| Karalius
Mindaugas sujungė lietuvius abipus Atlanto
Aktoriaus įspūdžiai sugrįžus iš keliones po JAV
 |
Kompozitorius Raigardas Tautkus
ir aktorius Egidijus Stancikas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka |
Kauno menininkų namuose
aktorius Egidijus Stancikas ir kompozitorius Raigardas Tautkus su
savo parengta programą Lietuvos valstybei karaliaus Mindaugo
karūnavimui 750 lankėsi JAV. Šią programą galėjo pamatyti Amerikos
lietuvių bendruomenės nariai dvidešimtyje JAV miestų, programa buvo
atlikta 25 kartus. Grįžę iš JAV, Kauno menininkų namuose surengtame
vakare, programos kūrėjai ir atlikėjai dalijosi kelionės įspūdžiais.
Prieš kelionę aktorius E.Stancikas žadėjo pasidalyti savo įspūdžiais
būtent su XXI amžiaus skaitytojais. Aktorius savo pažadą įvykdė.
Dabar jau galima kalbėti ir apie
tai, kokia buvo šios idėjos pradžia. Vėlyvą vasario vakarą, dar
2002 metais, suskambo telefonas ir pažadino many nerimą. Amerikos
lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė
kreipėsi į mane, siūlydama atšvęsti karaliaus Mindaugo karūnavimo
jubiliejų kartu su 20 skirtingų miestų gyvenančia Amerikos lietuvių
bendruomene... Pradėjau rinkti literatūrą. Šapokos, Ivinskio, Gudavičiaus
ir kitų istorikų faktai išryškino būsimos programos kontūrus. Turbūt
viską perskaičiau, kas buvo skirta karaliui Mindaugui. Savo vietą
programoje rado B.Brazdžionio, S.Santvaro, S.Stanevičiaus, J.Marcinkevičiaus,
L.Andriekaus, R.Keturakio, Maironio, V.Mačernio eilės. Užimtam žmogui
sunku leistis į trijų mėnesių kelionę. Pakalbinau R.Tautkų, pradedantį,
jauną kompozitorių. Sutiko.
Mūsų lėktuvas Floridoje nusileido vėlai naktį, šių metų sausio 30-ąją.
Iš tamsos padvelkė vasaros karštis. Pirmasis mūsų pasirodymas -
Sankt Petersburgo mieste. Su nerimu laukėme pirmojo savo koncerto.
Susirinko per 200 klausytojų. Suskambo muzika. Pradėjome tiesti
literatūrinį-jubiliejinį kelią. Koks jis bus? Po dvi valandas trukusio
koncerto publikos plojimai stovint, džiaugsmo ašaros akyse. Vadinasi,
tebesikalbam ta pačia kalba. Jautėmės pavargę, bet laimingi.
Deitono Byčo lietuvių bendruomenėje mūsų koncertas vyko parapijos
salėje. Iškilu, bet jauku. Mus nuoširdžiai priėmė. Gaila, kad viskas,
kas miela, taip greit prabėga. Guodžiamės, kad mūsų laukia tokia
pat gera ateitis. Su rašytoju ir entuziastingu visuomenininku A.Dundzila
leidžiamės į Palm Byčą.
Juno Byče lietuvių bendruomenės priėmimas buvo toks pat šiltas kaip
ir Golfo srovė. Maudykis, deginkis, pajusk liepos malonumus vasario
vidury... Tik gultų paplūdimyje nuoma valandai kainuoja septyni
doleriai. Kai paklausėme, ar tikrai reikia mokėti, jaunas juodukas
amerikietis atsakė: ,,Čia Amerika, čia nieko nėra už ačiū. Šiandien
jau galėčiau ginčytis su juo, nes visos kelionės metu patyriau tiek
gerumo, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Bet tiek to tą jauną
amerikietį. Mūsų koncertas vasario 14 dieną. Viskas labai iškilminga,
nes sutapo su Vasario 16-osios minėjimu. Šventė vyko Juno Byčo miesto
rotušėje. Dalyvavo per 100 žmonių. Iš pradžių iškilmingos kalbos,
vėliavos pakėlimas, vėliau koncertas, kuriame dalyvavo nelietuviškos
kilmės ir lietuviškai nesuprantantys miesto meras su žmona.
Prieš mūsų akis jau Kalifornija, San Diegas. Bal Boa parkas, Ramusis
vandenynas, gražuolis lyg žaltys išsirietęs tiltas, viešbutis Del
Coronado ir akių horizonte Meksika. Visur žydinčios gėlės, sausas
šiltas oras, ispaniškas temperamentas ir šilti žmonių veidai. Lietuvių
bendruomenės pirmininkas Saulius Lisauskas su žmona, iš naujo prikėlę
bendruomenę gyvenimui. Daug jaunų lietuvių, tik prieš kelerius metus
atvykusių iš Lietuvos, turinčių čia gerus legalius darbus, gražias
šeimas ir lietuviškai čiauškančius vaikus, aktyviai įsitraukė į
bendruomenės gyvenimą. Visur jaučiama bendruomenės pirmininko iniciatyva.
Atgijo tautinių šokių kolektyvas ,,Jūra. Mūsų koncertas vyko vasario
16-ąją, šventiniai renginiai tęsėsi visą dieną. Dalyvavo miesto
meras. Ir daug vaikų. Net koncertinę programą teko pakoreguoti.
Sakoma: laimė priešaky. Taip ir mus, tarsi nenurimstantis laimės
ieškojimas, laikas vijo į priekį. Los Andželas... Kiekvieno aktoriaus
širdį sudrebinantis Holivudo vardas. Kaip toje pasakoje: ir aš ten
buvau, ir viską patyriau, tik, deja, kaip turistas.
Los Andželo lietuvių bendruomenė didžiulė. Ir turinti senas tradicijas.
Teko regėti, su kokiu jaunatviškai lietuvišku pasiutimu šoka jaunieji
Amerikos lietuviai. Taip šoka, kad net pavydas ima. Ir mažieji artistai,
vaidinantys Vytės Nemunėlio ,,Rudnosiuką. Ir pati Aldona Brazdžionienė,
ant rankų laikanti vos kelių mėnesių provaikaitį, kurio vardas taip
pat Bernardas... Ir režisierius Žemaitaitis, ir Los Andželo teatro
aktorės. Gaila, kad neteko pamatyti ,,Ledi Makbet iš Akmenės. Ir
vos visus bespėjantis aprėpti klebonas kun. S.Anužis. Šeštadienio
lietuviška mokykla. Tai vis gyvi lietuvybės ženklai. Jų tiek daug.
Ir visose lietuvių bendruomenėse. Ypatingas vakaras Rūtos Lee spektaklyje,
pažintis ir viešnagė jos namuose. Tai nuostabi aktorė, graži moteris,
užburianti savimi scenoje.
Kalifornija nori parodyti dar vieną savo grožį San Franciską.
Saulė, stačios kalvos, balti gražūs namai, daug gėlių, ,,Auksinis
tiltas. Koncertas vyko dr.Koncės namų salone. Vaizdas pro langą,
leidžiantis saulei, vertas poeto plunksnos... Sietle koncertas vyko
evangelikų bažnyčioje. Žodis vienijo susirinkusius žmones, tarp
kurių buvo garsieji muzikai iš Lietuvos P.Stravinskas, D. ir A.Vaičekoniai,
keletas tik angliškai šnekančių šeimų, nes jų kaimynai lietuviai.
Po koncerto nuoširdus bendravimas. Atsisveikinimo vakaras Dariaus
ir Astos Vaičekonių namuose virto nesibaigiančios dainos vakaru.
Moka lietuviai dainuoti. Ir gražiai dainuoti. Bet... kad ir kokia
daina būtų, ji vis tiek turi pabaigą. Atkeliavom į Kolorado valstiją,
į Denverio šalčius ir speigą. Keista matyti sniegą po išgyventos
vasario vasaros Floridoje ir Kalifornijoje. Kalnų grožis, senosios
aukso kasėjų gyvenvietės ir skulptūromis savo gimtojoje žemėje virtę
indėnai. Nuostabios, nors ir atšiaurios gamtos apsuptis. Šiltas,
nuoširdus kunigo Augustino Kulbio žodis, bičiulių muzikantų kūrybiniai
džiaugsmai persipynė toje trumpoje viešnagėje Denveryje. Po koncerto
bemiegė naktis ir skrydis į antrąją Lietuvą, į Čikagą.
Oras Čikagoje niūrokas. Visur sniegas. Jaunimo centro salėn renkasi
žmonės. Koncertą pradėjo autorės, idėjos paminėti 750 metų Mindaugo
karūnavimo jubiliejų didžiuosiuose Amerikos lietuvių bendruomenės
telkiniuose ir visų koncertų organizatorė, Amerikos lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininkė M.Remienė. Po jos pasveikinimo trumpas,
bet esmę pasakantis istorikės R.Kuncienės istorinis pranešimas ir
... mes.
Į mus žvelgė per 700 akių. Pirmoji koncerto dalis, kurios aš niekad
nepamiršiu, baigėsi ilgais, audringais plojimais. Publika stovėjo
ir plojo. Jie žvelgė į mus, o mes į juos. Nežinau, ką jie galvojo,
bet mano akyse, tarsi pagreitinto kino kadrai, bėgo įvairiausi vaizdai:
kaip šie žmonės kūrė ir begalinio entuziazmo dėka išlaikė iki šių
dienų gyvą Lietuvą, būdami taip toli nuo jos. Jų akyse aš pamačiau
taip pasiilgtą kelionėje Lietuvą. Po koncerto pažintys, fotografavimasis
ir bendravimas. Koncerto klausėsi ir ateities Lietuva Amerikoje:
Jaunimo ir Maironio gimnazijų mokiniai. Jų širdys, tarsi kertinius
akmenis, dėjo į savo vaikiškas sielas lietuviško žodžio muziką,
protėvių išgyventos istorijos skausmą ir ryžtą, lietuvybės išlaikymo
savo gyvenime. Bendraujant su jais, į mane pažvelgė šviesios vilties
akys. Po kelionės būna taip, kad atsimeni arba miestą, arba žmones.
Šį kartą viskas taip persipynė, kad sunku išnarplioti.
Lietuviškos bažnyčios, vienuolynas lietuvybės ženklai. Sutikti
kunigai Kęstutis Trimakas, Jaunius Kelpša ir Rimvydas Adomavičius
lyg tie mylimieji mokiniai, budintys po kryžiumi. Budintys dvasia.
Budintys dėl dvasios. Ir visai kitaip, Amžinybės vertybėmis budinti
Lietuva, toks buvo jausmas, patirtas Šv.Kazimiero lietuvių kapinėse.
Nurimusi, bet Lietuva.
O mums jau ,,labas sako pats jauniausias Detroito bendruomenės
pirmininkas V.Piestys. Tuo pačiu ir pats laimingiausias pirmininkas,
nes rengiasi savo vestuvėms. Pavasario ženklai. Lietuvybės ateitis
garantuota...
Koncertas vyko parapijos salėje, prieš kelerius metus visos bendruomenės
rūpesčiu itin skoningai pastatytos ir gerai prižiūrimos. Čia puikus
apšvietimas, įgarsinimo technika ir meniškai paruošta scena. Po
šv.Mišių, kurias aukojo klebonas kun.Aloyzas Volskis, visi atėjo
į mūsų koncertą. Tarp klausytojų gera buvo išvysti Detroito garbės
konsulą J.Jurgutį su žmona, kurie mūsų koncerto klausėsi jau trečią
kartą (mūsų pažintis prasidėjo Floridoje), ir visą nuoširdžią Detroito
lietuvių bendruomenę. Gyvenome klebonijoje. Vieną rytą stebėjau
parapijos kleboną kunigą A. Volskį per šv.Mišias, kurias kunigas
aukojo lotynų kalba. Susikaupęs, ramus, nuskendęs sielos gelmėn
ir su didžiausiu jausmu tariantis maldos žodžius, išgyvenantis juos.
Gyvenime natūraliai ir nuoširdžiai bendraujantis žmogus, paslaugus,
dėmesingas, atviras, jokios veidmainystės. Kiek daug gerumo patirta
ne tik iš jo... Detroite mums teko švęsti Kovo 11-ąją. O ši diena
mano kartos žmonėms mūsų Laisvės diena, mūsų prasmingo gyvenimo
pradžios diena. Šią dieną tiesiogiai kreipėmės su sveikinimo žodžiu
per Lietuvių radiją.
Klivlendas tai aktyviai veikiantis ir dirbantis lietuvybės židinys.
Kiek čia nuostabių pažinčių ir bendravimo akimirkų. Ir šiandien
mus vis dar lydi garbės konsulės I.Bublienės, dr.V.Stankaus šiluma
ir jų energija. Numanau, kad šios bendruomenės energijos pagrindinis
šaltinis yra kunigas Gediminas Kijauskas. Gyvenome klebonijoje.
Varčiau įvairiausius Klivlende išleistus leidinius, knygas. Kiek
organizacijų, kiek veiklos. Ir viskas tų pačių žmonių rūpestis.
Klebonijos patalpose stebėjau dirbančią N.Kirsnauskaitę. Susikaupusi,
neatsitraukianti nuo darbo stalo valandų valandas. Ir taip visą
gyvenimą. Ir tai dėl lietuvybės išlaikymo. Klivlendo lietuvių
klubas pilnas įvairaus amžiaus žmonių. Prie mūsų prieina trys jaunos
merginos. Kalbamės: čia gimusios, augusios, rengiasi važiuoti į
Pasaulio lietuvių dainų šventę Vilniuje. Paklaustos, ar patinka
lietuviškos dainos, visos trys nušvinta ir uždainuoja trimis balsais
nuostabaus grožio lietuvišką liaudišką dainą. Nutilo klubo triukšmas,
visi klauso. Merginos ne tik dainuoja apie Lietuvą, jos išdainuoja
pačią Lietuvą. Klausančiųjų akys pradeda blizgėti... Kiek daug šviesos
ir gerumo, tikiuosi, šiais metais bus išspinduliuota Lietuvoje,
Pasaulio lietuvių dainų šventės metu, kai iš ilgesiu ir meile plakančių
širdžių išsilies lietuviška daina.
Dar koncertuojant kituose miestuose, mus vis pasiekdavo priminimai,
kad būtinai ir kuo greičiau turime nuvykti į Ročesterį. Atvykome
tiesiai į koncertą. Per valandą reikėjo nusiteikti ir pasiruošti
drabužius. Po sudėtingo skrydžio dar truputėlį svaigo galva. Prasidėjus
koncertui, ji ėmė svaigti nuo publikos dėmesio ir poreikio atverti
istorijos klodus, laiko alsavimą į karališkos minties ir lietuviškos
sielos gelmę.
Bendruomenės rūpesčiu kelios dienos, praleistos Ročesteryje, padovanojo
tiek, kad būtų pakakę visai kelionei. Visų pirma tai susitikimas
su skautų skautu, teatro grimo meistru, aktyviuoju visuomenininku
ir bičiuliu S.Ilgūnu bei jo žmona Irena. Buvo ilgi, įdomūs pokalbiai
apie teatrą, praeitį ir ateitį.
Mūsų kelionė prie Niagaros krioklio. Ta amžina vandens versmė, tas
gamtos stebuklas, lyg krentančiame vandenyje girdėtum Dievo balsą...
Ką jis šiandien byloja? Tikriausiai tą patį, ką ir prieš du tūkstančius
metų, Kristui ateinant į šį pasaulį. O kaip atsiliepia žmogus į
jo balsą? Ginklų žvangesiu ir kraujo gėlėmis ant sniego ar smėlio.
Kažkada karalius Mindaugas yra pasakęs tokius atsiprašymo žodžius:
,,Atleiskit, kad Lietuvos laimėjau tiek, kiek siekė mano kalavijas...
Kristus pasaulį laimėjo savo širdimi, savo dvasia, o žmogus vis
bando laimėti kalaviju. Vis bando...
Ročesteryje būdami sužinojome, kad prasidėjo Amerikos ir Irako karas.
Nerimas ir liūdesys gimė širdy. Ne dėl savęs. Juk karo nuotaikos
niekur nesijautė kasdieniame gyvenime, tik per televiziją. Todėl
galima padaryti išvadą, kad XXI amžiuje kovos būdai išlieka tie
patys, tik dar žiauresni. Visą karo eigą gali stebėti tiesiogiai
per televiziją. Viešumas, demokratija
tik ar tokie dalykai neužmuš
paprasčiausio žmogiško mūsų jautrumo ir dvasingumo, be kurio mes
būsime dar drąsesni ir tuo pačiu žiauresni? Tai mintys, kurios neleido
ilgai užmigti net varginant kelionei. Vis akyse tie paprasti Irako
žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė mirtis, skausmas, padėties beviltiškumas
ir nežinia. Savo minties ekrane mačiau ir tuos jaunus žūstančius
Amerikos kareivius, kurių niekad nebesulauks šią akimirką dar nieko
nesuprantantys jų mažamečiai vaikai. Kodėl taip? Klausiau Dievo.
Jis tylėjo. Leido man ir visiems, kam skaudu, atsakyti patiems.
O mūsų lėktuvas jau leidžiasi Bostone. Tai tarsi antrieji mano namai,
kuriuose lankausi jau ketvirtą kartą. Tai poeto Stasio Santvaro
namai, kuriuose pragyvenau ne vieną mėnesį ir patyriau įvairiausių
įspūdžių. Mūsų koncertas vyko po sekmadienio šv.Mišių Piliečių klube.
Bendruomenės pirmininkas Aidas Kupčinskas, pristatydamas koncertinę
mūsų programą, pajuokavo, kad šiandien švęsime tolimo jo giminaičio
karaliaus Mindaugo jubiliejų. Visi tą akimirką pasijutome karaliaus
Mindaugo artimais šeimos nariais. O po koncerto įvyko karališka
puota. Laikas greit bėgo į priekį, o širdy vis augo nerimas...
Putnamo seselių vienuolyne ,,Neringos stovyklos rėmimo proga rodysiu
savo monospektaklį ,,...ir reikia eiti... (Judo išdavystės monologas).
Per tris dienas reikia sukurti erdvę, dekoracijas, apšvietimą, drabužius...
Per tris dienas vienuolynas turi virsti teatru, kuriame Judas žmonių
akivaizdoje dar kartą išgyvens savo istoriją, žmogaus kančios istoriją.
Seselė Paulė, tas gerumo ir organizuotumo įsikūnijimas, per visą
laiką nepasakė nė karto ,,ne. Tik šypsena ir ta pati frazė: ,,Gerai,
tuoj bus. Dirbo visos: ir seselė Eugenija, ir seselė Palmyra, ir
seselė Judita. Vienuolyno regula laikinai buvo sugriauta. Visi -
kas savo fizine jėga, kas malda - dirbo spektaklio labui. Vienuolynas
padovanojo unikalią kūrybos galimybę. Sekmadienio rytą lijo, seselės
meldėsi. Meldžiausi ir aš, kad pasisektų, kad viskas gerai pavyktų,
kad žmonėms būtų suprantama ir įdomu. Juk daug ką spektaklyje reikėjo
pakeisti, naujai pritaikyti. Mintys vis dar blaškėsi po lietingą
ir sielą geliantį orą, o šios akcijos komisijos pirmininkė jau sodino
pirmuosius žiūrovus.
Prisirinko pilna salė, net stovinčiųjų buvo. Žiūrovų gerokai per
šimtą. Spektaklis prasidėjo. Nepajutau, kaip greit jis ir baigėsi.
Girdėjau plojimus, sveikinimo žodžius, įvairius bendravimo garsus.
Pajutau, kaip užplūsta nuovargis. Visų bendromis pastangomis pavyko
padaryti daugiau nei tikėjausi. Liko prisiminimų šiluma, nuotraukos
ir profesionaliai išleista programėlė.
O koncertų grafikas šaukia toliau. Išvakarėse prieš mano monospektaklį
surengėme koncertą Hartforde. Susipažinome su miestu, aplankėme
Niuheiveno, Jeilio universitetus. Bevaikštant po nuostabų parką,
apie kurį ne kartą teko skaityti, suskambo vienos bažnyčios varpai,
jų skambesį pagavo kitos, jam atsiliepė trečios. Šis varpų skambesys
tęsėsi apie 15 minučių. Dieviškas išgyvenimas, bet ir jis praėjo...
Mes jau skrendam į Vašingtoną. O jame jau žydi vyšnios... Koks grožis!
Senoji mūsų ambasada. Kiek apie ją skaityta, kiek girdėta. Ambasadorius
Vygaudas Ušackas sutinka mus. Ambasadoje dirba jauni, energingi
žmonės, taip ir turi būti, nes darbo daug. Pats ambasadorius irgi
visur suspėjantis, viskuo besidomintis žmogus. Išvakarėse ambasadoje
lankėsi 50 lietuviško grožio princesių iš skirtingų Amerikos valstijų.
Visos kartu pasodino vyšnią. Kitą dieną stebuklas: vakar pasodinta
vyšnia pasipuošė baltų žiedų karūna ir taip išsidabinusi visus svečius
prie vartų pasitikinėjo... Mūsų koncertą pradėjo ir užbaigė pats
ambasadorius V.Ušackas.
Amerikos istorijoje buvo trys sostinės. Vašingtonas ne tik žydinčios
vyšnios, tai Baltieji rūmai, valstybės pastatai ir įstaigos, muziejų
rūmai, Kapitolijus... Visa taip didinga televizoriaus ekrane, o
taip žemiška ir laiko pažeidžiama realybėje. Gyvenome pas jauną
studentą senajame Džordžtaune. Gimęs ir augęs Čikagoje, gražiai
kalba lietuviškai, skaito lietuvišką spaudą. Vieną rytą į mus jis
kreipėsi ,,broliai. Mane net šiurpas nupurtė, kaip stipriai lietuviškai
tai nuskambėjo...
Niujorkas visų, keliaujančių po Ameriką, svajonių miestas. Į šį
miestą atvykau antrą kartą. Kiek daug pasikeitimų po tragiškų rugsėjo
11 dienos įvykių. Arlingtono kapinės. Kuklūs Dž.Kenedžio ir jo brolio
Roberto kapai. Tik ženklas, kad buvo žmogus. Balti kryželiai eilėmis
nusidriekia į pakalnę... Arlingtono kapinės žydint vyšnioms ir magnolijoms...
Aplankome istorines vietas, Vašingtono, Ruzvelto, Linkolno, Džefersono
ir kitų prezidentų monumentai išliks ilgam atmintyje. Tarp Niujorko
dangoraižių skraido savyje skausmą slopinantys skersvėjai. Tragedijos
vieta aptverta. Ant tvoros nuotraukos, viena kita puokštė. Aplink
miesto ūžesys, o čia spengianti tyla. Tyla, kuri slegia... Vėjo
paliesta metalo tvora sužvanga tarsi pagalbos klyksmas ir vėl
tylu. Beprotiška beprasmybė. Ir šią akimirką kažkas kažkur nulemia
kažkieno likimą... O Niujorkas gyvena savo gyvenimą. Dieną vienaip,
naktį kitaip. Penktoji aveniu, Brodvėjus, Taim skveras, Kinų,
Mažosios Italijos rajonai, Volstritas ir Laisvės statula... Kiek
meno, kultūros vertybių. Pusę gyvenimo galėtum praleisti Metropolitan
muziejuje, bet gali skirti tik dvi valandas. Gaila. Jei galėčiau
aplankyti nors kas trečią Niujorke esantį teatrą ir pamatyti tai,
ką net sapne sunku susapnuoti... O Šv.Patriko bažnyčia. O nesibaigiantis
Manhetenas... Lietuvių bendruomenė nebeturi savo namų Brukline.
Mūsų koncertas vyko Union Congregational bažnyčios salėje. Manau,
kad atėjo tie, kas norėjo išgirsti širdimi... Diskutavome su dr.Giedre
Kumpikaite apie literatūrą, kultūrą ir lietuvybę Niujorke. Lankėmės
Lietuvos generaliniame konsulate ir Lietuvos Jungtinių Tautų misijoje,
susipažinome su generaliniu konsulu Mindaugu Butkumi bei misijos
ambasadoriumi dr.Gediminu Šerkšniu, jų darbo grupėmis.
Filadelfijoje mus pasitiko pats Amerikos krašto Lietuvių bendruomenės
pirmininkas Algimantas Gečys. Apsukę ratą per bundantį sekmadieniui
ir pavasariui miestą, nuvykome į lietuvių parapiją, kur mūsų laukė
Filadelfijos bendruomenės pirmininkas Vytautas Bagdonavičius, viską
paruošęs koncertui, ir Teresė Gečienė, atsakinga už kultūrą ir dar
už daugybę reikalų bendruomenėje. Filadelfija pirmoji Amerikos
sostinė, pirmųjų lietuvių emigrantų kelio galas ir viltis. Filadelfijoje
paskutinis mūsų koncertas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Daug
jaunų žmonių giedojo bažnyčios chore, buvo mūsų koncerte ir dainavo
kartu su mumis. Ir iki vėlyvo vakaro repetavo liaudies šokius, rengdamiesi
Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Koncertas baigėsi, įspūdžiai
rimo, žmonės išsiskirstė. Dar su Terese ir Algimantu Gečiais vykome
į pažintinę ekskursiją po Filadelfiją, viešėjome jų namuose.
Rytoj kelionė į Lietuvą. Visą dieną švietė saulė, kvepėjo vyšnių
ir magnolijų žiedai, paukščiai suokė savo giesmes. Rytas mus pasitiko
storu sniego sluoksniu ir baltuma. Tarsi naujas ir tuščias popieriaus
lapas, į kurį rašysime jau kitus žodžius. Viskas šiame gyvenime
praeina. Praėjo ir ši mūsų kelionės pasaka. Praėjo laike, bet nesibaigė
ir nenutrūko mumyse. Už tai ačiū visiems. Už bendrystę, draugystę
ir supratimą nuoširdžiai dėkoju Amerikos lietuvių bendruomenei,
Kultūros tarybai, visų bendruomenių pirmininkams, organizatoriams,
visiems, mus priėmusiems savo namuose, apgyvendinusiems pas save,
visiems, su kuriais kartu keliavome, bendravome, susibičiuliavome
ir susidraugavome. Visi įspūdžiai ir prisiminimai gyvi mano širdyje,
kuriuos ir jums papasakojau. Ačiū, kad išklausėte.
Užrašė Džiuljeta KULVIETIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|