| Popiežius
- susitaikymo skelbėjas Bosnijos žemei
 |
|
 |
Popiežius Jonas Paulius
II moja daugiau nei 50 tūkst. žmonių, susirinkusių į jo vadovautas
šv.Mišias Banja Lukoje |
 |
Tūkstančiai maldininkų
dalyvavo pirmojo Bosnijos palaimintojo I.Merco beatifikacijos
iškilmėse |
 |
Šventasis Tėvas meldžiasi
prie naujosios Banja Lukos katedros, pastatytos po 1992-1995
metų pilietinio karo Balkanuose |
|
Popiežius su kroatams atstovaujančiu
Bosnijos prezidentu kolegijos nariu Draganu Covičiumi sutikimo
ceremonijoje Banja Lukos oro uoste |
|
 |
|
 |
Maldininkai Šventojo Tėvo aukojamose šv.
Mišiose
EPA-ELTA nuotraukos
|
Jaunimo apaštalo beatifikacija
Praėjus vos porai savaičių po 100-osios
jubiliejinės kelionės į Kroatiją, popiežius Jonas Paulius II birželio
22 dieną vėl aplankė Balkanų regioną, šį kartą Bosnijos šiaurėje
esantį Banja Lukos miestą, kur beatifikavo iš ten kilusį jauną kroatų
intelektualą Ivaną Mercą (1896-1928). Tai pirmasis kroatų pasaulietis,
pakeltas į Bažnyčios altorių garbę, o kartu ir pirmasis Bosnijos
katalikų palaimintasis, kurį, anot vietos ganytojų, galima laikyti
ir šiuolaikinės Europos jaunimo globėju bei mokytoju. Popiežius
Jonas Paulius II per savo beveik 25 pontifikato metus, nuolat pabrėždamas
švento gyvenimo liudijimo reikšmę Bažnyčiai, jau yra paskelbęs 1316
palaimintųjų ir 473 šventuosius.
Ivanas Mercas yra tikras vadovas nukrikščionėjusiai Europai jos
šiuolaikinių paklydimų ir abejonių agonijoje, - rašė Bosnijos vyskupai
ganytojiškame laiške, paskelbtame prieš Popiežiaus vizitą. Naujojo
palaimintojo liudijimas yra raginimas moderniajai Europai sugrįžti
prie savo krikščioniškų šaknų. Jaunasis Ivanas ypač daug ką prasmingai
gali pasakyti šiuolaikiniams jauniems žmonėms, dažnai užaugusiems
sekuliarizuotos ar iš viso netikinčios šeimos aplinkoje.
Palaimintasis taip pat vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje nieko
itin dvasingo neturėjo - nei religingos šeimos, nei priklausomybės
vienuolinei bendruomenei, nei teologijos studijų. Jis ėjo į Kristaus
pažinimą palaipsniui, diena po dienos, maldoje, išgyvenimuose, dvasinėje
ir fizinėje kančioje, giliuose mąstymuose, per visą trumpą bei intensyvų
savo 32 metų gyvenimą. Jo ypatingas pagerbimas Bažnyčioje kartu
yra pripažinimas, jog šventumą galima pasiekti gyvenant ir darbuojantis
šiuolaikinėje sekuliarizuotoje kultūroje, nesibijant irtis prieš
srovę ir kartu liekant artimu visiems.
Ivanas Mercas gimė 1896 m. gruodžio 16 d. Banja Lukoje tarnavusio
Austrijos kariuomenės karininko šeimoje. (Tuomet Bosnija buvo Habsburgų
imperijos priklausomybėje.) Augo liberalioje aplinkoje, kur tikėjimas
tebuvo formaliu dalyku. Studijavo Vienoje, iš pradžių karo akademijoje,
vėliau universitete. Studijas teko nutraukti, nes, prasidėjus Pirmajam
pasauliniam karui, buvo pašauktas į karinę tarnybą. Po karo jis
tęsė mokslus Vienoje, vėliau Paryžiuje, kur parašė daktarinę disertaciją.
1922 metais grįžęs į Zagrebą, kur, susikūrus Jugoslavijos valstybei,
persikėlė gyventi jo tėvai, Ivanas dirbo prancūzų ir vokiečių literatūrų
mokytoju katalikiškoje gimnazijoje. (Plačiau apie palaimintojo I.Merco
gyvenimą ir veiklą rašoma XXI amžiaus birželio 20 dienos numeryje.)
Galima tik trumpai priminti, kad jo meditacijos, studijos, karo
žiaurumų išgyvenimas palaipsniui atvedė į krikščioniškojo tikėjimo
teisingumo pripažinimą. Tragiškas jaunystės meilės patyrimas bei
troškimas visiškai atsiduoti Kristaus reikalui sąlygojo pasaulietinių
celibato įžadų davimą. Visą savo laisvalaikį Ivanas paskyrė kroatų
jaunimo ugdymui katalikiškose organizacijose, pagal devizą: Pasiaukojimas
- Eucharistija - apaštalavimas. Jis taip pat buvo vienas liturginio
atsinaujinimo sąjūdžio pradininkų Kroatijoje. Iki šiol aktualus
jo gausus publicistinių ir dvasinių rašinių katalikiškoje spaudoje
palikimas. Palaimintasis I.Mercas dėl sunkios ligos mirė Zagrebe
1928 m. gegužės 10 d., jau turėdamas šventojo reputaciją. Jo palaikai
1977 metais perkelti į Kroatijos sostinės Švč.Jėzaus Širdies jėzuitų
bažnyčią, kurioje jis nuolat melsdavosi.
Šv.Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad I.Mercas
buvo talentais apdovanotas jaunas vyras ir juos sėkmingai panaudojo
savo žmogiškoje veikloje. Tačiau jis skelbiamas palaimintuoju ne
dėl to, bet dėl jo sėkmės Dievo akyse, kitaip sakant, jo tobulo
Jėzaus Kristaus pažinimo ir dėl jo pastangų laimėti Kristų (Fil
3,8). Kitas svarbus naujojo palaimintojo sėkmingo gyvenimo dangui
aspektas buvo liturgijos mokykla, leidusi visiškai pasiekti krikščionišką
brandą ir tapti vienu pagrindinių liturginio atsinaujinimo skatintojų
savo šalyje.
Dalyvaudamas šv.Mišiose ir semdamasis stiprybės iš Kristaus Kūno
ir Dievo Žodžio, jis buvo įkvėptas tapti jaunųjų žmonių apaštalu,
- kalbėjo Popiežius. - Neatsitiktinai savo devizu jis pasirinko
žodžius: Pasiaukojimas - Eucharistija - apaštalavimas. Suvokdamas
pašaukimą, kurį gavo su krikštu, jis visą savo gyvenimą padarė veržimusi
į šventumą ir krikščioniško gyvenimo aukštuoju standartu
I.Merco
vardas praeityje asocijavosi su gyvenimo ir veiklos programa ištisai
jaunųjų katalikų kartai. Ir šiandien turėtų būti tas pats. Jonas
Paulius II ragino jaunuosius katalikus nesiekti tik patogesnio gyvenimo,
nebėgti nuo atsakomybės ir nepalikti problemų sprendimo kitiems,
bet ryžtingai stengtis pasipriešinti blogiui gerumo jėga.
Nelengva katalikų padėtis
ir istorinis patyrimas
Taika, susitaikymas ir atleidimas
buvo kita svarbi trumpo, vos dešimt valandų trukusio Šventojo Tėvo
antrojo vizito į Bosniją tema. (Pirmą kartą šią daug iškentėjusią
Balkanų šalį jis aplankė 1997 metų pavasarį, kai buvo nuvykęs į
jos sostinę Sarajevą.) Per 1992-1995 metų smurtingą pilietinį karą
daugiau kaip pusė Bosnijos gyventojų (iš 4,5 mln. beveik 2,5 mln.)
buvo tapę karo pabėgėliais, o 200 tūkst. sutiko prievartinę mirtį.
Surasta apie 190 masinių kapaviečių, o Srebrenicos žudynės, kai
serbų nusikaltėliškų grupuočių aukomis tapo beveik 10 tūkst. Bosnijos
musulmonų, yra laikomos didžiausiu nusikaltimu Europoje po Antrojo
pasaulinio karo.
Beje, vietos serbai labiausiai prisimena kaip tik to karo nusikaltimus,
kai nacių Vokietijos palaikomas Kroatijos ustašių režimas valdė
Bosniją. Banja Lukos apylinkėse, netoli Petricevačo pranciškonų
vienuolyno, kur popiežius Jonas Paulius II aukojo beatifikacijos
šv.Mišias, 1942 metų vasarį ustašiai nužudė 2700 serbų, įskaitant
500 vaikų. Šiose žudynėse dalyvavo protinį sutrikimą turėjęs pranciškonų
kunigas Miroslavas Filipovičius-Maistorovičius, kurį serbai buvo
praminę broliu šėtonu. Netrukus po šio nusikaltimo jis Vatikano
nurodymu buvo pašalintas iš vienuolyno ir iš kunigų luomo, o po
karo tribunolo nubaustas mirties bausme. Šis skaudus istorijos epizodas
buvo primintas Popiežiaus vizito išvakarėse, slapta iškabinant nesankcionuotus
atsišaukimus, tačiau vizito metu didesnių incidentų pavyko išvengti.
Per 1992-1995 metų pilietinį karą serbų sukarintos grupuotės kaip
keršto aktą sudegino Petricevačo Švč.Trejybės vienuolyną, sugriovė
bažnyčią iki pamatų ir toje vietoje šoko piktai sakydami: Čia niekad
daugiau nebus švenčiamos katalikų pamaldos. Jie apsiriko, nes kaip
tik čia buvo įrengtas altorius Šventojo Tėvo aukotoms šv.Mišioms.
Statant platformą altoriui, žemėje buvo rastos užkastos šešios bombos,
kurios liko nesprogusios nuo Antrojo pasaulinio karo - dar vienas
tragiškos praeities priminimas.
Praėjus beveik aštuoneriems metams po vadinamųjų Deitono (JAV, Ohajo
valstija) taikos sutarčių pasirašymo, Bosnija tebėra suskaldyta
etniniu, religiniu ir teritoriniu atžvilgiu. Tvarką palaiko 19 tūkst.
tarptautinių taikos pajėgų SFOR karių ir, kaip neseniai interviu
BBC pripažino Jungtinių Tautų vyriausiasis komisaras Bosnijoje anglas
Pedis Ešdaunas, jeigu ši tarptautinė kariuomenė būtų išvesta, šalyje
vėl prasidėtų chaosas. Iš keturių milijonų Bosnijos gyventojų 40
proc. yra bosniai musulmonai, 31 proc. - serbai stačiatikiai ir
vienuolika procentų - kroatai katalikai. Veikia dvi autonominės
sritys - Bosnių ir kroatų federacija bei Serbų Respublika, kurios
sostinė kaip tik yra Banja Lukos miestas.
Jeigu musulmonų ir serbų procentas Bosnijoje, palyginti su buvusiu
prieš pilietinį karą, beveik nepasikeitė, tai kroatų sumažėjo daugiau
nei trečdaliu - nuo 800 tūkst. 1992 metais (17 proc.) iki 500 tūkst.
(11 proc.). Ypač etninis valymas palietė Banja Lukos vyskupiją,
kurios tikinčiųjų skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais: nuo
120 tūkst. iki 45 tūkst. Per karą šioje diecezijoje buvo 75 maldos
namai ir tik penki liko nepaliesti, o 33 bažnyčios visiškai sunaikintos.
Kaip 1995 metais Banja Lukos katalikų vyskupas Franjas Komarica
rašė tuometiniam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Koradzičiui (kuris,
kartu su jo pavaduotoju Ratku Mladičiumi yra labiausiai atsakingas
už buvusį smurtą Bosnijoje), matyt, mūsų stačiatikių broliai nori
išnaikinti katalikus regione, kaip prieš daugelį amžių stengėsi
padaryti nekrikščionys, o visai neseniai netikintys (komunistai).
Iš tikrųjų antikatalikiški persekiojimai Bosnijoje nėra naujas išradimas.
Dar XV amžiuje apie 90 proc. šios nuostabios šalies gyventojų buvo
katalikai, tačiau vėlesniais šimtmečiais, regioną valdant Turkijai,
dauguma katalikų emigravo arba buvo atversti į islamą. Kaip rodo
tyrimai, apie 75 proc. dabartinių Bosnijos musulmonų kilmė yra katalikiška.
Taigi Bosnijoje katalikų padėtis nėra paprasta, nors jie ir turi
politinę laisvę, kaip kitos etninės bei religinės grupės. Vietos
serbai stačiatikiai kaltina katalikus už didžiosios Jugoslavijos,
kur jie turėjo faktinę pirmenybę, sunaikinimą, už NATO piktadarybes
bei už minėtus Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Todėl Bosnijos
Republika Srbska katalikų padėtis tebėra diskriminacinė ir tik
apie tris procentus iš Banja Lukos vyskupijos serbų išvarytų katalikų
galėjo po pilietinio karo sugrįžti į savo gimtuosius namus.
Bosnių ir kroatų federacijoje katalikų padėtis geresnė, tačiau
Sarajeve ir kitose vietose, kur vyrauja musulmonai, vyksta gana
stiprus valstybinės islamizacijos procesas. Saudo Arabijos ir kitų
arabų šalių dosnumo dėka sparčiai statomos mečetės, stiprinamas
islamo dėstymas mokyklose, vis labiau įsitvirtina fundamentalistinė
vahabizmo ideologija.
Tuo tarpu katalikai, kaip teigė Vokietijos Rheinischer Merkur
laikraščiui Sarajevo arkivyskupas kardinolas Vinkas Puljičius, stokoja
stabilesnių resursų aktyvesnei sielovadinei veiklai. Jo nuomone,
Bosnijos visų trijų etninių ir religinių grupių darniam sambūviui
padėtų šalies integravimas į demokratinę ir pliuralistinę Europą.
Linkėjimai patiems būti
savo ateities kūrėjais
Atvykęs į Banja Luką popiežius
Jonas Paulius II, kaip minėta, neieškojo kaltų, bet skelbė tikrąjį
atminties nuskaistinimą per abipusį atleidimą. Iškilmingai sutiktas
valstybės ir Bažnyčios vadovų, jis sakė suprantąs Bosnijos žmonių
tam tikrą neviltį ir abejones dėl savo ateities, kurias sukėlė praeities
kančių našta ir dabartiniai sunkumai. (Bosnijoje nedarbas siekia
43 proc. ir, kaip rodo sociologinės apklausos, net 70 proc. jaunų
žmonių nori išvykti iš šalies dėl perspektyvų jiems nebuvimo.)
Jūs patys turite būti savo ateities kūrėjais, - drąsino Bosnijos
gyventojus Šventasis Tėvas. Pažymėjęs jų turimas turtingas kultūrines
ir religines tradicijas, tvirtą charakterį, jis kvietė nenuleisti
rankų. Nepasiduokite! Iš tikrųjų pradžia nėra lengva. Ji reikalauja
aukos ir tvirtumo; ji reikalauja išmanymo, kaip pasėti sėklas, ir
kantrybės jas auginant
Pasitikėkite Dievo pagalba, pasitikėkite
taip pat žmogiškaisiais gebėjimais.
Jeigu visuomenė nori turėti tikrai žmogišką veidą ir žvelgti į ateitį
su pasitikėjimu, reikia stengtis žmogų atnaujinti iš vidaus, užgydyti
žaizdas, nuskaistinti atmintį per tarpusavio atleidimą. Kiekvieno
gėrio, kaip, deja, ir kiekvieno blogio šaknys yra širdies gelmėse,
- prisiminė Popiežius Evangelijos mokymą. Taigi tam, kad būtų įmanoma
atkurti visuomeninio gyvenimo audinį ir įtvirtinti žmogiškus santykius
tarp šalies gyvybingų ir pajėgių socialinių grupių, reikia pirmiausia
pakeisti širdį. Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi prisidėti per
savo sūnų ir dukterų iniciatyvas švietimo ir kitokios žmogiškosios
pažangos srityse.
Gražios iniciatyvos ėmėsi pats Šventasis Tėvas, kuris vėliau aukotų
I.Merco beatifikacijos šv.Mišių homilijoje paprašė atleidimo už
katalikų praeityje Bosnijoje padarytus nusikaltimus. Iš šio miesto,
istorijos tėkmėje paženklinto tiek kentėjimų ir kraujo praliejimo,
meldžiu Visagalį Viešpatį, kad būtų gailestingas už kaltes prieš
žmogų, jo orumą ir laisvę, padarytas taip pat ir Katalikų Bažnyčios
vaikų, ir maldauju suteikti visiems troškimą vieni kitiems atleisti,
- kalbėjo Jonas Paulius II. - Tik tokioje tikro susitaikymo atmosferoje
nenueis veltui daugelio nekaltų aukų ir jų pasiaukojimo atminimas,
bet padrąsins kiekvieną kurti broliškumo ir supratimo santykius.
Buvo tam tikrų vilčių, kad tarpusavio susitaikymo ir atleidimo aktą
Banja Lukoje paskelbs čia susitikę popiežius Jonas Paulius II ir
Serbijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Pavlė II. Pastaraisiais
mėnesiais Vatikano ir Belgrado patriarchato santykiai yra žymiai
pagerėję ir neseniai pasikeista netgi aukšto rango delegacijų vizitais.
Tačiau, kaip nurodė šaltiniai, Serbijos patriarcho Pavlės II galimam
susitikimui su Popiežiumi Banja Lukoje pasipriešino labai konservatyvūs
Bosnijos stačiatikių vyskupai, esantys Belgrado patriarchato jurisdikcijoje.
Matyt, buvo nuspręsta, kad patriarchas neatvyks į Banja Luką pasitikti
Jono Pauliaus II, taip išvengiant susiskaldymo pačioje Serbijos
Stačiatikių Bažnyčioje. Nepaisydamas hierarcho nedalyvavimo, Šventasis
Tėvas homilijoje pareiškė brolišką sveikinimą patriarchui Pavlei
II ir visam Serbijos Stačiatikių Bažnyčios sinodui, taip pat ir
vietinėms musulmonų bei judėjų bendruomenėms.
Popiežius pasveikino Bosnijos prezidiumo narius, - unikaliu būdu
pagal Deitono susitarimus šalį paeiliui valdo trys prezidentai,
atstovaujantys kroatų, serbų ir bosnių musulmonų etninėms grupėms,
- su kuriais vėliau privačiai buvo susitikęs. Kalbėdamas trims Bosnijos
prezidentams - serbui Borislavui Paravačui, kurio dabar eilė valdyti
šalį, kroatui Draganui Covičiui ir bosnių musulmonui Suleimanui
Tihičiui - Šventasis Tėvas pažymėjo jų didelę atsakomybę demokratijos
įtvirtinimui ir ragino ieškoti sutarimo, vadovaujantis ne grupiniais,
bet visos valstybės interesais.
Prezidentai savo ruožtu patikino Popiežių, kad stengsis kurti valstybę
jo išsakytų pastabų pagrindu ir remti visų trijų religinių bendruomenių
artimesnio sutarimo paieškas. Ypač svarbu, jog Bosnijos vadovai
pareiškė Jonui Pauliui II, kad stengsis, jog religinėms bendruomenėms
būtų grąžinta ankstesnio komunistų režimo konfiskuota nuosavybė
ir kad visi buvę pilietinio karo pabėgėliai galėtų sugrįžti į gimtąsias
vietas. Jie taip pat dėkojo Šventajam Tėvui už jo nuolatines pastangas
greitai ir taikiai užbaigti vykusį 1992-1995 metų karą.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|
