Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vaikų misijų pradininkas vyskupas Š. de Forbenas Žansonas

Vyskupas Šarlis de Forbenas Žansonas

Grafo titulą paveldėjęs Nansy vyskupas Šarlis de Forbenas Žansonas (Charles de Forbin Janson) gimė Paryžiuje 1785 m. lapkričio 3 d. prancūzų aristokratų šeimoje. Prancūzijoje tai buvo didelių politinių ir socialinių permainų metas, todėl įvykiai vystėsi gana sparčiai, kaip ir jaunų žmonių karjera. Jau vaikystėje Šarlis buvo priimtas į Maltos riterių ordiną, o šešiolikmetis tapo kariu. Imperatorius Napoleonas I jį 1805 metais paskyrė Valstybės tarybos auditoriumi. Šeima ir visa aristokratija laukė, kad jis toliau darys politinę karjerą ir taps žymiu valstybininku, tačiau Š. de Forbenas Žansonas visus nustebino 1808–ųjų pavasarį įstojęs į kunigų seminariją. Jis suvokė savo dvasinį pašaukimą ir ypač misijoms jautė stiprią trauką, kuri jo neapleido visą gyvenimą.
1811 metais įšventintas kunigu, jis taip pat norėjo išvykti misijinei veiklai į Kiniją, tačiau popiežius Pijus VII patarė jam likti Prancūzijoje, kur po neseniai praūžusios Prancūzų revoliucijos Bažnyčia buvo gerokai susilpninta ir pačiai šaliai reikėjo misionierių. Kunigas Š. de Forbenas Žansonas priėmė popiežiaus patarimą ir, drauge su kitais kunigais įkūręs Prancūzijos misionierių sąjūdį (Missionaires de France), sėkmingai skelbė Dievo žodį savo tėvynėje. Tuo laikotarpiu kelerius metus (1817-1819) taip pat dirbo misijose Sirijoje.
1823 metais jis buvo paskirtas Nansy ir Tulo vyskupu. Konsekracija Paryžiaus katedroje įvyko 1824 m. birželio 6 d. Tuo metu Prancūzijos vyriausybė reikalavo, kad visi vyskupai pasirašytų 1682 metų vadinamąją Galikonybės deklaraciją, skelbiančią Prancūzijos Katalikų Bažnyčios sąlygišką autonomiją Romos atžvilgiu ir vyriausybės teisę daryti įtaką vyskupų skyrimui. Likdamas ištikimas Šventajam Tėvui vyskupas Š. de Forbenas Žansonas tą deklaraciją pasirašyti atsisakė, todėl buvo valdžios persekiojamas ir 1830 metais buvo priverstas išvykti iš Prancūzijos.
Gyvendamas Romoje aktyviai bendradarbiavo stiprinant Bažnyčios misijines struktūras, ypač bendradarbiavo su Polina Žariko, įtvirtinant jos įkurtą Tikėjimo propagavimo draugiją. Prašant amerikiečių vyskupams, popiežius Grigalius XVI vyskupą Š. de Forbeną Žansoną 1839 metais pasiuntė į JAV ir Kanadą, kur jis, keliaudamas per miestus ir kaimus, stiprino žmonių tikėjimą, vesdamas rekolekcijas, kurdamas bažnytines institucijas, teikdamas sakramentus. Jo nepaprastas misijinis uolumas iki šiol prisimenamas visoje Šiaurės Amerikoje – nuo naujojo Orleano iki Kvebeko.
Už šią veiklą popiežiaus Grigalius XVI aukštai įvertintas garbingais Šventojo Sosto apdovanojimais, vyskupas Š. de Forbenas Žansonas sugrįžo į tėvynę. Tačiau misijinis įkarštis paskatino jį naujiems sumanymams, ir 1843 metais jis įsteigė fondą, kurio lėšomis Kinijoje dirbantys prancūzų misionieriai galėtų gelbėti nuo skurdo ir bado žūvančius našlaičius vaikus. Kadangi tarp suaugusiųjų neatsirado šio fondo rėmėjų, vyskupas Š. de Forbenas Žansonas kreipėsi į Prancūzijos vaikus, kad jie savo malda ir bent maža auka prisidėtų prie savo bendraamžių gelbėjimo ir evangelizavimo tolimojoje Azijoje. Taip gimė „Šventosios vaikystės asociacija“, dabar tapusi galingu pasauliniu Vaikų misionierių sąjūdžiu.
Vyskupas Š. de Forbenas Žansonas pats ėmėsi entuziastingai organizuoti jaunųjų misionierių būrelius Prancūzijoje ir kaimyninių šalių parapijose, tačiau jo darbus nutraukė netikėta mirtis 1844 m. liepos 14 d.

M.B.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija