Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Motinos

Nuo seno motinos yra mylimos ir gerbiamos. Jos augindavo vaikus, dainuodavo lopšines. Jos išmokė tarti pirmą žodį, žengti pirmą žingsnį.Išlydėdamos pirmąją dieną į mokyklą, nušluostydavo ašaras. Motina yra brangiausias žmogus pasaulyje. Per Motinos dieną iš visų kampelių su gėlių puokštėmis važiuoja, skuba vaikai. Vieni sveikina gyvas motinas, kiti važiuoja į kapines pagerbti mirusiųjų, sukalbėti maldelę. Ar visi galime didžiuotis savo motinomis? Ar visi jas sveikiname Motinos dieną? Manau, kad ne visi. Ne visi vaikai jas gali surasti. Vienos landynėse girtauja ir sugrįžta į namus tik po kelių dienų. Kitos – kalėjimuose įkalintos. Dar kitos atidavė savo vaikus į vaikų namus, jie ten ir užaugo, savo motinų visai nepažįsta. Ar tokie vaikai nori sveikinti motinas?

Paremkime Tremčių ir Prisikėlimų paminklą

Per pastaruosius šešis dešimtmečius Lietuva patyrė daugybę vargų ir nuveikė daug žygdarbių, vertų įamžinti paminklais. Jų nemaža pastatyta ir tikriausiai dar bus statoma. Kartu neužmirština, kad vyresniosios kartos sumanyti paminklai labiausiai ją pačią ir domina. Todėl vertėtų nesiūlyti jų daugybės, o labiau susirūpinti kokybe ir emociniu iškalbingumu bei funkcionalumu. Keturioms dešimtims didvyriškų metų kovai už spausdintą žodį atminti puikiai tarnavo ir tebetarnauja kuklus Knygnešio paminklas prie Karo muziejaus, o amžiais negęstančiam laisvės ilgesiui – liekna Laisvės statula ir Tėvynės vaikų pasiaukojimui – Nežinomo kareivio kapas ten pat.
Visos Lietuvos prisikėlimą laisvai gyventi, o kartu ir sudėtas tam aukas įamžina Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Šiam didingam statiniui buvo lemta išgyventi visas tautos ir šalies negandas. Jos uždarymas atspindėjo tautos išblaškymą ir trėmimus, jos nuniokojimas – dvasinį žmonių nualinimą. Ji išties buvo tapusi tremtine, nors ir niekur neišgabenta.

Bendras darbas – dėl vaikų

Linkuvos klebonas kun. Saulius Paliūnas – tarp jaunųjų linkuvių

Linkuvos mokykloje (Pakruojo r.) gerai dėstomos tikybos pamokos, vaikai mokomi šokti. Ypač išsiskiria keletas mokytojų, kurios nuoširdžiai dirba su mokiniais. Tokios yra tikybos ir šokių būrelių mokytojos.
Kad ir kokios būtų šventės ar religinės iškilmės, ar valstybiniai minėjimai, jos organizuojamos sutarus su kultūros namų direktore Aldona Dukauskiene ir kultūros namų darbuotoja Zita Lesčinskiene. A.Dukauskienė, planuodama renginius, visada tariasi su klebonu kun. Sauliumi Paliūnu. Klebonas per pamokslą pakviečia visus parapijiečius švęsti kartu. Apie renginius galima sužinoti ir perskaičius miestelyje skelbimus.

Neapleidžiama ir religinė savišvieta

Kun. Virginijus Palionis turi apie ką pasikalbėti su Vaitimėnų parapijos žmonėmis

Mūsų nuošalią Tauragės rajono (Šilalės dekanatas) Vaitimėnų parapiją jau nebe pirmus metus aptarnauja iš Šilalės atvažiuojantis kunigas Virginijus Palionis. Jis nuoširdžiai rūpinasi mūsų bažnyčia ir parapijiečiais. Ypač šis jaunas, visuomet maloniai nusiteikęs kunigas stengiasi patraukti bažnyčion jaunimą ir vaikus. Kun. V.Palionio dėka čia gražiai praeina visos iškilmingesnės šventės bei atlaidai.
Šilališkių kunigas rūpinasi ir vaitimėniškių religine savišvieta. Jis mums dažnai atveža katalikiško laikraščio „XXI amžius“ numerių, o vaikams – „Kregždutę“. Iki tol beveik nieko nežinojome apie „XXI amžių“. Nusipirkę laikraštį iš savo kunigo, juo dalijamės su tais, kurie neišgali nusipirkti. O vaikai džiaugiasi „Kregždute“. Kun. V.Palionio paskatinti katalikiškai šviestis, jau ir patys ketiname užsiprenumeruoti „XXI amžių“, o vaikams - „Kregždutę“.

Gedulo ir vilties dienai artėjant
Našlaičiai Altajaus krašte

Jaunieji tremtiniai 1942 metais Altajaus krašte. Iš kairės: Gediminas, Julius, Birutė ir Jurgis Bartkūnai

Ištrėmė mus 1941 m. birželio 15 d. per pirmuosius trėmimus. Tėvelis buvo girininkas, dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo vietos tautininkų skyriui, buvo šaulių rėmėjas, turėjo savo ūkį. Jį jau Vilniuje nuo šeimos atskyrė ir išvežė į Archangelsko srities Oneglagerį, kur jis tais pačiais metais ir mirė.
Mama su keturiais vaikais - Jurgiu (10 m.), Juliumi (8 m.), Gediminu (6 m.) ir Birute (9 mėn.) - atsidūrė Altajaus krašte, ten su dar keliomis lietuvių šeimomis dirbo Martovkos sovietiniame ūkyje įvairius darbus, daugiausia melžėja. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, berniukai mokėsi, padėjo prižiūrėti sesutę. Sunkus darbas, badas, šaltis, didžiulė nervinė įtampa motiną greitai išsekino ir 1945 m. gruodžio 16 d. ji mirė (dekompensuota širdies yda), sulaukusi 39-erių metų.
Visą laiką palaikėme ryšius su likusiais Lietuvoje giminėmis. Mirus mamai, kreipėmės į Raudonąjį Kryžių, Lietuvos SSR AT ir kitas instancijas, kad leistų našlaičiams grįžti pas juos. 1946 m. birželio 8 d. gavau iš LSSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) nuolatinės atstovybės SSSR LKT raštą - atsakymą į mano 1946 m. balandžio 23 d. prašymą, kuriame žadama artimiausiu metu mus (našlaičius) parvežti.
Mirus mamai, mus globojo kartu gyvenusi iš mūsų tėviškės atvežta lietuvių šeima su dviem vaikais.

Alkoholis krauju virsta

Gydymas tualetiniu popieriumi yra nekenksmingas, ko nepasakysi apie balzamu ar bobeline pavadintą degtinę, vedančią tai į Jonavos rajoną, kur girtaujantys jaunuoliai užkapojo tris nieko blogo nedarančius kaimynus pensininkus, tai į patį Vilnių, kur pirmąją referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą dieną girtas vairuotojas parbloškė moterį ir tris žaidžiančius ant šaligatvio vaikus. Jėzus Kristus nori, kad žmonės melstųsi, pasninkautų, dainuotų, šoktų, mitinguotų ar kitaip nesitaikstytų, kad velnio lašai buteliuose su blizgančiomis etiketėmis iškilmingai išrikiuojami maisto parduotuvių lentynose.

Kada prabus valdžios ir teisėjų sąžinė?

Šakių rajono Valdyba 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkiu Nr. 549-V pagal Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 grąžino Bronei Valaitytei tėvų namą Lukšiuose (Šakių r.).
Namas buvo sugrąžintas teisėtai savininkei B.Valaitytei, bet jame nebuvo leista jai apsigyventi, nors ir kreiptasi dėl to į Lukšių seniūną V.Cikaną, pateikiant jam nuosavybės dokumentus, 1992 m. sausio 15 d. Šakių rajono Valdybos išduotą gyvenamojo namo inventorizacijos bylą, techninį pasą su prašymu jai leisti apsigyventi tėvų namuose. Deja, visos B.Valaitytės pastangos nuėjo veltui. Tuo pasinaudojo Petras Staugaitis (jau miręs), svetimo turto užgrobėjas. Jis gerai žinojo, kad yra neteisėtas to namo gyventojas, be to, tai žinojo ir jo dukra A.Bacevičienė bei vaikaitė E.Lozoraitienė. 1995 m. liepos 18 d. šie žmonės kreipėsi su ieškininiu pareiškimu į Šakių rajono apylinkės teismą dėl nuosavybės atėmimo iš B.Valaitytės, nusižengdamas net trims iš Dešimties Dievo įsakymų – „Nekalbėk netiesos“, „Nevok“, „Negeisk svetimo turto“. O atimti nuosavybę gali tik bolševikai, kad ir kokiais vardais šiandien jie vadintųsi.