Tokį
Jį pažinojau
Mane labai skaudina mūsų krašto
oficiali dvasinė situacija, kai ir spaudoje, ir televizijoje tik
ir girdi šou, visokius iškraipytus klasikos teatre pastatymus,
dailės vienadienius fluksus ir pan. O svarbiausia užmirštame
ką tik išėjusias ar šalia mūsų gyvenusias ar gyvenančias asmenybes,
kurios tiek daug davė mūsų tautai, mūsų kraštui, jos kultūrai.
2002-ųjų gruodžio 24 d., per pačias Kūčias, sukako lygiai 85-eri
nuo poeto, vertėjo, redaktoriaus, publicisto, visų kultūros įstaigų
(muziejų, bibliotekų) iniciatyvų rėmėjo Eugenijaus Matuzevičiaus
gimimo. Nei Literatūra ir menas, kur ne vienerius metus dirbdamas
jis atvedė į literatūrą gražų būrį dabar žinomų poetų ir rašytojų,
net trumpu straipsneliu jo neprisiminė, neprisiminė nei televizija.
Ak, kuo virtome? Juk ir mes išeisim, nė vienas žmogus tiek, kiek
ąžuolas, negyvena. Ar norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai taptų
mankurtais?! Turbūt nepaisytume, kad mūsų kultūra, einant į Europą,
būtų sutrypta, ištrinta?! Europoje be savito žodžio, savitos kultūros
mes nereikalingi. Na, pasibariau, įskaudinta tokio abejingumo,
nesirūpinimo tautos dvasinėmis vertybėmis, imsiu kalbėti jau konkrečia
tema.
Taigi rašytojas Eugenijus Matuzevičius.
Pirmąkart jį pamačiau 1948-aisiais Kaune, literatūros vakare,
aukštą (toks man, gimnazistei, tada atrodė), liekną ir su tamsiarėmiais
akiniais. O konkrečiai susidūriau jau po studijų Vilniaus universitete,
kai pradėjau dirbti Kauno tiesos redakcijoje. Kuravau kultūrą
ir, aišku, teko daug bendrauti su dailininkais, aktoriais, rašytojais.
Pradėjau leisti Kūrybinę savaitę, kultūros priedą prie Kauno
tiesos. Ir tuoj pat E.Matuzevičius Literatūroje ir mene tai
pastebėjo, optimistiškai linkėdamas tam leidiniui sėkmės. E.Matuzevičius
mokėjo džiaugtis kiekvienu pozityviu įvykiu mūsų dvasiniame pasaulyje,
kolegų, jaunesnių ir vyresnių, nauju žodžiu, nauja knyga, sukurtu
vaidmeniu ar dailės kūriniu.