Siūloma
draugystė pagal Maskvos receptą
Artėjant 50-osioms metinėms, kai
1953 m. birželio 17 d. sovietų okupuotoje vadinamojoje Vokietijos
Demokratinėje Respublikoje sovietų tankai Berlyne traiškė į gatves
išėjusius darbininkus, Rusijoje pasipylė politikų ir Kremliui
pavaldžių laikraščių straipsniai apie dabartinius Rusijos ir Vokietijos
santykius. Esą vokiečiai nesistengia atsiliepti į Rusijos signalus
draugauti ir bendradarbiauti. Cituojamas buvusio Vokietijos
kanclerio Helmuto Kolio pareiškimas, padarytas po Prancūzijos,
Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimo, kuriame buvo paskelbta
deklaracija prieš JAV ir Didžiosios Britanijos karinę operaciją
Irake. H.Kolis tuomet pareiškė: Jeigu Vokietijos vyriausybė ir
toliau griaus transatlantinius santykius, tai Europos dabartinė
galia atiteks Rusijai. Panašiai kalbėjo ir Vokietijos Bundestago
narys krikščionis demokratas Volfgangas Šoiblė. Jis pareiškė,
jog būtina kuo greičiau reanimuoti euroatlantinę partnerystę,
ypač saugumo srityje, nes antraip Europai kils didelis pavojus.
Nors V.Šoiblė ir neminėjo konkrečiai Rusijos, tačiau Maskva tai
suprato vienareikšmiškai. Tačiau Rusijos politikai labiausiai
užpykę ne ant buvusio kanclerio, bet ant valdančiosios Socialdemokratų
partijos veikėjo Rudolfo Bindigo, kuris niekada nepraleidžia progos
priminti Maskvai jos vykdomo čečėnų tautos genocido. Anot Rusijos
laikraščio Nezavisimaja gazeta, R.Bindigas tiesiog degte dega
neapykanta Rusijai, vadina ją melo ir klastos imperija. Taip pat
Rusijos žiniasklaidoje pasirodė seni ir nuvalkioti kaltinimai,
esą istorijos vadovėliuose Rusijos istorija pateikiama kaip nepertraukiama
agresyvių karų grandinė, užpuolant ir pavergiant pirmiausia savo
kaimynus.