Atnaujintas 2003 m. birželio 13 d.
Nr.46
(1150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mes visi ant Trejybės delno esam

Begalinis Viešpaties pasaulis:
Žemė, žvaigždės ir dausų keliai.
Šiapus saulės ir anapus saulės
Šviečia vien tik Jojo spinduliai.

Begalinė upė Dievo laiko:
Be pradžios, be galo, be krantų.
Jo ranka jos amžių srovę laiko,
Ir Jo rankoj esam – aš ir tu.

Šitaip prasmingai dar 1944 metais rašė mūsų žymusis poetas Bernardas Brazdžionis, kuris veik prieš metus buvo Viešpaties pašauktas į amžiną Tėvynę, kur „šviečia vien tik Jojo spinduliai“. Šių posmų dvasinė gelmė atskleidžia Aukščiausiojo neaprėpiamumą ir paskatina susimąstyti: išties kas gi yra Dievas, kurio ranka ne tik „amžių srovę laiko“, bet ant Jo delno išsitenka visa žmonija?
Šį sekmadienį, švęsdami Švenčiausiosios Trejybės šventę, apmąstome begalinį triasmenį Dievą. Pasak Bažnyčios katekizmo, Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis, kurią tik vienas Dievas gali mums atskleisti, apsireikšdamas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Dieviškųjų Asmenų savybes bent iš dalies pažinti (plg. 1 Kor 13, 9) mums padeda ypač Naujasis Testamentas. Jame išryškėja betarpiška trijų dieviškų Asmenų tarpusavio bendrystė ir absoliuti meilė. Ji pasiekia apogėjų, kai antrasis Trejybės Asmuo kabo merdėdamas ant Kryžiaus, nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kai Dievo Sūnui artėja agonijos momentas, Viešpats Tėvas, veikiant Šventosios Dvasios meilei, priima savo Sūnaus dvasią (plg. Lk 23, 46).
Nors Šventajame Rašte nėra pabrėžta, jog Jėzus mirdamas atidavė savo dvasią ir į Šventosios Dvasios rankas, tačiau, pasiremiant Florencijos Susirinkimo (jis vyko 1442 m.) dekretais, jog trijuose asmenyse viskas yra viena, jeigu santykiai nepriešpriešinami vieni prieš kitus, tuomet dėl tos vienybės Tėvas yra visas Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus yra visas Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje, - galima suponuoti, jog tikrai ir trečiasis Trejybės Asmuo, Jėzui mirštant, drauge su Tėvu veikė meile, nes kitaip ir būti negalėjo.
Vaizdžiau tariant, ant Dievo Tėvo delno, Dievo Dvasios meilės galia palaikant šį delną, Kristus mirė ir, prisikeldamas iš numirusiųjų, vietoj savęs visų laikų žmoniją „pastatė“ ant to Tėvo ir Dvasios delno, kad nuo šiol, Jo kraujo galybe išgelbėta žmonija, laikydamasi Mokytojo žodžių tiesos, galėtų dalyvauti palaimingame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime (plg. Jn 14, 23), kuris prasideda laikinume ir niekada nesibaigia antgamtyje.
Pal. Trejybės Elzbietos maldingi žodžiai tepaskatina ir mus per maldą ir meditaciją kaskart giliau pažinti ir pamilti Trejybę, kuri yra mūsų Dievas ir mūsų viskas: „O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui“.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija