Atnaujintas 2003 m. liepos 2 d.
Nr.51
(1155)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Santara-Šviesa“ kalba apie atvirą visuomenę

Šnekučiuojasi konferencijos dalyviai. Dešinėje: prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs jo patarėjas Raimundas Mieželis

Konferencijos dalyviai gerai priėmė Leonido Donskio pranešimą

Ričardo Šaknio nuotraukos

Prieš 50 metų išeivijoje susibūręs lietuvių „Santaros-Šviesos“ judėjimas birželio 26-29 dienomis pakvietė į konferenciją, kuri Lietuvoje vyko jau dešimtą kartą. Pastaraisiais metais „Santaros-Šviesos“ bendrija aktyviausiai veikia Kaune, todėl neatsitiktinai pirmąją konferencijos dieną jos dalyviai šį kartą rinkosi į Laikinąją sostinę, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto restauruotus rūmus, kuriuos prieškariu už savo pinigus pastatė Tarnaičių zitiečių draugija. Kitas tris dienas konferencija vyko Anykščiuose.
„Laisvų žmonių organizacija be organizacijos“, – taip istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas įvardijo „Santaros-Šviesos“ sambūrį, kurio pagrindinis iniciatorius ir įkūrėjas JAV buvo Vytautas Kavolis. Vienas „Santaros-Šviesos“ steigėjų prieš 50 metų buvo ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris, paprašytas atidaryti konferenciją, VDU universiteto Didžiojoje auloje kalbėjo: „Jau 50 metų prabėgo, kai studentų būrelis ėmė svarstyti apie atviros visuomenės kūrimą. Susibūrusi organizacija siekė sukurti tai, kas nėra įforminta jokios ideologijos, kas netelpa į jokios partijos rėmus. Jos tikslas buvo pristatyti ir puoselėti Lietuvos kultūrą, sudaryti sąlygas atvirai laisvų žmonių minčių raiškai. Per 50 metų daug kas keitėsi, bet „Santaros-Šviesa“ išlaikė savo idealus, ji liko atviru diskusijos forumu. Daug įvardytų vilčių išsipildė: turime laisvą Lietuvą, kuri žengia demokratijos keliu. Šis kelias parodė, koks svarbus yra laisvo žmogaus įsipareigojimas lietuvybei. Šiandien mūsų valstybės reikalai tampa svarbiausiu „Santara-Šviesos“ svarstymų objektu.
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Vytautas Kaminskas džiaugėsi, kad konferencija vyksta universitete, mokslo ir kultūros šventovėje, kuri parengė ir į pasaulį išleido iškiliausius Lietuvos specialistus, kultūrininkus, žmones, kurie kartu su visais kūrė Lietuvą. 1989 metais šio universiteto atkūrime dalyvavo ne vienas išeivijos inteligentijos atstovas: profesorius Algirdas Avižienis, Bronius Vaškelis ir kiti, kurie didžia dalimi prisidėjo prie to, kad VDU būtų toks, kokį jį regime šiandien. Dar 1930 metais universitetas pradėjo leisti mokslinį žurnalą „Darbai ir dienos“, kurį tuo metu redagavo V.Mickevičius-Krėvė. Naują šių metų numerį, skirtą Lietuvos diplomatijos istorijai, V.Kaminskas įteikė garbiausiam konferencijos svečiui V.Adamkui.
Konferencijos dalyvius sveikino ir Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, gana taikliai pacitavęs žodžius, išreiškiančius „Santaros-Šviesos“ pagrindines idėjas: „Žmogus turi remtis į tėviškės žemę, o akys dairytis po visą pasaulį“. Meras išreiškė viltį, kad ši nuostata lydėtų Lietuvos politikus, kultūros veikėjus, visuomenininkus, kad ji atsispindėtų naujos pilietinės visuomenės kūrime.
Pirmosios konferencijos dienos svarstymų leitmotyvu buvo pasirinkta tema „Lietuva tampa visuomene“. Šią temą savo pranešimu „Visuomenės atsiradimai Lietuvoje“ pradėjo VDU profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius. Anot jo, pastaraisiais metais pasaulyje visuomenės tema tapo labai populiari. Ypač daug ir plačiai imta kalbėti apie Vidurio Europos kraštus, kurie išsivadavo iš totalitarizmo jungo ir dabar kuria naujas demokratines sistemas.
Visuomenė, istoriko teigimu, nesutampa su valstybės pastovumu, ji tai atsiranda, tai vėl išnyksta, o svarbiausia jos ypatybė yra ta, kad ji sukuria viešą, nonkonformistinę erdvę valdžios bei verslo atžvilgiu ir daugiausia energijos semiasi iš viduriniosios klasės. Pirmosios savaveiksmės viešosios organizacijos XVIII a. antroje pusėje Lietuvoje buvo Masonų ložės, o 1805-1831 metais Europoje ir Lietuvoje klestint imperatoriškiems universitetams, kuriuose daugiausia mokėsi bajorų vaikai, steigėsi begalės įvairių draugijų: medicinos, labdaros, spaudos, mokslo ir kt. Tai buvo savarankiškos, sava iniciatyva kuriamos organizacijos, kurios atliko švietimo, socialinių klausimų sprendimo misijas. 1863 metų sukilimas pakirto bajoriškos inteligentijos šaknis ir visuomenės pakilimas smuko. Uždraudus spaudą, lietuvybė brendo pogrindžio „Aušroje“, o ją grąžinus, Lietuvoje vėl prasidėjo įvairių asociacijų, laikraščių, draugijų kūrimasis. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu valstybei iškilo naujas poreikis naudoti visuomenės energiją.
Anot E.Aleksandravičiaus, visuomenė pasižymi tuo, kad ji pati save susiorganizuoja, o susiorganizuoti gali tik savarankiškas, individualumu pasižymintis individas, savanoriškai įsipareigojęs sau ir kitiems. Tuo tarpu sovietinės okupacijos laikotarpiu vyravo totalinis priklausymas nuo valdžios, o visuomeninės organizacijos buvo steigiamos per prievartą. Buvo ardomas visuomenės tinklas ir pasitikėjimas savimi, pasitikėjimas, kad susibūrus į tam tikras asociacijas galima ką nors pakeisti.
Viename savo straipsnių V.Kavolis tokią situaciją įvardijo visuomenės audinio irimu. Net pasipriešinimas komunizmui negalintis šio irimo sustabdyti.
Kaip savo pranešime teigė istorikas, 1993 metais grįžęs į tėvynę V.Kavolis pastebėjo, kad Lietuvoje nėra visuomenės. Sąjūdžio banga jau buvo išblėsusi. Ką taip sakydamas V.Kavolis turėjo omeny? Ar ne tai, kad Lietuvoje nėra savimi pasitikinčios, laisvanoriškos ir moraliai įsipareigojusios visuomenės dalies, ar ne tai, kad mes dar gyvename besikuriančioje, nuo praeities liekanų besivaduojančioje visuomenėje? – baigdamas savo pranešimą retorinį klausimą iškėlė E.Aleksandravičius.
Retorinį klausimą, ar Lietuvoje nesama kultūros skurdo apraiškų, savo pranešime „Skurdo kultūra ir kultūros skurdas“ kėlė ir VDU Filosofijos katedros vedėjas Leonidas Donskis. Remdamasis antropologo Oskaro Liuiso bei V.Kavolio mintimis, L.Donskis apibūdino skurdo kultūros bruožus. Anot jo, skurdo kultūra nebūtinai tarpsta neturtingose šalyse. Skurdo kultūra, kaip tendencija, gali egzistuoti ir turtinguose kraštuose. XIX amžiaus Anglijos publika susidūrė su Londono skurdu, bet tai nebuvo vien tik skurdo kultūros apraiška. Išryškėjo kita problema – kultūros skurdas, tokios kultūros, kuri tapo nepajėgi atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus. Skurdi kultūra, pasak filosofo, tai tokia kultūra, kurioje didžioji visuomenės dalis yra izoliuota, neįsitraukusi į socialinį gyvenimą, kurioje vyrauja nepasitikėjimas valdžia, cinizmas, netikėjimas asociatyvinėmis žmogaus galiomis, kad jungiantis į tam tikras grupes galima kažką pakeisti.
Skurdo kultūrai, L.Donskio teigimu, didelių pasekmių turi netikėjimas savo individualybe ir tikėjimas sąmokslo grupuotėmis. 1996 metais rašydamas knygą apie moderniąją amoraliąją kultūrą, tai gerai suprato V.Kavolis. Anot jo, amorali kultūra pasireiškia tuomet, kada iš asmens savivokos pašalinama kaltės ir individualios bei kolektyvinės atsakomybės sampratos. Tokiu atveju visuomenė tampa nepajėgi keisti aplinką, tampa determinuota, netiki savo laisve ir galimybėmis. Ji tampa mašina, kurioje viską lemia efektyvumas, ekspertizė ir žinios. Tokioje visuomenėje manipuliacija tampa pagrindiniu bruožu. Elitas valdo, o masės pasiduoda manipuliacijoms.
Anot L.Donskio, posovietiniuose kraštuose, sparčiai didėjant klasinei diferenciacijai, iškilusios grupės labai greitai nutolo nuo visuomenės bei susvetimėjo. Ši socialinio ryšio baimė ir fizinis savos visuomenės nepažinimas sudarė palankią terpę plisti skurdo kultūrai ir Lietuvoje. Tokioje kultūroje gyvenantys individai, nepajėgdami atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus, atsakymo yra priversti ieškoti žiniasklaidos ir televizijos interpretacijų pinklėse, vadinamojoje popkultūroje. Tuo tarpu moraliniai-vertybiniai klausimai lieka neišspręsti.
Su estams būdingu humoru šiek tiek žaismės į rimtus dalykus bandė įvesti konferencijoje kalbėjęs Talino ir Helsinkio universitetų profesorius Reinas Raudas. Jau pačioje jo pranešimo temoje „Lietuva tampa nuobodi“ atsispindėjo tam tikra intriga. Anot R.Raudo, Lietuva šiandien perima tuos Estijos bruožus, kuriuos kritikuojant buvo šaipomasi iš Estijos, o dabar patys estai iš to juokiasi. Lietuvos politinėje sistemoje vis dar siekiama ne simbiozinės, grįstos augalo principu, o sisteminės tvarkos, kurioje vyrauja efektyvumas, tikslumas, sausas racionalumas ir, svarbiausia, atskirų elementų pergrupavimas neįvedant nieko naujo. Neieškoma individualumo, skirtingumo, nenaudingo vertybinio racionalumo. Profesoriaus teigimu, pati visuomenė, nutylėdama savo individualumą, eina į nuobodulį. Kad taip neatsitiktų, kiekvienas atskirai turi atsakyti sau į šį klausimą.
Po pietų pertraukos konferencijos dalyvius E.Aleksandravičius pakvietė į jo moderuojamą diskusiją, kurioje kolegas ir klausytojus ragino pasvarstyti, kokia šiandien yra viešojo gyvenimo situacija, pilietinės erdvės pavidalas ir kokia yra „Santaros-Šviesos“ misija tiek Lietuvoje, tiek už Atlanto. Zenono Rekašiaus teigimu, „naujoji emigrantų banga JAV nėra pasirengusi tęsti „Santaros-Šviesos“ veiklą, tuo tarpu Lietuvoje šis sambūris turi dideles perspektyvas. Visuomeninio gyvenimo struktūros šiandien dar yra ideologizuotos. Geriausia, ką Santaros organizacija galėtų padaryti, – tai siekti deideologizacijos. Komunizmas su šiandienos realybe nebeturi nieko bendra. Turime pamiršti komunizmą ir visą sovietinę praeitį“, - sakė Z.Rekašius.
Kultūrologas Darius Kuolys pastebėjo, kad „Santaros organizacijoje gimė ta kultūrinė erdvė, kuri geba atsakyti į gyvenimo klausimus. 50 metų kelti klausimai yra aktualūs ir šiandien. 1998 metais Prezidento rinkimus laimėjo V.Adamkus – „Santaros-Šviesos“ lyderis. Tuometinėje susiskaldžiusioje valdžios terpėje ir viešojoje retorikoje ėmė dominuoti vertybinis diskursas. Ta retorika šiandien dar nėra galutinai prigijusi. Mus supanti kultūra yra ciniška. Įtampa tarp elito ir šios skurdo kultūros išlieka. Šiandien nebeliko ką deideologizuoti. Principai šiandieninėje visuomenėje nelabai daug ką reiškia. Santara, kaip minėjo Liūtas Mockūnas, yra pasmerkta autsaiderystei. Globalizacijos sąlygomis ji negali dominuoti, bet gali išlikti įtampos vieta, kurioje plėstųsi antiskurdo kultūros erdvė“.
E.Aleksandravičiui paklausus, kokie „Santara-Šviesos“ bruožai yra reikšmingi šiandien, papildydami vienas kitą konferencijos dalyviai sutiko, kad Santaros esmė – diskusijų forumas, minčių pasikeitimas kviečiant į dialogą ir kitaip mąstančius, deideologizacija. Santara turinti išlaikyti įtakos visuomenėje zoną, turi išlikti kritiška, atvira sau ir pasauliui, etinėms nuostatoms ir vertybėms. Anot Z.Rekašiaus, „Santaros-Šviesa“ Amerikoje susikūrė po kultūrinio liberalizmo ir pilietinės visuomenės idėjų vėliava, tačiau liberalizmas Lietuvoje yra visai kitaip suprantamas. Santaros uždavinys, anot jo, – į liberalizmą pažvelgti ne kaip į verslo ir pažiūrų laisvę, bet per pilietiškumo ir atsakomybės prizmę.
Kiek kritiškesnis buvo Saulius Žukas. „Ar tikrai Santaros tikslas yra forumas?- klausė jis. – Į Lietuvą santara įsiveržė su užsienio politika ir tai buvo forumo didelis laimėjimas, ideologinis-politinis iššūkis. Šiuo metu yra žinomos dvi ideologijos – tai santariečiai ir aidiečiai. Penkerius metus santariečiai sąlyginai turėjo valdžią ir šis laikotarpis jiems nėra pats brandžiausias. Intelektualai yra tie, kurie sugeba kalbėti visiems. O jei nesugebi keisti savo diskurso, vadinasi nesi intelektualas“, - diskusiją provokavo S.Žukas.
Kaip teigė L.Donskis, nelengva „Santaros-Šviesos“ suvesti į vieną teiginį. Jam Santara yra greičiau draugų būrys, sielų bendruomenė, kultūrinis bei „kavolinis“ literatų sąjūdis. Anot jo, negalima Santaros suvesti vien į diskusijų klubą, nors tik čia jis išsklaidė mitą, kad Lietuvoje negalima apie viską diskutuoti. Svarbiausia, žinoti, apie ką diskutuoti, nes jei, anot Virginijaus Savukyno, neliksime aktualūs – tai išnyksime.

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija