| Šventieji
Petras ir Paulius kelrodžiai pas Kristų
Birželio 29 dieną, kai švenčiama
iškilių šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventė, kai kas gali
sau pagalvoti: Išties šių Kristaus mokinių gyvenimas ir ypač jų
kankinystė buvo, yra ir bus visų laikų krikščionims drąsinantis
pavyzdys sekti Išganytoju net ir sunkiausiomis jų išbandymų valandėlėmis.
Vis dėlto šių apaštalų biografijų nepuošia jų suklydimai ir net
tam tikros nuodėmės, kurias jie anksčiau buvo padarę.
Verta priminti, kad šie ankstyvosios krikščionių bendruomenių kūrėjai
ir jų vadovai Petras ir Paulius kiekvienas turėjo du skirtingus
gyvenimo periodus, kuriuos savaip simbolizuoja jų skirtingi vardai.
Kol Petras žvejojo žuvis, tol jam labiau tiko Simono vardas negu
Petras. Tačiau kai jis tapo Kristaus mokiniu ir pirmasis iš apaštalų
viešai Jėzų išpažino gyvojo Dievo Sūnumi (plg. Mt 16, 16), tada
jį Kristus pagerbė tardamas: Tu esi Petras Uola; ant tos uolos
aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt
16, 18).
Panašiai nutiko ir su Sauliumi. Kol jis tebealsavo grasinimais ir
žudynėmis prieš Viešpaties mokinius (plg. Apd 9, 1), tol tebuvo
Saulius, kuris nuožmiai persekiojo pirmuosius krikščionis. Tačiau
kai sykį jį iš dangaus apakino šviesa ir dieviška jėga pargriovė
ant žemės, idant jo tamsybių neregimoji karūna subyrėtų į šipulius,
nuo tada jis tapo Pauliumi (plg. Apd 13, 9), kuris dėl Jėzaus ir
Jo Evangelijos pasiryžo visko netekti, kad paskui amžinybėje atrastų
Tą, kuriam viskas priklauso.
Tiesa, ypač Petrui kai kas gali prikišti, kad jis, būdamas Kristaus
mokinys ir net pavadintas Uola, deja, greitu laiku po šio įvertinimo,
kai Viešpats pradėjo savo mokiniams aiškinti, jog Jis turėsiąs kentėti,
būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti iš numirusių, neiškentė
ir pradėjo Jam kalbėti, jog jokiu būdu taip Mokytojui neturi įvykti
(plg. Mt 16, 21 22). Kristus jam griežtai atsakė: Eik šalin,
šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis
(Mt 16, 23).
Iš šių eilučių aiškėja, kad vien tik priklausymas Kristaus apaštalų
bendrijai jos narių automatiškai dar nepadaro dvasiniais žmonėmis,
kurie būtų pajėgūs visus dalykus vertinti krikščionišku požiūriu.
Jie dar gali būti kažkiek jusliniai žmonės, tik palengva priimantys
tai, kas ateina iš Dievo Dvasios (1 Kor 2 14).
Tačiau kai Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia,
tuomet jų vidinis gyvenimas esmingai pakito, ir jie gavo dieviškų
malonių mąstyti kaip jų Mokytojas mąsto ir skelbti Evangeliją bei
ja gyventi taip, kaip Jis tai darė. Jeruzalės seniūnai ir Rašto
aiškintojai labai stebėjosi, kad bemoksliai apaštalai Petras ir
Jonas drąsiai ir išmintingai skelbė Kristų Nazarietį (plg. Apd 4,
13). Akivaizdu, kad apaštalai gyveno tikėjimu, ir todėl Dievo Dvasia
juos skatino evangelizuoti žmones (plg. 2 Kor 4, 13).
Gerai žinome, kad Išganytojas savo mokinius, o per juos ir visų
laikų krikščionis, įspėjęs, jog jų pasaulyje laukia priespauda,
juos paguodė: Bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! (Jn
16, 33).
Kai šį Kristaus pamokymą pritaikome, pavyzdžiui, vienam dienraščiui
(nesinori net minėti to laikraščio pavadinimo, kad nebūtų jam jokios
reklamos), praėjusį šeštadienį išspausdinusiam tendencingą ir užgaulų
straipsnį apie kai kuriuos mūsų Bažnyčios atstovus, tada imi ir
pagalvoji: daugybę kartų Šventasis Raštas teisus juk išties kai
kurie to laikraščio darbuotojai, matyt, dar nesistengė giliau pažinti
Dievą (tai galima matyti iš jų darbų - vaisių, nes geras medis negali
duoti blogų vaisių), ir todėl Jis jiems leido vadovautis netinkamu
išmanymu ir daryti, kas nepridera (plg. Rom 1, 28), tai yra, publikuodami
prieš Bažnyčią nukreiptą straipsnį, jie įžeidė tikinčiuosius, ir
dėl to paaiškėjo, kad jų dar nėra apšvietusi Kristaus pažinimo tiesos
šviesa.
Tačiau kai krikščionys sužino, jog kartais per žiniasklaidą ar kitais
būdais jie dėl Jėzaus vienaip ar kitaip yra įžeidžiami, tai, be
abejo, neužtenka vien savo širdyje pasiguosti, jog jie dėl to yra
palaiminti ir turi išlikti linksmi, nes jų laukia gausus atlygis
danguje (plg. Mt 5, 11 12), tačiau būtina savo įvairius persekiotojus
(dažnai prisimenant Kristaus pavyzdį) stengtis krikščioniškai mylėti:
už juos nesiliauti melstis (plg. Mt 5, 44), kad jie pagaliau įtikėtų
Dievo Sūnų ir, veikiant Jo malonei, atsiverstų.
Danguje bus didžiausia šventė, jei dėl begalinio Jėzaus gerumo ir
dėl mūsų bendrų maldų atsivers nors vienas kitas nusidėjėlis (plg.
Lk 15, 7), ypač jeigu jis dirbo atsakingą darbą, pvz., kurioje nors
visuomenės informacijos priemonių srityje.
Taigi šv. Pauliaus žodžiai: Niekam neatmokėkite piktu už pikta
Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta,
pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok
pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu (Rom 12, 17. 20 21),
- tegul mums tampa kasdienio elgesio norma.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|