Atnaujintas 2003 m. liepos 4 d.
Nr.52
(1156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvos valstybei – 750 metų
Nesikeičiančios imperijos užmačios

Rusijoje, o ypač Baltarusijoje leidžiamose istorinėse knygose net profesorių vardais pasidabinę istorikai, rašydami apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dažniausiai kalba apie kažkokią rusų-lietuvių valstybę. Netgi Mindaugas vadinamas rusų kunigaikščių statytiniu ir jų valios vykdytoju. Tai ne tik dabartinių rusų ir baltarusių istorikų skelbiamas požiūris, bet jis buvo plačiai skelbtas ir carinėje Rusijoje.
Apie tolimos istorijos Lietuvos valstybę, ypač jos santykius su Rusija plačiai rašė žinomas istorikas S.Sužiedėlis. Jis pažymėjo, jog, dar nesusikūrus Lietuvos valstybei, tai yra iki mindauginio periodo, lietuviškas gentis, konkrečiai, jotvingius, ką rodo pačių rusų metraščiai, nuolat puldinėjo Kijevo kunigaikščiai. Istoriniuose šaltiniuose minimi tokie žygiai 983, 1038 metais. Na, o rusų metraščiai Lietuvos vardą pirmą kartą paminėjo 1040 metais, aprašydami kunigaikščio Jaroslavo žygį į Lietuvą. Tie nuolatiniai Lietuvos puldinėjimai rodo, jog nuo seno rusų kunigaikščiai vykdė plačią ekspansiją į Lietuvą. Tačiau lietuvių kunigaikščiams ėmus vienytis, ypač Mindaugo laikais (1236-1263), Lietuva rengė karo žygius prieš nuolat besiriejančius rusų kunigaikščius, mokėjusius duoklę totoriams. Lietuva ilgai gynė Rusiją nuo Aukso Ordos. Žinomas rusų poetas K.Balmontas, labai domėjęsis istorija, rašė: „Totorius nubloškė šalin lietuvis“ („Tatar otbrosil pročj litvin“). K.Balmontas turėjo galvoje Mindaugą.
Tiesa, visi Lietuvos kunigaikščiai, pradedant karaliumi Mindaugu ir baigiant didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru, ypač Vytauto Didžiojo laikais (1392-1430), pasiekė, kad beveik visa to meto Rusija, išskyrus Maskvos kunigaikštystę, tapo Lietuvos vasalė. Tačiau Lietuva net nesistengė pasinaudoti savo galybe ir rusams buvo palikta visa galiojusi tvarka, papročiai, stačiatikių tikėjimas. O svarbiausia, valstybės įstatymai vienodai gynė įvairių tautų žmonių, taip pat ir rusų interesus ir buvo lygiai traktuojami. Lietuva nevykdė jokios nacionalistinės politikos.
Deja, Maskvai stiprėjant ir ėmus telkti rusiškas žemes, vėl prasidėjo nauja Rusijos ekspansija į Lietuvą. Istoriko S.Sužiedėlio teigimu, Rusijos sustiprėjimą lėmė trys pagrindiniai veiksniai: 1453 metais Rytų Bažnyčios vadovybės perkėlimas iš turkų užimto Konstantinopolio, Aukso Ordos nusilpimas, o svarbiausia – Lietuvos unija su Lenkija. Po jos - lenkų diduomenės begalinis savanaudiškumas, persimetęs ir į Lietuvą, graužė valstybės pamatus. Todėl Maskva jau nuo XV a. pabaigos, ypač tapus caru Ivanui Rūsčiajam (1533-1584), ėmė veržtis prie Baltijos. Pirmiausia buvo užpulta Livonija (latvių ir estų žemės). Tiesa, tada Lietuva apgynė nuo Rusijos didesnę Livonijos dalį. Tačiau pats didžiausias Rusijos įsiveržimas į Lietuvą įvyko 1655-1661 metais valdant carui Aleksejui Romanovui. Buvo užimta didelė Lietuvos dalis, masiškai žudomi žmonės, deginami kaimai, miestai ir pilys. Vien sostinė Vilnius liepsnojo net septyniolika dienų. Ugnyje žuvo neįkainojami kultūros lobiai, puošnūs rūmai. Tiesa, didelę dalį kultūros ir meno vertybių išsigabeno rusai. Ir dabar nemažai tų lobių tebėra Rusijoje.
Dar baisesnis buvo Rusijos įsiveržimas į Lietuvą Šiaurės karo metu (1707-1721), valdant Petrui Didžiajam. Po šio įsiveržimo rusai iš Lietuvos jau nebeišėjo ir laikė įvairiose Lietuvos vietose savo karines įgulas. Tačiau galutinis Lietuvos valstybė griovimas prasidėjo 1717 metais, kai, anot istorikų, „nebylusis Žečpospolitos seimas“, diktuojant Rusijai, priėmė sprendimą smarkiai sumažinti kariuomenę ir sutiko su Rusijos pasiūlyta „priežiūra vidaus tvarkai palaikyti“. Na, o vėliau, po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų 1772, 1793 ir 1795 metais, Lietuva galutinai atsidūrė Rusijos valdžioje. Beje, garsioji Rusijos carienė Jekaterina II, vykdžiusi visus tris Lenkijos ir Lietuvos padalijimus, ėmėsi žiaurios prievartos okupuotame krašte. Gražiausi Lietuvos dvarai buvo išdalyti carienės favoritams ir generolams, vyko spartus krašto pravoslavinimas, įvesta gubernatorių administracija, o įstaigose – rusų kalba.
Po 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Rusijos priespaudą represijos dar išaugo. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, mokyklos, vienuolynai, cerkvėmis paversta daug bažnyčių, panaikintas Lietuvos Statutas, veikęs nuo 1529 metų. Dar baisesni dalykai dėjosi po 1863 metų sukilimo. Pats Vilniaus gubernatorius Muravjovas-Korikas gyrėsi, jog tik per vieną mėnesį nubaudė mirtimi 129 asmenis, 972 išsiuntė į katorgą, apie pusantro tūkstančio ištrėmė į Sibirą. (Taigi trėmimus pradėjo ne Stalinas, kaip daugelis mano, o jie buvo pradėti kur kas anksčiau.) Taip pat buvo konfiskuoti 1794 dvarai, uždaryti visi vienuolynai ir nusavintos jų žemės. Vien iš Žemaičių vyskupijos ištremti 66 kunigai, likviduotos visos parapijinės mokyklos. Tačiau didžiausia nelaimė buvo spaudos uždraudimas. Pagaliau Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš žemėlapio, ir Lietuva tapo „Sievero Zapadnyj kraj“.
Rusijos ir Baltarusijos istorikai, rašydami apie kažkokią bendrą rusų-lietuvių valstybę, tikriausiai žino tikrus istorinius faktus. Tačiau tik retas jų drįsta apie tai kalbėti. Na, o kalbant apie Rusiją, niekada negalima pamiršti pagrindinio dalyko: Maskvos ekspansija visada prasideda tada, kai Rusija pasijunta esanti stipri. Tai rodo ir XX amžiaus istorijos faktai. Štai Leninas, dar bolševikų gaujoms tebesikaunant pilietiniame kare, 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbė Lietuvos ir Baltarusijos „socialistinę respubliką“ ir jos vadovu paskyrė dogmatišką bolševiką V.Mickevičių-Kapsuką. O jam paremti į Lietuvą atsiuntė raudonosios armijos dalinius. Tačiau karo ir bado išvargintai Rusijai šis žygis nepavyko. Lietuvai narsių savanorių dėka pavyko apsiginti, ir Leninas 1920 m. liepos 12 d. pasirašė su Lietuvos atstovais taikos sutartį, „visiems laikams“ atsižadėdamas teisių į Lietuvą. Bet tai buvo tik atokvėpis. Praėjus vos 20-iai metų, Rusija vėl okupavo Lietuvą.
Tai štai ką reikia prisiminti minint Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejų. Ir kaip nekils, jeigu Maskvoje ir Minske iki šiol teigiama, jog tokios valstybės net nebuvo. Žinoma, istoriškai vertinant, Lietuvos valdovai padarė ir klaidų. Visų pirma nebuvo stengiamasi padaryti Lietuvą jūrų valstybe, o plečiamasi į slavų gyvenamas sritis. Be to, valstybės dokumentuose buvo vartojama senoji slavų kalba, o po unijos su Lenkija įsiviešpatavo lenkų kalba. Ta kalba įsitvirtino ne tik dvaruose, dvareliuose, miestuose, bet ir Bažnyčioje. Tik baudžiauninkų pirkelėse skambėjo lietuviškas žodis. Tad visi svarbiausi istoriniai veikalai apie Lietuvą buvo parašyti lenkiškai, vokiškai ar rusiškai.
Šiaip ar taip, savo valstybės istorija ir vieninteliu jos karaliumi Mindaugu, visomis išgalėmis siekusiu suvienytos ir tvirtos valstybės sukūrimo, galima didžiuotis. Jam iš tiesų buvo nelengva. Reikėjo kautis ne tik su iš visų pusių beplūstančiais priešais, bet ir su vietiniais kunigaikščiais, dažnai paties Mindaugo giminaičiais. Taip 1236 metais Saulės mūšyje kryžiuočiams buvo suduotas triuškinantis smūgis. Tiesa, Mindaugas šiame mūšyje nedalyvavo, o žemaičių pulkams vadovavo jų kunigaikštis Vykintas. 1244 metais, kaip teigia Livonijos kronikos, Mindaugas su 30 tūkst. karių kariuomene įsiveržė į kuršių žemes. 1260 metais kryžiuočiai iš Livonijos, prie kurių prisijungė ir daug Vakarų Europos riterių, vėl įsiveržė į Lietuvą, tačiau prie Durbės ežero buvo visiškai sumušti. Ši pergalė nuskambėjo po visą Europą. Tiesa, Mindaugas tuomet buvo sudaręs sąjungą su Livonija ir net 1255 metais, dvejiems metams praėjus po vainikavimo, padovanojo Livonijos ordinui sėlių žemes. Tai buvo padaryta atsidėkojant ordinui už tarpininkavimą jo krikštui ir karūnavimą Lietuvos karaliumi. Yra išlikęs šio dovanojimo dokumentas, patvirtintas Mindaugo antspaudu. Jame lotynų kalba rašoma: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas, linki gerovės gyvojo Dievo Sūnuje“. Beje, yra duomenų, kad, nepaisydamas sąjungos su Livonija, Mindaugas Durbės mūšyje palaikė žemaičius.
Kad ir kaip kalbėtų skeptikai, nes iš tų laikų išliko labai nedaug duomenų, tačiau vokiečių ir lenkų kronikos pripažįsta, jog pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius atvėrė Lietuvai Europą, o Europai – Lietuvą.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija