Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žinių visuomenės santykių aiškinimasis

Nemanau, kad kuris nors turime teisę visuomenę mokyti gyventi ar elgtis. Tai kiekvieno privatus – asmeninis reikalas. Tik kiekvieno iš mūsų daugybė privačių į vieną krūvą sudėtų dalykų labai dažnai tampa visuomeniniais, kai išeiname į gatvę, kai neblaivūs ar įpykę paimame į rankas kokį aštrų įnagį, kai nepatinka priešininko pasakytos mintys, kai į namus grįžta girta „šeimos galva“ arba visai prasigeria ir namus palieka „šeimos kaklas“,  kai paauglių kompanija išgeria per daug alaus ir t.t. Tokių mūsų jau beveik kasdieniu reiškiniu tapusių gyvenimo grimasų būtų galima priskaičiuoti iki begalybės.


Kodėl Rasa (Joninės) neturi būti nedarbo diena?

Todėl kad:
pirma, Rasa yra unikali kultūrinė vertybė, išsaugota per tūkstančius metų. Dar daugiau – lietuviška Rasa yra Europos paveldo esminė saugotoja. Ši šventė visoje Europoje degradavo, pereidama į profanum, buitinį ar net orgialinį, palaidą lygmenį. Gi baltų tautų Rasa – tai prasidėjimo, visa ko pradžios, anot Simono Daukanto, šventė. Ji išlaikė sacrum lygį, joje vyrauja skaistos nuostata. Tai yra daugiau nei Egipto piramidės – tai indoeuropinės kultūros brangakmenis;