Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis

Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Meno pauzė niekšybės pavėsyje

Taikiklyje – iškilus kovotojas prieš genocidą

Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ vertas panagrinėti neįprastais literatūros kūriniui aspektais. Jų keli, pradėsime nuo teisinio. Romane viskas sukasi apie istorinį asmenį generolą Joną Žemaitį – Vytautą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininką, vieną svarbiausių Lietuvos valstybės teisės aktų – LLKS Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos pirmąjį signatarą, gynybos pajėgų vadą, vyriausiąjį konstitucinės valdžios atstovą bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Prieš partizanus kovojo dešimt okupanto divizijų – apie 60 tūkst. žmonių. Kovose žuvo 26 tūkst. laisvės kovotojų, jų rėmėjų ir ryšininkų. Palyginkime: Nepriklausomybės kovose žuvo ir mirė nuo sužeidimų 4440 karių, 1941 m. birželio sukilime – iki tūkstančio sukilėlių, 1991 metų kruvinąjį sausį – trylika laisvės gynėjų. J.Žemaitis – iškiliausia asmenybė per visą pusę amžiaus trukusią sovietų okupacijos ir rezistencijos istoriją. Jam, kol kas vieninteliam, sostinėje pastatytas įspūdingas paminklas. Jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija. Generolo Jono Žemaičio medaliu apdovanojami labiausiai pasižymėję kariūnai.
Jau buvo pasipiktinimo straipsnių, atsiliepimų, o profesionalios kritikos nedaug ir ta pati... be pilietinio stuburo, lyg ir svetima. Paties autoriaus kazuistikos pratybų, pateiktų straipsnyje „Meno pauzė“ („Šiaurės Atėnai“ Nr.9, 2003 03 08), papunkčiui nagrinėti, o tuo labiau diskutuoti su juo, nepritiktų. Kodėl? Apie tai truputį vėliau. Tačiau pasinaudoti viena kita autoriaus fraze iš minėto straipsnio ne tik verta, bet ir reikia. Jos demaskuoja autorių vykdžius nusikalstamą veiką.

Pramanas panaudojamas piktam. Cui prodest?

Knygos „Žali“ autorius, daugelį kartų įvardydamas J.Žemaitį laisvės kovotojų vadu, lygia greta jį vadina išdaviku, kurį reikia sunaikinti. Paprastumo dėlei neminėsiu kitų kaltinimų partizanų vadui ir epitetų, sodriai pastiprintų išmatomis ir šlapimu. Pakaks vieno bene svariausio - „išdavikas“. Autorius aiškina savo kūrybinį sumanymą, kad tai „grožinis kūrinys, todėl kvaila reikalauti faktų tikrumo, o tai, kas pramanyta, – užpildo baltąsias J.Žemaičio biografijos dėmes.“ Ar tai nėra autoriaus mėginimas savivaldžiauti – apsisiausti teisuolio toga ir savo pramanų pagrindu kartoti įžeidžius kliedesius? „Cui prodest?“ – klausė senovės romėnų filosofas Seneka. Kam tai naudinga?
Autorius prisipažįsta sumanęs ir paskelbęs pramaną - generolas J.Žemaitis - išdavikas. Baudžiamasis kodeksas (132 str.) tokią veiką, t.y. „skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių kito asmens garbę“, kvalifikuoja kaip kriminalinį nusikaltimą – šmeižimą.
Be to, bjaurūs tyčiniai prasimanymai apie gyvą ar mirusį asmenį, nepriklausomai nuo prasimanytojo intencijų, žeidžia ne tik šmeižiamąjį, bet ir jo tėvus, brolius, artimuosius ir bendražygius. „Tyčinis asmenybės garbės arba jos orumo žeminimas žodžiu, raštu ar veiksmu“ – taip pat kriminalinis nusikaltimas (BK-133 str.), baudžiamas pataisos darbais arba užtraukiantis visuomeninio poveikio formų taikymą.
Štai partizanų vado plk.Juozo Kasperavičiaus dukra Vida Kasperavičiūtė –Tereikienė pasipiktinusi „su širdgėla ir skausmu sieloje“ pagrįstai priekaištauja paskvilio autoriui, savo prasimanymais apšmeižusiam jos tėvelį ir ją labai žeidžiančiais („Tremtinys“, Nr.13, 2003 03 27). Kyla pagrįstas ir aktualus klausimas: ar galima, prisidengus meninio novatoriškumo skraiste, šmeižti ir įžeidinėti bendrapiliečius? Ar neturėtų šmeižikiškų pramanų skelbėjas, o gal ir šmeižto užsakovas, nustačius tokį, atsakyti teisme?

Eksperimentai ir moralinis kriterijus

Gausūs įžeistų bendrapiliečių laiškai ir pareiškimai rodo, kad paskvilio paskelbimu buvo siekta anaiptol ne nauja meninės raiškos forma pavaizduoti laisvės kovas. „Menas artėja vis prie žmogaus“, – teigia autorius, primindamas, kad Romos imperatoriaus Kaligulos penis, o karalienės Kleopatros „nuoga krūtinė“ jau buvo parodyti ekrane ir dar kokius, bet jau lietuviško susikergimo vaizdus netrukus pamatysime ar paskaitysime.
Tačiau ar būtų nukentėjusi autoriaus idėja naujaip parodyti skaudžiausią, kruviniausią ir ilgiausiai trukusį pasipriešinimo okupacijai periodą, neteršiant pramanais istorinių asmenybių – pasipriešinimo vadų, o prasimanant, pavyzdžiui, vienuoliktą partizanų apygardą, jos vadą ir kartu išdaviką, jo bendražygius. Dar įspūdingiau atrodytų, jei pats autorius įsivardytų apygardos vadu, o kitus personažus pasirinktų iš savo šeimos ar artimųjų. Žinomi atvejai, kai gydytojai, sukūrę naują vaistą ar išradę naują gydymo metodą, išmėgindavo visa tai pirmiausia ant savo kailio, nerizikuodami kitų žmonių sveikata. Gal ši kilni nuostata literatūros sferoje dar nėra laikoma beviltiškai pasenusia – „literatūrinius“ eksperimentus, galinčius žeisti kitų asmenų orumą ir garbę, pradėti nuo savęs?
Juk paskvilio autorius tikriausiai taip pat turi penį, rastųsi jo šeimoje asmenų su „nuoga krūtine“ ir net su vagina, pakaktų ir savų išmatų bei šlapimo, o dialogai, dardantys vežimai, keiksmai ir visa kita siužeto atributika tiktų vienas prie vieno kaip romane. Literatūrinis sumanymas pavaizduoti laisvės kovas ne autoriaus supeiktu „milžinkapių patriotizmo“ stiliumi, o nauju, vadinkime jį romano terminais -„myžalų realizmu“, nenukentėtų nė per nago juodymą.
Autorius neišdrįso. Atrodo, kad jis suvokė, jog toks „novatoriškumas“ jo paties šeimoje baigtųsi skandalingomis pasekmėmis, tarp kolegų tikriausiai smagiais pasišaipymais – ar maža kam kada nors stogas nuvažiuoja, o naujojo stiliaus smaguriams malonumas būtų lygiai toks pat. Štai čia ir atsiskleidžia paskvilio autoriaus moralinė pozicija. Ją itin skaudžiai patvirtina tas faktas, jog bjauriais pramanais teršiami žuvusieji. Išjuokimas, šmeižimas, tyčiojimasis iš dar negebančio atsikirsti vaikelio, iš likimo nuskriausto neįgalaus žmogaus ir lygiai taip pat iš žuvusio kario – laisvės kovotojo, kuris jau negali pats apginti savo garbės ir orumo, Vakaruose nepriskiriami moralinių vertybių kategorijai. Rytuose, kur dar nepamiršti „klasių kovos“ teorija grįsti „partiniai“ pseudomokslai, ir šiandien, deja, yra kitaip. O Lietuvoje?

„Myžalų realizmas“ su politiniu pamušalu

Verta panagrinėti ir politiniu aspektu. Pakeitus romano fabuloje tikrinius vardus pramanytais, o visa kita palikus be pakitimų, paskvilio efektas būtų menkas. Viską lėmė iškilios laisvės kovų vado generolo J.Žemaičio, pulkininko J.Kasperavičiaus asmenybės. Peršasi išvada, kad paskvilio užsakovai ir autorius turėjo aiškų tikslą – prisidengus meno skraiste suteršti pasipriešinimo vadų vardus, sumenkinti laisvės kovų reikšmę ir net pačią Lietuvos valstybingumo idėją.
Tokios išvados galimybę patvirtina itin įdomus faktas. Autorius mini Afanasijų Dušanskį. Lietuvoje įvykdytų karo nusikaltimų ir genocido istorijoje gerai žinomas Nachmanas Dušanskis. Ne šiame rašinyje reikėtų vardyti jo padarytus nusikaltimus tarptautinei teisei ir žmoniškumui, tačiau vieną priminti privalu. Jis buvo generolo Adolfo Ramanausko suėmimo, tardymo ir itin žiauraus sadistinio kankinimo dalyvis. Čekistai gyvam generolui replėmis išplėšė lytinius organus, vinimi badė akis. Visa tai vyko vadinamojo chruščiovinio atšilimo metais. KGB darbo metodai liko tokie patys. Dabar N.Dušanskis gyvena Izraelyje. Štai dar vienas autoriaus prasimanytų personažų - čekistas Vasilijus Sinicynas. Lietuvoje ypatingu žiaurumu pagarsėjo mažamokslis okupanto pulkininkas Jakov Sinicyn.
(nukelta į 15 p.)
(atkelta iš 7 p.)
Kodėl knygos autorius partizanų vadus vadina tikraisiais vardais, o čekistus maskuoja? Kodėl čekistų vardai pakeisti, o partizanų autentiški! Ar ne čia slypi paskvilio mįslės raktas?
Gal autorius bijojo būti apšauktas antisemitu, kad čia pat iš Vyzentalio centro sekliai neprisistatytų? O gal paskvilio užsakovai taip nustatė, saugodami nuo teisminio persekiojimo genocido nusikaltimais susitepusius sėbrus ir nejučiomis išryškindami dar vieną “artimojo užsienio” specialiųjų tarnybų veiklos epizodą? Be to, jeigu paskvilį apie okupacijos metais vykusias laisvės kovas rašytų buvęs kompartijos sekretorius ar sovietinis istorikas, tai paprasčiausiai būtų atkartotas okupanto sukurptų bylų variantas. Nieko nauja nebūtų pasakyta. Sovietai kitaip negali ir nemoka. Faktai šį teiginį jau ne kartą patvirtino.
Kas kita jauna lietuviška plunksna ir tariamai naujas “myžalų realizmas”, kaip savispjauda, kaip vienas iš saviniekos pasireiškimo būdų, kai kuriuose imperijos centruose ypač vertinami. Neturi principinės reikšmės, ar vykdytojai tai atlieka sąmoningai ar “dirbdami tamsoje”. Efektas abiem atvejais “centrui” vienodai tinkamas.
Bet koks mėginimas sulyginti kankintoją su jo auka, apeliuojant į žmogaus prigimtį, ar tendencingais pramanais žeminti asmenybės garbę ir orumą, pažeidžia žmogaus teises, prieštarauja krikščioniškai moralei ir vertintinas kaip labai amoralus veiksmas. Laisvės kovotojai asmenybės orumą ir garbę, kaip ir patriotizmą, laiko nelyginamomis moralinėmis vertybėmis.
Dabar galima atsakyti į klausimą: „Cui prodest?“ Lietuvos valstybingumo neigėjams visada buvo naudingas bet koks saviniekos pasireiškimas, kaip neva akivaizdus ar lengvai numanomas pritarimas imperinei politikai. O pastarosios esminis siekis jau keletą amžių vienas ir tas pats – Baltijos šalys tik laikinai išsprūdęs iš nagų teisėtas grobis.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija