XXI amžius

Šventoji Dvasia – žmogų keičianti galia

Visos su Viešpaties Jėzaus gyvenimo įvykiais susijusios šventės turi vienijančią giją. Štai Kalėdos, Didysis penktadienis, Velykos, Šeštinės, Sekminės ir kitos šventės atskleidžia dieviškos tvarkos nuoseklumą, o liturginis Išganytojo švenčių apmąstymas tikinčiuosius rengia - per dvasinį atsinaujinimą ir savo gyvenimo kryžiaus drauge su Juo nešimą – neregėtam susitikimui su triasmeniu Dievu Jo karalystėje, kuri yra „teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17).
Trečiasis Trejybės asmuo – Dievas Dvasia, per Sekmines nusileidusi ant apaštalų, taip juos perkeitė, kad jie ne tik pradėjo žydams ir pagonims drąsiai skelbti ir liudyti Kristų, bet ir patys ryžosi visko – net gyvybės netekti, kad tik laimėtų Kristų (plg. Fil 3, 8). Apaštalo Pauliaus ugningas ir nesiliaujantis troškimas pažinti Jėzaus prisikėlimo galybę ir siekimas dalyvauti Jo kentėjimuose, kad galėtų panašiai kaip Jis numirti ir pasiekti prisikėlimą iš numirusių (plg. Fil 3, 10) yra nuostabi Šventosios Dvasios inspiracija ir įkvepiantis bei sektinas pavyzdys mūsų laikų krikščionims.
Kaip Dievo Dvasia mokė apaštalus (plg. Jn 14, 26), taip Ji, jei tik skaitysime ir su malda apmąstysime Šventojo Rašto tiesas, mokys mus ir primins svarbiausią Atpirkėjo misijos žemėje tikslą – Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam kas nors tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybę atiduoti už žmonijos išgelbėjimą (plg. Mt 20, 28).
Kai žmogus artimai bendrauja su Dievu, tada kartais Šventoji Dvasia per jį, palaimingai veikdama, gali pradėti keisti net labai surambėjusią kito žmogaus širdį. Tai liudija spalvinga iliustracija. Sėdėjo kelio pakraštyje senas vienuolis ir meditavo. Staiga susikaupimą nutraukė šaižus samurajaus balsas:
- Seni! Paaiškink man, kas yra dangus ir pragaras?
- Tačiau senolis tylėjo. Po kiek laiko lėtai atsimerkė ir vos pastebimai nusišypsojo lūpų kampučiais. Samurajus nekantriai laukė atsakymo ir vis labiau degė smalsumu.
- Nori žinoti dangaus ir pragaro paslaptis? – galų gale prakalbo vienuolis. – Tu, kurs esi toks žiaurus, toks nevalyvas ir susivėlęs, kurio kardas surūdijęs, ir atrodai tu bjauriai, nesuprantu, kokia motina galėtų taip rengti savo vaiką? Ir tu dar klausi apie dangų ir pragarą?
Samurajus bjauriai nusikeikė, griebė kardą ir pakėlė virš vienuolio galvos. Nuo pykčio veidas išraudo. Samurajus netrukus ketino senukui nukirsti galvą.
- Tai ir yra pragaras, - ramiai ištarė vienuolis, kai kardas jau leidosi jam ant kaklo.
Tą sekundės dalį samurajus apstulbo, jį sukaustė pagarbi baimė, užuojauta ir meilė šiam trapiam Dievo kūriniui, kuris nebijojo rizikuoti gyvybe, kad pamokytų žmogų. Kardas pakibo ore, o akys paplūdo dėkingumo ašaromis.
- Tai yra dangus, - pasakė vienuolis.
Nors danguje nebebus jokių ašarų, tačiau žmonių planetoje tokios ašaros kaip šio samurajaus – tai dieviškos meilės rubinai, kurių nuostabus žėrėjimas yra keleriopai prakilnesnis už daugybę šiuolaikinių “samurajų” - žmonių, dar tebeklaidžiojančių neapykantos, smurto, pykčio ir kitokiuose pragaro melo labirintuose, - blogio kardų blizgėjimą.
Vadinasi, žemėje dangus yra dieviškos malonės veikimas per žmogaus prigimtį - sąžinės ramybės, meilės, džiaugsmo, taikos ir panašių potyrių išgyvenimai ir taip pat vis augantis krikščionio dvasioje troškimas, kad kuo daugiau Kristaus atpirktų žmonių gyventų viltimi vieną dieną išvysti mirties Nugalėtoją, triumfuojantį garbingoje Tėvo karalystėje.
Sykį ir visiems laikams, per Sekmines, Šventoji Dvasia, nužengusi ant pirmųjų Jėzaus mokinių, uždegė juos tokia kaitria meilės ugnimi, kad jie, kaip vaškinės žvakės, pastatytos ant Mišių altoriaus ir sudegdamos Dievo šlovei, įstengė dieviškos meilės kibirkštis paskleisti daugelio kitų žmonių širdyse.
Visais laikais ne tik Išganytojas yra toks pats (plg. žyd 13, 8), bet ir Tėvas bei Dvasia Parakletas yra amžinai spinduliuojantys meilės energija, kuri gali maloningai užvaldyti ir mūsų laikų žmones, jei tik jie, sąmoningai atsiribodami nuo kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės (plg. 1 Jn 1, 16), kviečia Šventąją Dvasią į savo gyvenimus.
Tačiau, kad tai nebūtų praeinantis dalykas, kaip svarbu, kartą patyrus Dievo Dvasios didesnį artumą, dažnai Jos su pasitikėjimu melsti: “Ateik, Šventoji Dvasia, ir taip įsikurk manojoje širdyje, jog kai mane gundys įvairios aistros ir geismai, man būtų suteikta malonė prisiminti, kad Tu, Dieve Dvasia, esi svarbiausia mano gyvenimo Valdovė ir Vadovė, teikianti man šią valandėlę puikią galimybę nuodėmei ir šėtonui tvirtai tarti “ne”, idant, atlaikęs išbandymo naštą, galėčiau patirti širdies ramybę ir džiaugsmą, kurie mane skatintų dar labiau trokšti Tavęs dėl Tavęs, nes Tavo buvimas mano širdyje ir gyvenime pranoksta visas kitas malones, drauge sudėtas!”

Kun. Vytenis VAŠKELIS