Nauja pradžia

Religinėse radijo laidose kartais tenka girdėti, kad „Eucharistijos šventimas“ (suprask, sekmadienio šv. Mišios) – tai ne svarbiausia. Svarbiausia – veikla „bendruomenėje“. Tad ir norėtųsi pakalbėti apie „šventimą“ ir „bendruomenę“.
Balandžio 26 dieną vienas radijo laidos vedėjas pasakojo apie Atvelykio renginius, tarp kitų – kad Vilniaus Arkikatedroje bus Mišios (net ne šventos). Kaune bus „Eucharistijos šventimas“. Tai kaip čia dabar?
„XXI amžiuje“ (Nr. 29) yra išsamus M.Buikos straipsnis „Bažnyčios gyvenimo centras“. Gal dėl savo apimties mažai kieno perskaitytas, tačiau jis labai praverstų besiblaškantiems tarp terminų. Vienas skyrius pavadintas taip: „Būtinas tvirtesnis šv. Mišių, kaip aukos, supratimas“.
Dabar apie tas „bendruomenes“. Nepriklausomybės laikais jau pradžios mokyklose buvo angelaičių, toliau – ateitininkų, pavasarininkų, katalikių moterų, darbininkų ir kitos organizacijos, baigiant Katalikų veikimo centru. Visų gal ir neišvardijau. Tai ir buvo tos „bendruomenės“, kurios išugdė nuostabių žmonių, davė savo vaisių. Ar ir dabar nereikėtų mesti visų jėgų ta kryptimi? Aišku, trūksta vadovų, trūksta žmonių, kurie tą darbą galėtų dirbti. Tiesa, kai kur šiokia tokia užuomazga yra. Bet tai lašas jūroje.
Kaimo žmonės be jokios „bendruomenės“ vieni kitiems padėdavo ne tik darbuose, bet ir varguose. O kur to bendruomeniškumo esmė? Mes kiekvienas galime ir privalėtume apaštalauti ne tik darbais, bet ir savo žodžiu, savo elgesiu. Bažnyčiose mus moko pamokslais. (Tiesa, jie dabar vadinami „komentarais homilijomis“, tinkančiais studijoms.) Bet paklausius jų galima kai ką ir sau prisitaikyti.
Pamenu kažkada girdėtą pamokslą apie šv. Pranciškų Asyžietį. Kartą jis pasivadina vieną broliuką į miestą sakyti pamokslo. Perėję kelis kvartalus ir nepasakę nė žodžio, grįžta namo. Brolio ir klausia, kur tas žadėtas pamokslas. „Mūsų pasivaikščiojimas jau buvo pamokslas“, - atsakė šv. Pranciškus.
Panašiai gal prieš 25-erius metus nutiko ir man, bet visai atsitiktinai, nesirengiant. Važiuoju su mama traukiniu. Sėdime viena prieš kitą. Šaltoka. Ji be pirštinių. Aš suimu jos rankas ir klausiu: „Mamute, ar nešalta?“ Toks nereikšmingas gestas, bet štai po daugelio dienų ar net savaičių šalia manęs sėdėjusi keleivė priminė šį mano susirūpinimą mamulės rankomis. O jis seniai jau buvo išgaravęs iš mano galvos.
Mano manymu, svarbiausia, atmetus visą „demokratiją“, ypač jaunąją kartą ugdyti Dievo, Bažnyčios, tėvynės ir žmogaus, esančio šalia, meilės dvasia. Tada be jokios dirbtinės „bendruomenės“ žmogus bus savas visur ir visada.

Teofilė ŠALČIŪTĖ
Jūrė, Marijampolės rajonas

© 2003 "XXI amžius"