Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Perskaičius leidinį „Genocidas ir rezistencija“
(2003 m. Nr.1/13)

Sunkiais ir kupinais nežinios sovietų okupacijos metais tautai reikėjo išgyventi ne tik trėmimus ir žiaurias represijas, bet ir ilgus metus nešti priespaudos naštą. Siekiant pažeisti tautos mentalitetą buvo populiarinama ateistinė propaganda. Pirmiausia galima paminėti kunigų persekiojimą, bandymą juos sukompromituoti visuomenės akyse (tas pasakytina apie tuo laikotarpiu į Lietuvą iš lagerio trumpam sugrįžusį kunigą A.Svarinską), ideologinės propagandos platinimą tarp moterų, vaikų bei jaunimo (labiausiai pasiduodanti svetimai įtakai žmonių grupė), mokslinio ateizmo katedrų steigimą aukštosiose mokyklose. Kaip teigiama leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ (2000, Nr. 1), ateistinės propagandos raidą per paskutinius sovietų režimo egzistavimo Lietuvoje dešimtmečius galima suskirstyti į du etapus, kurių skiriamąja riba galėtų būti 1982 metai (Streikus A. Ateistinės propagandos pobūdis Lietuvoje 1975 – 1988 m., p.20).
Jau tais metais buvo rengiamasi svarbioms krikščionybės sukaktims paminėti – šv.Kazimiero mirties 500 – osioms ir Lietuvos krikšto 600 – osioms metinėms. Kaip rašo A.Streikus, Religijos reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvoje Petras Anilionis siūlė iškelti ateizmo muziejų iš Šv.Kazimiero bažnyčios (1983 m. muziejus po beveik penkerius metus trukusio remonto vėl atvėrė duris lankytojams, tik pakeistas pavadinimas – Ateizmo ir religijos istorijos muziejus). Ne vien tik ateistine tematika grindžiamos publikacijos buvo dažnos Lietuvos periodikoje, bet buvo siekiama sumažinti ir Vatikano įtaką. Pasak A.Streikaus, popiežių Joną Paulių II buvo siekiama demaskuoti kaip reakcingiausių Vakarų sluoksnių protežė, atskleisti Vatikano ryšius su kapitalistinių šalių žvalgybos tarnybomis.
Žinoma, pirmiausia kliūtis ateistinei propagandai buvo Bažnyčia. Ją sunkiausia tapo įveikti. Sovietinę krikščionybės istorijos Lietuvoje interpretaciją stengtasi primesti ne tik periodinėje spaudoje, bet ir atitinkamo turinio knygose (Jakas P. Ko katalikybė nedavė Lietuvai. Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje). Visaip stengtasi paneigti teigiamą krikščionybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Pirmaisiais dešimtmečiais pasipriešinimo religinio gyvenimo suvaržymams iniciatoriai buvo Bažnyčios hierarchai.
Kaip teigia A.Streikus (str. Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje: didžiausio aktyvumo dešimtmetis (1972–1982 m.), p.89), pirmosios masinės peticijos aiškiai pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti tikinčiuosius atviram protestui. Daugiausia dėmesio buvo skiriama pogrindinės periodikos leidybai. Išlaikiusi pirmąją represijų bangą 1973 metų pabaigoje, „Kronika“ tapo svarbiausia kovotojų dėl tikinčiųjų teisių komunikacijos ir kovos priemone; „ji pamažu griovė informacijos monopolį, kurio išlaikymas buvo vienas svarbiausių režimo stiprybės šaltinių“ (p.89). Taigi „Kronika“ orientavosi ne į vadinamąją faktų kalbą, nors jos taip pat neignoravo, o į krikščioniškosios pasaulėžiūros propagavimą, kas tuo laikotarpiu buvo labai svarbu ir drąsu.
Katalikų visuomenės pagrindinis tikslas buvo kovoti ne dėl tikėjimo laisvės, bet dėl paties tikėjimo. Šiandien pasakytume, kad ant tautos tikėjimo pagrindo formuojasi dora ir moralė, gražiausios lietuviškos tradicijos ir pats tautos mentalitetas. Bažnyčiai nebuvo tada lengva atsispirti ateistinei indoktrinacijai, kuri, kaip teigia A.Streikus, tuo metu jau buvo pasidariusi daug rafinuotesnė ir kokybiškesnė, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais“ (p.89).
Pogrindinė Bažnyčios veikla buvo aktyvi. Tą galima patvirtinti, kalbant ne tik apie kunigų visuomeninę veiklą ar krikščioniškosios periodikos populiarinimą, bet ir vienuolių veiklą. R.Labanausko straipsnyje pažymima, kad dar iki šiol neatkreiptas tinkamas dėmesys į katalikiškąjį pasipriešinimą, mažai analizuotas Bažnyčios santykis su sovietų valdžia, deramai neįvertinti Bažnyčioje vykstantys procesai. Katalikiškajam opoziciniam sąjūdžiui atsirasti daug reikšmės turėjo Vatikano II Susirinkimas. Kunigai ėmė daugiau bendrauti su parapijiečiais, pasauliečiams pradėtos rengti rekolekcijos, drąsesni kunigai, nekreipdami dėmesio į suvaržymus, ėmėsi grupinio vaikų katechizavimo, kiti pasitelkdavo vienuoles. Tokią orientaciją į pasauliečius kunigai suvokė kaip galimybę veiksmingiau priešintis komunistiniam režimui. Kaip pasakyta R.Labanausko, „pasaulietis tapo lygiaverčiu dvasininko bendradarbiu“ (Labanauskas R. Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973 m., p.99). (Šį straipsnį numatoma spausdinti „XXI amžiaus“ penktadienio numeriuose.)
Sovietų okupacinio režimo tikslai buvo dangstomi gražiais šūkiais ir pažadais, o po visu tuo buvo paslėpta baisi masinio žmonių naikinimo misija. Į tautos savimonę įaugusi laisvė neleido tylėti sudėjus rankas ir nieko nedaryti. Lietuvoje budo tautiškumo ir gilaus patriotizmo nuotaikos. Taigi po truputį formavosi antisovietinis tautinis pogrindis, rengęs tautą ginkluotai kovai. Anot S.Jegelevičiaus (str. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, p.55), su artėjančio karo pradžia buvo siejama galimybė atsipalaiduoti nuo priklausomybės Maskvai, atkurti nepriklausomybę. Žmonės nežinojo savo ateities, bet ja karštai tikėjo.
Kalbant apie buvusius pasikeitimus krašto istorijoje, pirmiausia reikia paminėti švietimo sistemą. Tik ant dvasinio tautos pagrindo formuojasi tautinė savastis, bręsta patriotizmo daigai, tvirtėja tautos gyvasties apraiškos. Kaip leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ rašo S.Jegelevičius (str. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, p.59), lietuvių savivaldai pavyko išsaugoti švietimo sistemą – pradines ir vidurines mokyklas. Mokymo programos ir turinys nebuvo palenkti nacių ideologijai. Praktiškai išliko toks mokyklų tinklas, koks buvo 1940 – 1941 metais.Žinoma, nebuvo išvengta represijų: naktimis kaimo mokyklėlės buvo naikinamos, buvo deginamas ne tik mokymo inventorius, bet ir mokyklų pastatai.
Patriotizmas skelbė žmonių sąžinėse amžiną tiesą, kaip teigia A.Anušauskas (str. Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, p.41), „liečiančią savo tautos praeitį ir dabartį“. Lietuvių rezistencijos fenomeno ypatybių galima būtų ieškoti įvairiai: pabrėžti padarinių tragiškumą, masiškumą, poveikį tautos kūrybai ir pan. Apie rezistencijos vertybinius prioritetus rašė K.Girnius, A.J.Greimas, A.Štromas bei daugelis kitų istorikų ir politologų. A.Anušauskas straipsnyje „Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai“ kalbama apie lietuvių rezistencijos santykius su civiliais gyventojais ir kolaborantais. Mirties akivaizda, išsivadavimo laukimas, nuolatinė įtampa nulėmė rezistentų metodų radikalumą.
Partizaniniuose judėjimuose dalyvavo žmonės, įsitikinę savo idėjų teisingumu ir dideliu šviesios tautos ateities tikėjimu.
Pasak A.Anušausko, vertinant rezistencijos dalyvių veiksmus dažnai visai nenagrinėjama atsakomybės problema. Pasitenkinama tik schematišku apibendrinimu: „Ginkluota pokario rezistencija – ne tik didvyriškos kovos su priešu, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, įtariamų civilių gyventojų, net vaikų žudymas“ (Truska L. 1944 – 1953 metai: Ką davė Lietuvai partizaninis karas//Akiračiai, 2003, Nr.1, p.4). Kaip rašo savo straipsnyje A.Anušauskas, kraštutinė būtinybė vertė imtis kraštutinių priemonių. Į žuvusių sovietinių partinių aktyvistų sąrašus buvo įrašomi tik ginkluoti pareigūnai – likusieji priskiriami nuo partizanų antpuolių žuvusiems civiliams gyventojams.
Lietuvių vidaus rezistencija neturėjo jokių vilčių sulaukti pagalbos ir išlikti. Tai buvo spontaniškas, bet neišvengiamas sąjūdis, išreiškęs lietuvių tautos aspiracijas būtent tuo istoriniu laikotarpiu. Anot A.Greimo, „rezistentas, atmesdamas praeitį ir neigdamas dabartį, jaučiasi staiga visiškai laisvas: laisvas kurti naują pasaulį ir naują žmogų, kuriuo jis jau dabar tiki“. Tame pačiame straipsnyje A.Anušauskas toliau cituoja mintis iš Žemaičių apygardos laikraščio „Laisvės balsas“ (1951 m.): „Mes padėję ginklus turėsime stoti kovon žodžiu, rodydami tautai tikruosius savo siekimų horizontus, už kurių tiktai slepiasi tautos ir žmogaus laisvė“ (Anušauskas A. Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, p.45).
Karštas laisvės troškimas formavo žmonių sąmonėje kovos būdą. Rezistentai ir buvo ta galinga tautos dvasios reiškėja, puoselėtoja, įamžintoja.Tautai svarbi kiekvieno žmogaus vertė, įprasminama per asmenines idėjas, nuostatas, požiūrį. Palyginti su kitose Baltijos šalyse vykusiais judėjimais, lietuvių rezistencinis sąjūdis buvo galingiausias ir intensyviausias. Lietuvių rezistencijos fenomenui, pasak A.Anušausko, būdingos kartais mums sunkiai suvokiamos psichologinės ir vertybinės nuostatos; rezistencinė karinė valdžia kūrė reformistinius valstybės ateities projektus, naudojo visada subalansuotus metodus savo tikslams pasiekti (p.45).
Kaip žinome iš istorijos bei to laiko literatūros šaltinių, lietuvių rezistentų fenomenui būdinga ypatingoje jausminėje atmosferoje iškerojusi rezistencinė lyrika, subtiliai išreiškusi kolektyvinę lietuvių tautos sąmonę. Žodis visais laikais buvo svarus nuotaikų reiškėjas, požiūrio išsakytojas, padėties atskleidėjas. Žodis turi ne tik svarų vidinį impulsą, bet ir prasmę, tautinės savimonės suformuotą per amžių klodus ir perduodamą kartų kartoms kartu su istorija, literatūra, tradicijomis ir amžinu laisvės troškimu.
Leidinys „Genocidas ir rezistencija“ yra ne tik įdomus istorine medžiaga, bet jį galima pavadinti tautos praeities liudijimu, savotišku metraščiu, bylojančiu apie tautos savitumą ir tautiškojo mentaliteto išsaugojimą. Jame skaitytojas ras gimtojo krašto praeities istorijos kruvinuosius puslapius, žavėsis savo šalies žmonių patriotiškumu. Labiausiai šiame leidinyje norima parodyti pogrindinę Bažnyčios veiklą. Ir tai yra gerai, nes iki šiol iš tiesų labai mažai apie tai kalbėta. Bažnyčia yra vienas svarbiausių, kertinių tautos savasties akmenų, nes ant tikėjimo pagrindo laikosi visa tauta. Katalikiškasis kuklumas (tyliai dirbti ir niekam nesakyti) byloja apie didžių darbų prasmę, atverčia dar vieną istorinę tiesą – nuožmią ateizmo kovą su Bažnyčia.
Siūlytume kiekvienam lietuviui, mylinčiam savo kraštą ir besidominčiam tautos istorija, paskaityti leidinį „Genocidas ir rezistencija“ ir atrasti dalį tos tiesos, kuri lig šiol buvo slepiama, iškraipoma, nutylima. Ne tik vyresnieji, bet ir mūsų tautos jaunimas turi domėtis tuo, kas buvo, ką veikė Bažnyčia ir koks milžiniškas jos darbas padarytas. Tyliai, nelaukiant atsako, kaip ir dera kiekvienam katalikui, ateinančiam pasimelsti už laisvę, nepriklausomybę, tiesą, šviesesnį rytojų.

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"