Atnaujintas 2003 m. liepos 2 d.
Nr.51
(1155)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Tarp Rytų ir Vakarų“
Mintys po birželio 16 dienos Lietuvos radijo laidos

Dar pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona yra sakęs: „Jei bendradarbiausime su vokiečiais (Vakarais), mus paveiks geresnis ekonominis, kultūrinis faktorius, jei su slavais – degradacijos…“ Jis tikino: „Kokia nori, kad būtų tauta, tokią padaryk mokyklą. Kokia bus mokykla, tokia bus tauta…“ Taip, atrodo, aišku, ką turėtume daryti, kaip elgtis, kur nukreipti svarbiausius savo siekius ir darbus. Tačiau ar visi norime, kad joje gyventi būtų gera ir malonu? Ar visi norime, kad apie mūsų šalį ir žmones visur kalbėtų tik gerai, su pagarba?
Su dideliu nerimu laukėme referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą. Ir pagaliau pasisakėme, kad norime būti Europos Sąjungoje.
Įdomu, ko siekė referendumo (gegužės 10-11 dienomis) išvakarėse, gegužės 8 dieną, Vilniuje organizavusieji masinį koncertą? Labiausiai nuvylė ir piktino renginyje parodyti pirmieji du „numeriai“. Gaila, kad neteko matyti koncerto viso, iki pabaigos. Tačiau pradžia jo buvo apgailėtina. Gal ir visame koncerte buvo parodyta organizatorių išmonės. Ten buvo tiek absurdo, kai ES vėliava buvo plaikstoma lyg koks skuduras, o scenoje neišvaizdžiai darkėsi koncerto dalyviai.
Sąjūdžio jubiliejaus proga gerbiama žurnalistė Nijolė Baužytė sakė: visur pas mus rodoma, propaguojama masinė antikultūra. Kodėl? Ar ne nuo šiandieninių organizatorių, renginių redaktorių, radijo ir televizijos laidų vedėjų priklauso renginio kokybė? Kodėl visoks šlamštas rodomas netgi ir mūsų laisvos Lietuvos televizijos? Radijuje, žiniasklaidoje – beveik vien seksas, seksualumas ir beveik nieko gražaus, teigiamo.
Gal reikėtų pradėti tvarkytis, kad ir mūsų bendruose namuose – tėvynėje būtų visada švaru, gražu, jauku, mūsų vaikai ir svečiai matytų tik sektinus pavyzdžius.
Lietuvos televizija užpildyta daugiausia vien niekalu: „Pagauk kampą“, „Būk artistas“, „Veto“, „Prie kavos“ ir kt. Ir tas visas niekalas dar kartojamas du kartus per dieną. Tokiomis laidomis beveik užimamas visas Lietuvos televizijos eteris. Taip pat ir pirmoji radijo programa, ypač savaitgaliais. Mūsų vaikams ir jaunimui reikia tokių filmų, kaip „Namelis prerijose“, lenkų filmas „Klanas“, kuriame daug gerų pavyzdžių, bet kažkodėl jis staigiai buvo pakeistas filmu „Permainų metas“, kuriame daugiau sekso bei kitų nešvankybių.
Dedame viltis, kad naujasis Lietuvos radijo ir televizijos direktorius ir kiti vadovai pašalins iš LTV tą niekalą ir tų laidų redaktorius, kurie nieko nesugeba ir nenori gero Lietuvai bei jos žmonėms. Tegul parodo visiems, kad mūsų Lietuva turtinga ne tik gražia gamta, bet ir tauriais, kūrybingais žmonėmis. Grąžinkime į Lietuvos televiziją žurnalistą Arą Lukšą ir jo laidą „Faktų aNATOmija“ ir „Akiračiai“, kurią tik bjauroja Ž.Pakarskas, taip pat ir tuščiavidure pasidariusią Lietuvos radijo laidą „Sekmadienio parkas“…
Televizija ir radijas – taip pat labai svarbi mokykla! Galbūt todėl 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ją taip gynė mūsų žmonės!

R.P.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija