Aną
vasarą
Novelė
Šiandien Kaziuko paskutinė diena
mokykloje. Gerai prisimena pavasariu kvepėjo dirvonai, klykavo
pempės, kai sesuo pirmą dieną atvedė jį į šią mokyklą. Šiandien
už lango lygiai toks pat žydintis ir raibuliuojantis pavasaris
kaip tada, ir štai po ketverių metų, gavęs baigimo pažymėjimą,
jis paskutinį kartą peržengs savo mokyklos slenkstį.
Klasėje šį rytą jie sėdėjo tylūs, susimąstę, kai panelė mokytoja,
lyg su liūdesiu akyse žvelgdama klasę, iš lėto tarė jiems atsisveikinimo
žodžius: prašė neatsižadėti mokyklos suolo siekti toliau mokslo,
kuris atvers jiems akis ir protą į visa, kas gražu ir brangu mūsų
žemėje. Ji ragino, kad neleistų išblėsti ir tėvynės meilės žiburėliui,
kuris įsižiebė, ruseno ir brendo jų širdyse per ketverius metus,
kaupiant žinias apie gimtąjį kraštą, jo grožį ir garbingą šalies
praeitį. Kalbant mokytojos žvilgsnis bėgiojo po klasę nuo vieno
veido prie kito, galbūt paskutinį kartą tarsi norėdama sau atmintyje
pasilikti ryškų kiekvieno mokinio prisiminimą.
Įteikusi mokyklos baigimo pažymėjimus, atsisveikindama spaudė
jiems ranką, pridėdama kiekvienam po meilesnį žodį. Mokytoja dar
juos palydėjo iki kiemo galo ir juokaudama prašė nepamiršti gyvenime
savo pikčiurnos mokytojos. Kaziukas nedrąsiai pažvelgė jai į akis:
jos buvo švelnios ir truputį liūdnos. Šiuo momentu nejautė jis
didelio džiaugsmo. Bijodamas parodyti draugams ašarotas akis,
nuskubėjo takučiu žemyn, Akmenos link, palikdamas mokyklos kieme
savo mokytoją ir besiskirstantį draugų būrį.