujo Sąjūdžio – nežinia, ką tai turėtų reikšti. Sąjūdis yra tuo stiprus, kad jis lieka tas pats ir kupinas idealizmo. Laiko diktuojami uždaviniai taip pat nelabai pasikeitę: Lietuva esanti ar gera Lietuva – argi ne tas pats? Kitokia, nei tik gera, ji ir negali būti, nes kitokia savaime išnyktų, juk bloga pabūna tik laikinai. Kad žmonių reikia daugiau, tai pirmiausiai bus ieškomas Diogenas su žiburiu, o jis apšvies ir pakvies geruosius.
Tėvai prieš narkotikus, teisingumas, kaip visuomenės moralinė jėga, virš formalių struktūrų, žemdirbiai už šeimą ir tėviškę, visi už gamtos ir sielų neteršimą – tokie galimi judėjimai. Panašių jau yra, bet ne per daug. Apie jau esančius judėjimus istorinei atminčiai saugoti kalbėjo istorikas Romas Batūra. Yra Emilijos Pliaterytės atminimui įamžinti, o šiandien tapo aktualus ir judėjimas Panemunės piliakalniams išsaugoti. Suvažiavimas net priėmė rezoliuciją dėl piliakalnio prie Veliuonos ir danų šeimai parduoto į jį vedančio tako, kuris mūsų žmonėms jau bus neprieinamas – vis pelno norėjimas ir nepakankama apsauga įstatymais.
Priimtos rezoliucijos dėl kovojančios Čečėnijos, kuria turi susirūpinti Jungtinės Tautos; rezoliucija dėl Sąjūdžio veiklos. Ir jokių ketinimų pasinaikinti ir išnykti.
Įstatuose šiek tiek pakeistas punktas, ribojęs kai kurių partijų nariams galimybę dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Teisingai padaryta. Dabar jau sunku atskirti, kuri partija yra nevalstybinė ar antilietuviška, o apie tinkamumą Sąjūdžiui lengviau spręsti pagal žmonių veiksmus. Apribojimai būti Sąjūdžio nariu palikti tokie, kaip buvo siūloma taip ir nepriimtame desovietizacijos įstatyme – kompartijos, komjaunimo miestų, rajonų sekretoriams ir veiklos nenutraukusiems KGB darbuotojams.
Stiprėja Sąjūdis, dideli ir jo uždaviniai.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė