| SĄJŪDIS
IR KAUNAS abu labu tokiu
15 metų istoriniam žvilgsniui
daug ar mažai? Mažai - jei turime omeny atstumą, retrospekciją,
ir daug - jei norėsime perduoti autentišką istorinio įvykio dvasią.
Tarp šios Scilės ir Charibdės - žudančio dvasinę atmintį laiko ir
jausminio atsiribojimo poreikio visada balansuos istorikai.
* * *
(Sąjūdžio Tarybos) didžioji
dalis narių buvo vilniečiai [...]. Per kitus trejus metus Sąjūdį
pamažu užvaldė ir pakreipė radikalesne linkme Kauno atstovai [...].
Per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m. spalio 22-24 dienomis išryškėjo,
kaip išaugo Kauno frakcija ir buvo atvirai prabilta apie Nepriklausomybę.
Anatoly Lieven,
Baltic revoliution, p.235-238
Vilniaus Sąjūdis ir Kauno Sąjūdis
- šios sąlyginės sąvokos yra ne vien dviejų miestų, ne vien geografinė
ar kultūrinė priešprieša. Jos žymi dvi Lietuvos atstatymo idėjas,
o dar gilesne prasme - dvi Lietuvas, laike ir erdvėje atskiras,
ko gero, nuo pradžių pradžios.
PRELIUDIJA. Sąjūdis plačiąja prasme, be abejo, yra pokarių kartų
kovų už laisvę sudėtinė dalis. Siaurąja prasme - Sąjūdis tęsė antrosios,
neginkluoto pasipriešinimo bangos, kurios ryškiausia apraiška buvo
LKB kronika, tradiciją. Būtent ši antroji banga stipri buvo Kaune,
maištingiausiame buvusios SSRS mieste, pradedant Vėlinėmis bei Kalantinėmis
ir baigiant pogrindžio spauda, kurios didžioji dalis buvo susieta
su Kaunu ne vien geografine prasme (keistas dalykas yra ta miesto,
polio dvasia kas atsakys, pavyzdžiui, kodėl neprisimename nė vieno
ryškesnio disidento iš Klaipėdos? Ir ar tai turi ryšį su proliberalistinėmis
nuotaikomis šiame mieste?..).
GIMIMAS. Kalbant apie Kauno Sąjūdį, kaip reiškinį, apie jo įspaudą
naujausioje Lietuvos istorijoje, prireiks virsmo sąvokos. Kaip žinia,
virsmas yra senos formos laužymas ir naujos kūrimas, gaivinant
ją gyvybės, gyvuoju vandeniu. Tačiau vien laužymo maža. Griuvėsių
krūva tėra griuvėsių krūva. Kad iš po jos pradėtų kaltis želmenys,
kad atsibustume naujam gyvenimui, reikia gyvojo vandens. Kalbant
ne taip gražiai, galima prisiminti kaip nokautuotam boksininkui
duodama pauostyti amoniako. Drįstame teigti, kad šiuo gyvuoju vandeniu,
jei norite - amoniaku, Lietuvos revoliucijai buvo Kauno Sąjūdis.
Kodėl? Ką daro ištikus revoliucijai valdžia, kai, anot marksistų,
nebegali valdyti po senovei. Ogi bando valdyti kitaip, landsbergiškai
sakant, eiti žirgu, t.y. apvaldyti burnojančios masės energiją
jos neslopinant, nestabdant, bet nukreipiant sau reikalinga kryptimi,
paverčiant pseudorevoliucija. Tas Rusijos atžvilgiu beveik pavyko,
vadinamasis Andropovo planas beveik įgyvendintas V.Putino. Nors
ir su tam tikrais nuostoliais, jie išsilaikė ir netgi savaip sustiprėjo.
Kodėl gi šitai nepavyko Baltijos šalyse? Todėl, kad šitai nepavyko
Lietuvoj. Kodėl šitai nepavyko Lietuvoj? Todėl, kad šitai nepavyko
Kaune. Kaune buvo kitaip.
* * *
Prisiminkime Kauno Sąjūdžio gimimą.
Vilniuje Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros,
sovietinės daugiau ar mažiau inteligentijos viršūnių - žodžiu, viršūnėse,
iš viršaus. Kaune viskas kyla iš apačios, savaime, kaip ilgai kauptos
energijos proveržis. Drįstame tvirtinti, kad Kauno Sąjūdis buvo
gyvas vidinio proletariato (A.J. Toynbee terminas) pasireiškimas.
Šis internal proletariat, anot anglų kultūros istoriko, yra visų
vidinių transmutacijų varomoji jėga.
Įrodymai? Štai jie. Palyginkime du sąrašus - pirminį, iniciatyvinės
Sąjūdžio grupės sąrašą, sudarytą spontaniškai, čia pat, Architektų
namų salėje, birželio 10-ąją, nors planuota buvo tik išklausyti
efektingą A.Juozaičio paskaitą. Taigi palyginkime šį pirminį sąrašą
su vėlesniu, jau nusistovėjusiu ir juodo darbo procese gimusiu Kauno
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (dar ne Kauno Sąjūdžio tarybos) sąrašu.
Pirmajame matome pavardes žmonių, kurias iš dalies galima priskirti
tuometiniam Kauno kultūriniam bomondui, savotiškai nomenklatūrinei
šlėktai. Tai režisieriai, aktoriai ir kitoks to meto visuomenės
sąmonės popsas. Nieko blogo negalima pasakyti apie tuos vyrukus,
nieko blogo jie nepadarė, tačiau vėliau jų beveik neliko. Jie atkrito.
Kas liko? Liko gatviniai.
GATVĖ. Kas yra gatvė, kas yra gatviniai? Visų pirma niekam nežinomi
- jei žinias semsime iš to meto laikraščių. O jei ir žinomi, tai
tik siauram bičiulių, bendraminčių - nelegalų ratui. Būtent nelegalų
- ne disidentuojančių, bet niekaip neįsirašančių į to meto legalią
visumą. Antra - atsitiktiniai, t.y. pakliuvę į istorijos sūkurį
eidami pro šalį, žmonės iš gatvės, atsitiktinai pakliuvę, kaip tas
Grantenas iš Viktoro Hugo Vargdienių, į gatvės barikadas. Atsitiktiniai
tai atsitiktinai, bet jie buvo liaudies atstovai, ir šito iš jų
neatimsi.
Ir trečia - išimtys, kurios, kaip žinia, yra būtinos patvirtinti
taisyklėms. Bet apie jas vėliau. (Grįžtant prie gatvės sąvokos,
teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lazda turi du galus. Gatvės
drąsa, suvaidinusi svarbų vaidmenį radikaliame virsme, vėliau gali
virsti avantiūrizmu ar net kriminalu, kaip iš dalies ir atsitiko
su kai kuriomis gerai žinomomis Kauno Sąjūdžio personomis.)
Taigi, praėjus vos savaitei po Vilniaus Sąjūdžio įsikūrimo, gimsta
Kauno Sąjūdis. Tai atrodytų kaip vientiso proceso, kuris pošol,
chronologine seka. Tačiau iš tiesų šios kelios lemtingos dienos
yra takoskyra. Takoskyra tarp viršaus ir apačios, tarp dviejų -
gal bus per drąsiai, bet iš esmės teisingai pasakyta - Sąjūdžių.
MITAI. Sąjūdis, kaip ir kiekvienas istorinis reiškinys, yra apipintas
savais mitais. Vienas šių mitų, o gal ir ne mitų, - kad Vilniaus
Sąjūdį buvo pavesta įkurti LSSR Mokslų akademijai, o Kauno Sąjūdį
- tuometinio KPI docentams. Mitas ar ne, dokumentais vargu ar įrodomas,
bet pats buvau liudininku, kaip po kurio laiko, jau gerokai įsikūrus
ir pradėjus veikti Iniciatyvinei Sąjūdžio grupei (ISG), prisistatė
tūla kompanija, pasisakė esą KPI docentai (sakau docentai perkeltine
prasme, gal jie buvo profesoriai, o gal dar kas nors) ir pareiškė,
kad jie kurs Kauno Sąjūdį. Viskas gerai, vaikinai, tik šiek tiek
pavėlavote, - Sąjūdis Kaune jau įkurtas. Reikėjo matyti tas fizionomijas.
Beliko paguosti:
bet jūs galite kurti Sąjūdžio grupes pas save.
Darbo užteks visiems.
Dar vienas mitas - kad pagrindinis garsaus Justo Paleckio vizito
į Kauno Sąjūdį tikslas buvo nustatyti, trefnas šis sambūris ar
ne. Trefnas - tokia buvo šio žymios giminės žymaus diplomato diagnozė.
Todėl Kauno Sąjūdžio neturi likti, o Vilnius palaiminimą esą gavęs,
kaip tenkinantis Černiachovskio aikštę. (Prisimenu įdėmų draugo
Justo žvilgsnį, virtusį kažkokiu sustingusiu, kai neapsikentęs slėpynių
išrėžiau apie save, kas toks esmi, be jokių diplomatijų. Mat kiekvienas
turėjome pasisakyti apie save kaip tardyme
)
IŠIMTYS. Laikas pasakyti apie anksčiau minėtas išimtis. Jų būta
po dvi - iš vienos ir iš kitos pusės. Gatviniai turėjo marginalų
iš abiejų galų - du iš legaliosios pusės ir du iš pogrindžio.
Tačiau tai buvo tik marginalai, sukibimo taškai, kad krumpliaračiai
liestųsi su visos Lietuvos sūkiais. Tokie legalai buvo A.K. ir
Č.S., vienas iš meninio undergraundo, pusiau legalizuoto (Antis),
kitas iš administracinės nomenklatūros. Kas šiuos žmones atvedė
į Kauno Sąjūdį? Manau, jų asmeninės savybės, ypatingas, prigimtinis
padorumas ir sąžiningumas. Ypač įsidėmėtinas yra Č.S. atvejis, -
bet apie personalijas vėliau.
Kitas sparnas - disidentinis. Kauno ISG turėjo du marginalius personažus,
žinomus kaip politkalinius. Tai V.P. ir A.P. Atskirai reikėtų pakalbėti
apie disidentų santykį su Sąjūdžiu. Iš esmės pritardami jam, realybėje
disidentai, kurių dauguma neseniai dar buvo zekai (o zekai,
kaip žinia, visada pasižymi permanentiniu įtarumu), į Sąjūdį žiūrėjo
atsargiai, nors ir geranoriškai. Būdinga pradinė politinio kalinio
L.D. pozicija (kol dar nebuvo įsižeidęs ant visų, o ant Sąjūdžio
ypač). Kai jis buvo kviečiamas į ISG, atsisakė: Jūs, berniukai,
pirmyn, o manęs nereikia, kad nepakenkčiau. (Atrodo, vienas iš
J.Paleckio nuosprendžio Kaunui motyvų buvo - o, ten yra politinių
kalinių!..)
REIDAS. Taigi gatviniai vis įžūlėja. Jiems jau neužtenka Kauno -
važiuoja, eksportuoja Sąjūdį ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienius.
Atmenu fantasmagoriškai dabar atrodančią išvyką, o greičiau karinį
spec. grupės (task - force, sakytume dabar) reidą į Gudiją ten
kelti revoliuciją. Šita speciali grupė buvo gerai žinomas nesenstantis
barzdyla L.G., Sąjūdžio videografas, toksai A.P., ir jo sūnus Patackiukas,
kurio funkcija buvo nešti stovą ir trispalvę. Šita triada įžūliai
nusibeldė į Gardiną, iškėlė trispalvę ir surengė pirmą, o gal ir
paskutinį BSSR mūsų pusbrolių gudų Liaudies fronto mitingą, lydima
milicininkų eskorto.
KONVENTAS. Kokių dar išmislų prasimanė Kauno gatviniai? Vienas labiausiai
vykusių, kuris, tiesą sakant, savaime susiklostė, buvo Įgaliotinių
susirinkimas (ĮS), savotiškas Sąjūdžio Konventas, su savais robespjerais
ir maratais, jakobinais ir sankiulotais. ĮS buvo aukščiausia valdžia,
kuriai turėjo paklusti ir ISG - jos nutarimus turėjo tvirtinti ĮS,
ir tik po to jie įsigaliodavo. Kiek žinoma, šito nebuvo niekur Lietuvoje,
jau nekalbant apie Vilnių (kur Sąjūdžio valdžia iš esmės buvo rankose
nedidelės grupelės, šmirinėjančios Gedimino prospektu tarp LSSR
AT ir Sąjūdžio būstinės). Jei kur ir buvo panašios struktūros, tai
kaunietiškoji nustelbė visas savo mastu - Sąjūdžio klestėjimo laikais
įgaliotinių būdavo per 600. Ir jis veikė! Kaip galėjo valdyti tokia
masė? Labai paprastai - norintis pasisakyti ir neturintis ką pasakyti
buvo ne nušvilpiamas, o nuplojamas karštais aplodismentais. Pasikartojus
kalbėjimo priepuoliui ir nepataikius į tašką, jo karjera ten būdavo
baigta - taip atsitiko ir su L.D., ko pastarasis negali atleisti
Sąjūdžiui iki šiol...
STUKAČIAI. Kaip gatviniai apsisaugodavo nuo išdavikų, stukačių,
šito visų revoliucijų užkrato? Labai paprastai - savaime. Kadangi
jie buvo gatviniai, stukačių procentas tarp jų buvo kaip ir gatvėje
- tik vienas kitas. O kaip juos susekdavo? Ogi niekaip - patys išsiduodavo.
To meto aura buvo tokia dezinfekuojanti, tokia aitri, kad anie
sudegdavo patys, kaip ir Judas. ISG stukačius pasirodė besąs banalus
godišius (H.S. istorija). Nebanalu šioje istorijoje buvo tik tai,
kad parduota buvo krauju atpirkta vėliava...
(Šalia karžygiškų rūpesčių būta ir naivumo - kaip žinia, idealistas
visada truputį yra naivuolis. Jei šito neturi, darosi pavojingas,
jei per daug - ilgainiui virsta tiesiog žiopliu. Prisimenu, kaip
su A.S., būsimu dukart užsienio reikalų ministru, žygiavome kažkur
į užpečkius, į Vilijampolę, taikyti Sąjūdžio vardu susipykusio vyro
ir žmonos... Ir sutaikėme!)
* * *
Ir štai šis gatvinis gaivalas staiga,
netikėtai netgi pačiam sau virtęs realia jėga, susikaupia lemiamai
pastangai - pralenkti laiką, pralenkti išsilaisvinusios energijos
bangą, kad taranuotų dar nespėtas pastatyti praeities jėgų užtvaras.
Tam reikėjo individualizuotos valios, reikėjo asmens. Paradoksaliu
būdu ši jėga įsikūnijo į visai ne didvyriškos, jei nepasakyti stipriau,
išvaizdos muzikologijos profesorių, netgi ne lietuviška, o kažkokia
livoniška pavarde. Visi žinome tą barzdelę, akinius, krenkštimą
ir garsųjį kche-kche
Tačiau ne visi, tiksliau, keletas težino šio
žmogaus lėtą, bet neatšaukiamą apsisprendimą ištverti lig mirties
ir - kas dar svarbiau - šio apsisprendimo akivaizdoj gebėjimą spręsti
ir vadovauti, žaisti klaikius šachmatus su mirtimi ir likimu.
Teko sutikti ir pažinti du tikrus Prezidentus: du savo tautų Pirmuosius
- tai Dudajevas ir Landsbergis. Džocharas Dudajevas irgi buvo apsisprendęs
amžinybei. Žmoguje tai matosi, kažkokiu trečiu pojūčiu galima suvokti
esant juos jau ne iš šio pasaulio. Tačiau Dž.Dudajevas jau laukė,
troško tos akimirkos, - ji buvo jam išsivadavimu. Ala Dudajeva pasakojo
savo sapną, kokias kančias dėl savo tautos likimo patyrė jos vyras
pirmąją po žūties naktį, būdamas jau anapus - tai viršijo žmogaus
galias, ir todėl dieviškojo atleidimo sekundė buvo laukiama kaip
išganymas. V.Landsbergis visa tai patyrė realybėje, ne anapus. Kaip
žinia, realybė - banalybė. Rezultatas ar likimas - akivaizdus. Mes,
nors ir murkdomės, vis dar čia, o čečėnai - jau beveik anapus.
Taigi Vilniaus intelektualas-marginalas susineša su Kauno vaikėzais.
Ši netikėta sąjunga duoda nelauktą, bet savaip logišką efektą -
pastarųjų įžūlumas, tramdomas profesoriškojo ratio, bet kartu ir
jo tarsi stimuliuojamas, padaro monumentalų ir kartu akiplėšišką
ėjimą istorijos šachmatuose. Tai Vasario 16-oji Kauno muzikiniame
teatre (1989 m.) ir jo metu priimta Sąjūdžio deklaracija, kur pirmą
kartą oficialiame dokumente randame nedviprasmišką žodį
NEPRIKLAUSOMYBĖ. Prisimenu išvakares, dūmą traukiančius sąjūdiečius
Būstinės (K.Donelaičio g.) balkonėlyje, kai vienas solidesnių Kauno
Sąjūdžio Tarybos (tada jau nebe Iniciatyvinės grupės) narių išsitarė:
Tai kaip bus, vyrai?.. - ir nebaigė. Prisimenu šaltuką, nubėgusį
oda, ir tolimą šio jausmo reminescenciją su Sąjūdžio pradžios fejerverku
Santakoje, kai šįkart dar pirotechninio parako smarsas ir raketų
šūviai labai jau tikroviškai priminė, kas yra karas. Vėliau buvo
ir žmogaus kūno gabalai pramaišiui su skarmalais Džochargalos alėjų
medžiuose, Sausio apokalipsė, Medininkų lavonai, bet visa tai buvo
vėliau
Tą vakarą Taryboje buvo daug muštasi, o naktį porą kartų kursuota
pirmyn ir atgal maršrutu Kaunas - Kačerginė, kur tąsyk nakvojo profesorius.
Paskui - miesto sodo liepos, gyvas koridorius per žmonių minią,
sveikinimai, kalbos - ir siaura lenta per orkestro duobę į sceną,
kuria turėdavo eiti kalbėtojas. Simbolika!
Kodėl pavadinau profesorių Vilniaus marginalu? Mat likimo jam buvo
dovanota viena aplinkybė - Vytulis, kaip šaukė artimieji, augo ir
brendo savotiškoje muzikų Kastalijoj, anapus čia ir dabar. Ten jis
galėjo žaisti savo didmeistriškus muzikologinius endšpilius, saugomas,
iš vienos pusės, bajoriškų senelio ūsų, ir profesoriaus kepuraitę
dėvinčio Suvalkijos ūkininko-patriarcho - iš kitos. Augo smetoniškame
Kaune, jau modernėjančiame, fliuksuojančiame, nors šaknys buvo istoriniame
Vilniuje - visiškai atvirkščiai nei eilinio Lietuvos inteligento
kelionė maršrutu kaimas - Kaunas - Vilnius. Taigi gente vilnensis,
natione kaunensis.
Jau vien tai darė jį albinosu tarp prakutusių, apsihumanitarinusių
kaimiečių, pokaryje suvažiavusių į Vilnių. Neteko - tokia jau likimo
dovana, - jam tiek meluoti ir išsisukinėti kaip kitiems. Ir šitai
darė jį nepakenčiamą - už ką šitokios dõnys, šitasai išskirtinumas.
Ir dar - tasai gebėjimas matyti kelis ėjimus į priekį, pašaipėlė
politikos šachmatų pradinukams ir nujaučiamas, bet nematomas, plieninis
slapto tiesos adepto šarvas - tiesos vardan pačios tiesos, ne dėl
ko nors kito. Ir netgi pomėgis apsistatyti vasalais ir rūmų freilinomis,
taip erzinęs tikruosius bendražygius - iš aristokratiškų silpnybių
rinkinio.
O tas palengvėjimo atodūsis, - pagaliau išeina! - išduodantis liumpenišką
ekskolaborantiškos dūšios nusilengvėjimą! O tas pro dantis iškoštas
tam tikrų nuopelnų pripažinimas! O tas per ankstyvas plebėjiškas
džiugesys! Labai per ankstyvas!
(...Verčiame Europos istorijos vadovėlį, skirtą ES valstybių mokinukams,
parašytą dvylikos skirtingų tautybių autorių. Ten nėra Vytauto Didžiojo,
bet yra Vytautas Landsbergis. Ir ištrauka iš 1989 m. vasario 16-osios
minėjimo Kaune deklaracijos)
* * *
Kokie dar būtų Kauno Sąjūdžio instinktyvaus
liaudiškumo, kaunietiško tautiškumo įrodymai. Būtent savaiminio,
instinktyvaus, nes to suplanuoti neįmanoma.
Peržiūrėkime Kauno Sąjūdžio Tarybos, Atkuriamojo ir kitų Seimų sąrašus:
atėję iš Sąjūdžio, likę politikoje po Kovo 11-osios kauniečiai darbavosi
iš esmės dviejose srityse - krašto apsaugos (plačiąja prasme) ir
užsienio politikos. (Visi iki šiol buvę krašto apsaugos ministrai
iš Kauno. Nacionalinio saugumo komitete, valdant dešiniesiems,
vyravo Kauno sąjūdiečiai. Žaliaraiščiai, SKATas (KASP), Šaulių
sąjunga gimė Kaune. Garsusis Kauno savanorių maištas privertė atsitokėti
abi puses. Pagrindiniai KA daliniai dislokuoti apie Kauną.URM lemiamu
laikotarpiu vadovavo kauniečiai, šeši buvę Kauno sąjūdiečiai veteranai
dirba ar dirbo diplomatinį darbą ir t.t.)
Būtent instinktyvus strateginis įžvalgumas liudija ne tik Kauno
Sąjūdžio demosišką prigimtį, bet ir sveiką nuovoką, kas yra svarbiausia,
kur pirmiausia turi būti panaudojama Sąjūdžio bangos energija, kuri,
kaip jau galima buvo nujausti, nebuvo neišsemiama. Būtent šios kryptys
- vidaus ir išorės apsauga - lėmė, kad vis tik turime valstybę,
turime namus tautai gyventi. Kitos sritys gali palaukti, yra antrinės,
nes buvo pasąmoningai sveiku protu suvokta, kad be saugos nėra gerovės.
Jokiu būdu ne atvirkščiai, kaip bandė teigti Vilniaus laisvarinkininkai
ir fonhajekininkai, pseudoekonomistai ir filosofuojantys partsekretoriai
sąjungoje su kolchozų bonzomis ir posovietiniais liumpenais. Kitaip
manantys ir darantys buvo išvadinami urviniais patriotais - idiotais.
Tačiau šie idiotai pasirodė esą teisūs - rusų tankus sustabdė ne
gerovė, kuri tada buvo ir neįmanoma, o blaivi ir dinamiška užsienio
politika, energinga Krašto apsaugos statyba ir nuovoka, pagrįsta
šimtamete istorine patirtimi, kad Lietuvos atveju gerovė yra saugumo
pasekmė, jokiu būdu ne atvirkščiai. Ši sveikos, liaudiškos nuovokos
padiktuota kryptis ir idėjos jėga padarė stebuklą, gal dar didesnį
nei Kovo 11-oji - šitie gatvės idealistai, būdami nuolatinėje mažumoje,
iš esmės laimėję tik porą rinkimų ar referendumų iš beveik 10-ies,
turėdami ne daugiau nei 20 proc. rinkėjų balsų vidurkio, t.y. būdami
nuolat Dovydo situacijoje, sugebėjo primesti ir diktuoti savo valią,
savo doktriną daugumos Galijotui, postkomunistiniam Kolosui. Ir
ne tik primesti, bet ir priversti ją vykdyti. Visa jų energija,
Sąjūdžio akumuliuota, buvo išeikvota šiomis dviejomis kryptimis
- Krašto apsaugos ir užsienio politikos, t.y. totalaus, visaapimančio,
universalaus saugumo - žievės, apsauginio šarvo nukaldinimui. Lietuvos
traukinys buvo pastatytas ant tinkamų bėgių, tie bėgiai nutiesti
strategiškai vienintele teisinga kryptimi ir traukiniui, traškinant
kaulus ir sausgysles, suteiktos energijos kvantas tokios jėgos,
kad pagreičio užteko atriedėti, nepaisant rąstų ant kelio ir išardytų
pabėgių, iki saugios zonos su abreviatūromis NATO ir ES. Nors mašinistas
ir buvo nustumtas nuo vairo, bet prie stabdžių rankų kišti nedrįsta,
- ir, ačiū Dievui, traukinys, atrodo, įriedės į istorijos Pažadėtąją
žemę. Kitas reikalas, jei tauta dar sumanys pasivaikščioti po dykumas
- labai prašome, jei jau taip norisi, svarbu, kad išeita iš pavojaus
zonos, iš egiptų ir sibirų. Ir tai yra stebuklas, nes jis buvo padarytas
dovydiškos mažumos, padedant dausų armijoms, kadaise suguldytoms
sibiruose ir pamiškėse. Ir šitoje istorinėje dramoje kaunietiškasis
lašas buvo tas, kuris prakalė akmenį.
DATOS
1988 m. birželio 10 d. Kaune,
Architektų namuose, įsikuria Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
1988 m. birželį Kauno Sąjūdžio iniciatyvinę grupę inspektuoja
ir diagnozę nustato CK pasiųstas Justas V.Paleckis.
1988 m. birželio 25 d. Kauno Sąjūdžio kovos krikštas - mitingas
prie Vykdomojo komiteto, ginant Šv. Gertrūdos bažnyčią. Pirmosios
trispalvės, pirmasis iššūkis valdžiai, J.Paleckiui stebint.
1988 m. rugpjūčio 1 d. išleidžiamas pirmasis Kauno aido numeris.
Kauno Sąjūdis turi spaudą, įgyja balsą!
1988 metų rugpjūčio mėnesį - garsusis CK funkcionieriaus, žymaus
perestroikininko V.Jakovlevo vizitas Lietuvoje, tylomis legalizavęs
Sąjūdį. Laikoma, kad iki šio vizito susikūrusios grupės yra drąsiausios
ir patikimesnės, nei po jo. Sąjūdžio iniciacijos laikotarpis baigėsi,
prasideda branda.
1988 m. rugsėjį įkuriama Kauno Sąjūdžio sekmadieninė lietuvių kultūros
mokykla. Ši mokykla unikali tuo, kad vienintelė iš Sąjūdžio struktūrų
išsilaikė iki šių dienų.
1988 m. rugsėjo 23 d. daugiatūkstantinis protesto mitingas Kaune,
Rotušės aikštėje, reaguojant į bananų balių Vilniuje, rugsėjo
28 dieną, kai sovietinė milicija sumušė badaujančius protestuotojus,
Kauno Sąjūdžio žaliaraiščiai perspėja milicijos komisarą S.Liubertą
nesikišti ir nebandyti kartoti Vilniaus įvykių.
1988 m. spalio 9 d. virš Kauno Karo muziejaus bokšto po pusės
amžiaus pertraukos vėl suplevėsuoja trispalvė, daugiatūkstantinei
miniai džiūgaujant, porą dienų vėliau nei Vilniuje, Gedimino pilies
bokšte. Skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno - kad trispalvę iškėlė
ne bevardis funkcionierius, o Kauno Sąjūdžio įgalioti Kazimieras
Uoka ir Algirdas Patackas. Bokštas tris paras prieš tai buvo saugomas
žaliaraiščių. Prieš pakeliant, vėliava buvo iškilmingai pašventinta
Arkikatedroje, o naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, slapta
tų pačių žmonių nuimta, dalyvaujant miesto varpininkui, pakeista
kita ir atiduota saugoti kardinolui V.Sladkevičiui kartu su šitai
patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu
Kauno klinikų garaže.
1988 m. spalio 22 d. LPS steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto
rūmuose. Į LPS tarybą patenka tik du kauniečiai - A.Kaušpėdas ir
K.Uoka.
1988 m. lapkričio 19 d. Kauno Sąjūdis pradeda akciją dėl VDU atkūrimo.
1988 m. gruodžio 1 d. - pradeda veikti Įgaliotinių susirinkimas,
aukščiausia Sąjūdžio valdžia Kaune.
1988 m. gruodžio 14 d. - išrenkama (slaptu balsavimu) Kauno Sąjūdžio
taryba.
1988 m. gruodžio 24 d. - pirmosios laisvos Kūčios su žvakelėmis
languose - pirmasis referendumas už Nepriklausomybę.
1989 m. vasario 15 d. - neeilinė LPS Seimo sesija Kaune priima nedviprasmišką
rezoliuciją dėl Nepriklausomybės, aktyviai spaudžiant Kauno sąjūdiečiams.
Kaune pašventinamas atstatytas Laisvės paminklas. Valdžios rūstybė
sukyla. Sąjūdis, ypač Vilniaus, susigūžia.
1989 m. balandžio 15-16 d. Caritas atkuriamasis suvažiavimas
Kauno sporto halėje.
1989 m. balandžio 28 d. - atkuriamas VDU.
1989 m. rugpjūčio 23 d. - Baltijos kelias.
1989 m. rugpjūčio 26 d. - Maskvos reakcija. SSKP CK savo pareiškime
grasina Pabaltijui.
1989 m. rugsėjo 1 d. - pradeda veikti Vytauto Didžiojo universitetas,
pirmoji nepriklausoma aukštoji mokykla tuometinėje SSSR.
1990 m. vasario 24 d. - Kauno Sąjūdis laimi rinkimus į LSSR AT -
Atkuriamąjį Seimą rezultatu 16:0.
Ir pagaliau - 1990 m. KOVO 11-oji. Dieve padėk!
* * *
Taigi šita žaižaruojanti vėliavos
varsomis, atrodanti amorfiška ir nesuvaldoma, o iš tikrųjų personifikuota,
susidedanti iš individualybių, iš išorės tiesiog minia, o iš tiesų
labai struktūruota ir drausminga jėga valdė to meto Lietuvos protus
ir širdis - tų, kurie nebuvo judai.
Kas buvo ta jėga? SĄJŪDIS.
Kas buvo tas energijos šaltinis?
IDĖJA.
Koks tos idėjos vardas? LAISVĖ.
Algirdas PATACKAS
© 2003 "XXI amžius"
|