Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ypatingas draugas ir retas poetas
Jono Juškaičio 70-mečiui

Jonas Juškaitis (stovi kairėje) ir Juozas Girdzijauskas poeto 70-mečio minėjime Jurbarko kultūros centro salėje birželio 5 dieną

Jonas Juškaitis yra mano draugas. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Susipažinome 1953 metais, kai įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Buvome viename kurse ir vienoje akademinėje grupėje. Ne per toliausiai viena nuo kitos ir mūsų gimtinės. J.Juškaitis gimė Kuturiuose, netoli Jurbarko, prie Imsrės ir Nemuno. Apie 30 km į šiaurę nuo Kuturių, už Vadžgirio, už Bebirvos ir Šaltuonos, buvo mano gimtasis kaimas – Kalupiai. Mūsų vaikystės laikais pasiekti Jurbarką arkliais buvo ne taip jau lengva, bet vis tiek kartais atvažiuodavom čionai į Šv. Petro ir Povilo atlaidus. Mano gimtinė visą laiką priklausė Raseinių apskričiai, vėliau Raseinių rajonui, tik paskui, stambinant kolchozus ir sovchozus, atsidūrė Jurbarko rajone. Taip pasidariau J.Juškaičio ne tik bendraklasis, bet ir kraštietis – jurbarkiškis.
J.Juškaitis yra ypatingas draugas. Jo draugiškumą labai branginu. Su juo bendraudamas, pasitikrinu savo paties gyvenimą. Nors mes susitinkame gana retai, bet kiekvienas susitikimas verčia pasitarti su savo sąžine, pasitvarkyti savo viduje. Bendraudamas su J.Juškaičiu, atitrūksti nuo kasdienybės ir persikeli į kitą pasaulį – į meno, mokslo, kūrybos pasaulį. Apie ką tik pradėtum kalbėti, vis tiek kalba nukryps į knygas – į poeziją, filosofiją, teologiją, o tuomet ims kitaip atrodyti ir visokie kasdienybės rūpesčiai, visokios asmeninės nesėkmės ar nelaimės. Bendravimas su J.Juškaičiu visuomet sužadina gražesnio žmogaus ir tobulesnio gyvenimo ilgesį.
J.Juškaitis yra ne tik ypatingas draugas, bet ir retas poetas. Kitiems savo draugams sakydavau, kad Lietuvoje yra tik vienas poetas, gyvenantis tikro poeto gyvenimą. Kiti poetai buvo matomi ir pažįstami. Jie maišėsi minioje, apie juos buvo kalbama ir rašoma. J.Juškaitis buvo nematoma paslaptis. Užsidaręs ir susikaupęs, paniręs į savo pasaulį. Šitaip sunkiomis, nežmoniškomis sovietmečio sąlygomis J.Juškaitis saugojo poeto pašaukimo prakilnumą – poeto profesijos šventumą. Nesivaikydamas laikinos šlovės ir atsispirdamas visokioms pagundoms, provokacijoms, gąsdinimui ir šantažui, jis visą laiką ėjo savo keliu – liko ištikimas menininko pareigai ir menui. Būdamas poetas iš Dievo malonės, jis labiau už viską brangino tą malonę, o Dievas jam už tai atlygino.
Filosofas Johanas Gotlybas Fichtė yra davęs menininkams – kartu ir poetams – du patarimus, kurių esmė tokia. Pirmas patarimas: nebūk menininkas prieš gamtos valią (t.y. prieš savo prigimtį). Kitaip tariant, jei negimei menininku, tai juo ir netapsi, kad ir kaip užsigeistum. Tai sena amžina tiesa: poetu gimstama. O antras patarimas skiriamas menininkui iš prigimties. Patarimas toks: visados būk pats savimi; dėl savimeilės arba dėl laikinos šlovės nepasiduok sugadintam savo amžiaus skoniui; užmiršęs viską, veržkis į savo idealą. „Tegu menininką uždega tik jo profesijos šventumas, tegu jis išmoksta tarnauti savo talentu ne žmonėms, o tik savo pareigai, ir tuomet (…) jis bus geriausias žmogus ir geriausias menininkas“. Tokius principus J.Juškaitis yra nuosekliai ir iki galo įgyvendinęs. Ištikimas savo talentui, jis tapo ir tuo „geriausiu žmogumi“, savo poezija keliančiu mus į aukštesnę žmoniškumo pakopą.
J.Juškaitis eina per gyvenimą susiliedamas su savo poezija. „Žmogaus gyvenimas, – sako poetas, – ne nuolatinis kilimas. Nuolatinė pastanga, kuri jį taiso, tobulina, suteikia jam vertės. Paprastai, ramiai, kantriai. Norint nepameluoti kitiems, reikia drąsos nemeluoti sau pačiam. (…) Stengiausi, kad tai, ką darau, ką sakau ir ką rašau, sutaptų“ (rinkinio „Dešimt žodžių jaunimo žiedui“ aplankas, 1984). Tarsi poeto asmenybės ir kūrybos vientisumas – toji brangintina minčių, žodžių, veiksmų bei darbų vienybė, toji pastanga nemeluoti nei sau, nei kitiems – apeliuoja į kiekvieno žmogaus sąžinę ir jos labiau turi būti kiekvieno menininko credo. Tik toks menininkas, toks poetas gali atlikti savo dieviškąją misiją.
Be knygų kaip be duonos. Tikriau – be duonos buvau, be knygų – ne (49 p)*, – sako J.Juškaitis, kuriam knyga brangesnė už duoną. Žinoma, ne bet kokia knyga. Knygas jis mokėjo atsirinkti. Dar studijų metais įsitikinau, kad J.Juškaitis geriausiai išmano tai, kas buvo draudžiama ir už ką buvo baudžiama, kas buvo įkalinta spec.fonduose, – ypač prieškario Nepriklausomos Lietuvos spaudą ir knygas, iš kurių jisai studijavo tų laikų gyvenimą, kultūrą, meną. Jis mokėsi sovietinėse mokyklose, bet savo dvasia gyveno aname – laisvame – pasaulyje. Jo nė kiek nepaveikė sovietinė ideologija. Oficialiosios, valdiškosios, sovietinės kultūros sąlygomis jis saugojo autentiškosios mūsų tautos kultūros pajautą ir supratimą. Nerasime kito tokio sovietmečiu išaugusio lietuvių poeto, kuris būtų taip giliai įsijautęs į nepriklausomos Lietuvos kultūrą, suvokęs jos esmę, persiėmęs jos dvasia. Nepriklausomos Lietuvos kultūros natūrali tąsa buvo lietuvių išeivių kuriama kultūra, kuria J.Juškaitis ne mažiau domėjosi.
Autentiškoji Lietuvos ir išeivijos kultūra buvo subrendusi laisvame pasaulyje, ji rodė kūrybines to laisvojo pasaulio galimybes, ji viliojo jauną žmogų savo kilniais idealais, formavo jo poetinę pasaulėvoką, jo „švarią galvoseną“: „Kiek galima išeiti mokslo, – pageidauja jaunasis poetas. – Išsilavinti dvasiniuose dalykuose, viską sužinoti apie savo tautą, gilintis į visatą, kultūrą ir žmogų. Būti atsakingam už kiekvieną žodį ir žingsnį. Taisyti save ir atleisti kitiems, smerkti ne juos, o jų smerktinus veiksmus. Reikalinga laisva valia pasirinkta pasaulėžiūra (…). Išsilavinimu gilinama ir sukrėtimų taisoma pasaulėžiūra pasidaro tauri ir sveika. O ji tokia, kai randa kur sutelkti asmenybę, žmogiška kreipia nuo savanaudiškumo į žmoniška, žadina meilę ar nors toleranciją, padeda vertingai pragyventi gyvenimą, duoti visuomenei naudos ir atsilaikyti skaudžiausiems smūgiams ištikus. Gero ir blogo be švarios galvosenos neskirsi“ (36-37 p.).
Aš rinkausi moralų meną ir glaudžiausi prie savo tautos (48 p.), – tokia poeto pasaulėžiūros, jo „švarios galvosenos“ esmė. Jam svarbi „tikrumo, etikos ir grožio pusiausvyra“ (53 p.); teisingas, doras gyvenimas svarbiau už kūrybą: „Doras gyvenimas pats vertybė, nes doru žmogum niekas negali nieko paskirti“ (37 p.); „Esu laimingas, kad nė vieno žmogaus neišdaviau ir nepražudžiau tokiame pasaulyje. Tai brangiau už kūrybą“ (53 p.). Poetas labiausiai brangina žmogaus dvasines vertybes, bet jų ieško ne mene, o tautos gyvenimo gelmėse: „Joks menas man į nieką neatsakė, vien ilgesį gilino. Kurdamas einu vis ten, iš kur nebuvau išėjęs – į savo žemės gelmes ieškoti vertybių iš tautos vargų. (…) Jei būčiau dailininkas, su meile vaizduočiau negražius, gyvenimo sulamdytus, bet nenugalėtus žmones. Jie geresni už mane“ (51 p.). Taigi ir vėl svarbiausia – žmogaus gerumas: „Miela su žmonėmis. Žmogus žmogui dovana. (…) Šviesa sušvinta ieškant ryšio ne su kitomis galaktikomis, o su šalia kenčiančiu broliu. Be šitos šviesos – viskas tamsa“ (51 p.). Pagal tai – ir žmogaus vertingumo kriterijai: „kiekvieną vertinu pagal jo vidinę kultūrą, sąžinę, tiesos supratimą, dvasinių vertybių pažadintą asmenybės sąmonę“ (52p.); „Man rodos, žmonės dar verks to, iš ko juokiuos dabar. Jie daug turi, bet neturi vieni kitų“ (52 p.).
Slaptas rašytojo dvasinis gyvenimas tikriausias. Kūryba lyg ledkalnio dalis iš jūrų (35 p.), – taip nusako poetas savo kūrybos santykį su savo dvasinio gyvenimo visuma. O tai, kas slaptame dvasiniame gyvenime tikriausia, yra tikėjimas ir mirtis: „Mirsiu be neapykantos ir tikėdamas. Mano tikėjimas stipresnis už mane“ (35 p.). „Mirčiai abejingas nepasidariau, nes mirtis yra ir mano. Siausdamas su vaikais, staiga sustodavau vakaro gaisuos, sukrėstas minties, kad mirsiu. Dėl jos neverkiau ir neprašiau tėvų paguodos, kadangi tą mintį mačiau ir tėvų akyse, o tiktai gyvenau, kaip sugebėjau, kantrybės tyloje ieškodamas mirties prasmės. Mano kūryboje nėra minties, kurios nepaženklino mirtis“ (36 p.). „Šiurpiausias šiurpas šiandien tam žmogui, kuriam numirė Dievas, o pakaitalai nieko nedavė“ (37 p.).
J.Juškaitis išleido dešimt poezijos rinkinių: Ir aušros ir žaros (1962), Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tolimos dainos (1981), Dešimt žodžių jaunimo žiedui (1984), „Su ... volungės balsu“ (1984, jaunimui), Anapus gaiso (1987), Pučia vėjas į širdį (1990), Pilnas vakaras nutilusios dainos (1994), Varpai sudūlės nuo skendėjimo (1998), Eglė vasaros naktį (2003). Taip pat išvertė į lietuvių kalbą Gėtės, Helderlino, Demedio, Rilkės, Traklo, Mandelštamo ir kitų poetų kūrinių. Už rinkinį „Anapus gaiso“ jam suteikta 1989 metų Lietuvos nacionalinė premija.
Prasidėjus Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, J.Juškaitis, iki tol gyvenęs uždarą gyvenimą, vengęs visokio oficialumo, išėjo į viešumą ir pasireiškė intensyvina pilietine veikla, literatūros kritika, gausia publicistika. Tos veiklos fiksuotas rezultatas yra didelės apimties, gilaus ir gyvo turinio knyga „Lyra ant gluosnio“ (1998).
J.Juškaičio poezijoje viskas susikristalizuoja į „Auksinę giesmę“:

Aukso dulkė spinduliuos –
Spinduliuos,
Kur virš lopšio žaidė,
Tolo metuos, dideliuos
Dideliuos,
Auksintuos į žvaigždę.

Net ir dvasios negiedroj,
Negiedroj
Vien žydra žydrėjo.
Balo vien balta žydroj,
Vien žydroj…

Dilgėlė žydėjo. –

Metų auksas tas toli,
Taip toli,
Kaip žvaigždė. Tik smulki,
Tik – gali dainuot, gali
Verkt, gali –
Glaudos aukso dulkė.

Vėjas, kuris pučia į širdį, sukelia nugulusių sieloj aukso dulkių sūkurius, kurie pasklinda plačiai, pakyla iki žvaigždynų ir pavirsta tauriu grožiu švytinčiais giliaminčiais eilėraščiais – poeto giesmėmis ir dainomis.
Paskutiniame savo lyrikos rinkinyje „Eglė vasaros naktį“ poetas sudėjo daugiausia keleriais pastaraisiais metais sukurtus eilėraščius. Rinkinyje susilydo jautrus poetiškas gamtos išgyvenimas, filosofinė būties refleksija, pasaulio dieviškumo jausmas, tautos ir žmogaus likimo apmąstymai. Visa tai skleidžiasi savitu stiliumi, skaidria poetine kalba, eilėraščių vaizdus klosto dramatiška poeto būsena. Rinkinys naujais niuansais papildo kūrybinę poeto biografiją, teikia gilių estetinių išgyvenimų.
J.Juškaičio poetinę pasaulėvoką maitinę šaltiniai, kaip minėta, buvo nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos lietuvių kultūra, sulydyta su pasaulio kultūra, ypač su moderniąja Europos filosofija ir poezija, su moderniojo europietiškojo meno patirtimi. Tuos šaltinius į vieną visumą suliejo katalikiškoji J.Juškaičio pasaulėžiūra, jo aiškus patriotinis nusistatymas ir asmeninė patirtis bei ypatingas talentas, jo ištikimybė tėvų žemei ir jos žmonėms. J.Juškaitis sukūrė unikalų poezijos pasaulį, subrandino savitą poezijos stilių ir atsidūrė vienoje gretoje su didžiaisiais mūsų poetais – Bernardu Brazdžioniu, Jonu Aisčiu, Henriku Radausku.

Šiandien, birželio 25 dieną, Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, įvyks J.Juškaičio kūrybos vakaras, kuriame dalyvaus literatūros kritikai Valentinas Sventickas, Kęstutis Nastopka ir poetė Aldona Elena Puišytė. Pradžia – 17 val.

Juozas GIRDZIJAUSKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija