Atnaujintas 2003 m. liepos 2 d.
Nr.51
(1155)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Keliaujant su kun. Kazimieru Ambrasu
Su nauja autoriaus knyga rankoje

Kun. Kazimieras Ambrasas (sėdi antras iš kairės) su Australijos lietuviais
Knygos „Kengūrų ir koalų pašonėje. Pokalbis su Australijos lietuviais“ viršelis

Jei būčiau prie jūros,
Jei būčiau net Marse,
Ar skrisčiau galaktikų
Šviesmečiais tolin,
Vis vien TU būtum,
Vis tiek nepaleistum,
Mane TU lydėtum
Žvilgsniu budriu.

Kun. Kazimieras Ambrasas
Apvaizda

2002 metais Lietuvoje buvo išspausdinta nauja kun. Kazimiero Ambraso, SJ, knyga „Kengūrų ir koalų pašonėje. Pokalbis su Australijos lietuviais“ (Išleido „Judex“ leidykla, 1999-2002. 349 p.). Ši trečioji kelionių aprašymų knyga įsijungia į tokio pobūdžio knygų seriją, pavadintą „Po šalis plačiausias“. Dvi ankstesnės yra „Taboro kalno šalis“ (1995) ir „Kilimandžaras“ (2000).
Autorius yra kunigas, jėzuitas, kalbininkas. Šis judrios sielos žmogus yra įsitikinęs, kad kelionės gali praturtinti žmogų, o kunigas, keliaudamas, taip pat kelionės įspūdžiais su kitais pasidalydamas, gali ir apaštalauti, ir garbinti Dievą. Jis tai puikiai įrodė Jėzaus gyvenimo vietovių aprašymų knygoje „Taboro kalno šalis“. Lipimas į Afrikos aukščiausią kalną, žinoma, neturėjo tokių puikių galimybių, kaip Šventosios Žemės lankymas… Dabar su įdomumu vartome naują knygą, kuri kaip margaspalvė mozaika mirguliuoja aprašymais, pokalbiais, įspūdžiais, pamokslų ištraukomis, eilėraščiais… Labirinte ieškai vedamosios minties, visaapimančios temos. Ieškai autoriaus tikslo. Ir štai randi: „…kai mane 1999 metų gavėnios dvasiniams susitelkimams į Australiją iškvietė marijonas T.Juozas Petraitis, sumaniau pasikalbėti… Ne, pasikalbėti ne tas žodis! Norėjau aštriu, smailu kaip platininis pjūklas instrumentu perpjauti kietą lietuvio luobą, kad kiti pamatytų, pamatytų ir nustebtų, kokių mūsų tauta turi nuostabių, kūrybingų žmonių, kai jie moka ieškoti, dirbti, mokytis, siekti ir… likti ištikimi savam žodžiui, kalbai, gimtajai žemei ir svarbiausia… jos skausmui. Štai kodėl nors prabėgomis, nors paskubomis (…) mėginau susitikti, pakalbinti, kad jie patys pravertų kietai užčiauptas lūpas. (…) Tegul jie patys kalba, savais žodžiais porina apie savo vaikystę, jaunystę. Ir kiekvieną sunkaus, bet turiningo gyvenimo vingį dėsto savo mintimis“.
Supratus autoriaus tikslą, knygos puslapiuose man atsiskleidė trys jo paties savybės, kurios buvo tas magnetas, sutraukęs gausią ir margą medžiagą šiai knygai. Jos yra: 1) autoriaus nuoširdus ryšys su žmonėmis; 2) jo žurnalistinis pastabumas ir sugebėjimas sutelkti faktus, faktelius, detales ir stambmenas; 3) skirti laiko ir vietos bei dėmesio savo ryšiui su Dievu. Kiekvieną savybę čia trumpai pasvarstykime.

Ryšys su žmonėmis

Tai šioje knygoje labiausiai pastebima autoriaus savybė: jo dėmesys Australijoje sutiktiems tautiečiams. Jis jais ypač domėjosi. Šioje knygoje į akis krenta pokalbiai, jo trumpi klausimai ir jųjų ilgesni atsakymai: kaip iš Lietuvos atvyko į Australiją, ką čia veikia, kokius ryšius dar palaiko su tėvyne? Atrodo, kad jis suspėjo apklausinėti daugelį (jei ne visus) krašto lietuvių visuomenininkų, veikėjų, kultūrininkų, dvasininkų, kūrėjų, spaudos darbuotojų… Ko pats neaprėpė, nesivaržė perspausdinti iš periodinių leidinių. Daugelis jo vestų pokalbių jau anksčiau buvo išspausdinti lietuviškoje spaudoje. Tačiau autorius nesitenkina klausimais - atsakymais. Jis mielai leidžia tautiečiams pasisakyti, išsikalbėti ta forma, kuria jis sugeba geriausiai: eilėraščiu, straipsniu, trumpa romano ištrauka ar meno kūrinių nuotraukomis. Iš to nuoširdaus dėmesio tautiečiams ir susidarė gausiausia šios knygos medžiaga, pats knygos nugarkaulis. Susidarė Australijos lietuvių gyvenimo ir veiklos vaizdas.

Žurnalistinis pastabumas

Stebinantis yra autoriaus pastabumas, o taip pat medžiagos sutelkimas. Kelionėje daug kas praslystų nepastebėta. Bet kunigas K.Ambrasas pastebi, prisimena ir sukaupia. Jis nepraleidžia progos nepastebėjęs ir neaprašęs paties krašto įdomybių, žymesnių miestų, svarbesnių vietovių, pastatų ir tuolaikinių įvykių, kaip Pasaulio sporto olimpiada. Nepraleidžiamos pavardės ir tų, kurie jį pasitiko, su kuo pasimatė, pas ką apsistojo, kas ir kuo vaišino ir t.t.
Autorius prisipažino, kad vežėsi kompiuterį, kuris, be kita ko, padėjo jo atminčiai. Be abejo, turėjo daug klausinėti, įsidėmėti, tuoj pat užsirašyti.

Ryšys su Dievu

Kunigui K.Ambrasui kelionės nėra vien malonumas, nėra turizmas. Kelionės jį patį praturtina, ir jis savo kelionėmis praturtina kitus: kai kada - pačios kelionės metu, kai kada - po kelionės, aprašydamas. Ši kelionė ypatinga tuo, kad joje vedė Gavėnios susitelkimo misijas. Tarp įvairių tekstų kartkartėmis įsispaudžia religinė tema: „Ši karta yra bloga karta“ (Adelaide, LK 11, 29-32), „Atsimainymas“ (Mt 17, 1-9), „Klausyk, Izraeli“ (Mk 12, 28-34), „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą (Jn 11, 45-57, Hobartas)… Tai misionieriaus pastangos mąstymų ir pamokslų mintis pritaikyti laiko ir vietos įspūdžiams. O kartais pasikalbėjimas su Dievu - padėka ar prašymas - tiesiog išplaukia iš patirto įvykio matomo vaizdo ar susitikimo su žmonėmis. Taip ir matai, kad čia keliauja apaštalas-misionierius, kuris palaiko gyvą ryšį ne tik su žmonėmis, bet ir su savo Kūrėju.
Šimtus skyrių ir skyrelių daug kur lydi vietovės vardas ir data, bet daug kur tokių palydovų nėra. Ir kai nėra bent trumpos įvadinės pastabos, skaitytojas lengvai pasimeta. Planingumas nėra šios knygos dorybė. Sakau - šios knygos todėl, kad ir pats autorius įvade atsiriboja nuo panašios atsakomybės: „Kadangi rankraštis pakliuvo į daugelio rankas ir tiek užsigulėjo, autorius nesiima atsakomybės už leidybines, redakcines pataisas, už visas galimas klaidas, nesklandumus, kurių skaitydami pastebėsite“. Pats autorius sakosi pritrūkęs laiko knygai užbaigti: „Ji parengta vien atlikus minutę kitą nuo tiesioginių pareigų ir daugybės reikalų. Tikrai tinkamų sąlygų ją rūpestingai užbaigti, apgalvoti ir pagražinti nebuvo“ (5 p.).
Kaip autoriaus kreipimasis knygos pradžioje rodo, ši knyga pirmiausia priklauso mieliems Australijos lietuviams. Tačiau, be abejo, ją skaitys visi, kurie domisi Australijos lietuviais, bet taip pat ir tie, kurie tikisi praturtėti dvasia ir žiniomis iš šio keliautojo ir misionieriaus kelionių aprašymo.

Kun. Kęstutis A.TRIMAKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija