| Kruvinasis
šeštadienis Kurkliečiuose: žudikai dar nesulaukė atpildo
|
Povilas Mateikis tiki, kad
tragedijos vykdytojai susilauks atpildo
Autoriaus nuotrauka
|
Pačiame Anykščių rajono
Svėdasų seniūnijos pakraštyje yra Kurkliečių kaimas. Jis priklauso
Rokiškio rajono Kamajų seniūnijai. Anksčiau būta nemažo kaimo, o
dabar išlikusios tik kelios sodybos. Kryžius, paminklinis akmuo,
vienas kitas medis buvusių sodybų vietoje byloja apie 1945 m. liepos
14 d. įvykius. Senieji kaimo gyventojai, puikiai prisimenantys tą
tragediją, vadina ją kruvinuoju šeštadieniu.
Vienas Kurkliečių kaimo tragedijos liudytojų - 1927 metais gimęs
Povilas Mateikis pasistengė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centras
paskelbtų šią vietą memorialinės vertės objektu ir įrašytų į Lietuvos
Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. P.Mateikis
nuolat varsto Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros duris, rašo
laiškus į LR Seimą, Generalinę prokuratūrą, kad būtų nustatyti ir
sulauktų atpildo kruvinosios akcijos Kurkliečiuose vykdytojai.
Krito kovoj partizanai
1945 m. liepos 14-osios rytmetį
Kurkliečių kaimo laukuose ir pamiškėje tratėjo kulkosvaidžiai ir
automatai, sproginėjo granatos. Čia užsukusius Svėdasų partizanus
užklupo stribai ir raudonarmiečiai. Vėliau žmonės kalbėjo, kad apie
partizanus pranešė raitas ant arklio pas Svėdasų stribus nulėkęs
vienas Kunigiškių kaimo (Svėdasų vls.) gyventojas, uolus bolševikų
tarnas, stribų pagalbininkas. Greitai nuo Svėdasų pro Gudonis Kurkliečių
link nulėkė keli sunkvežimiai su ginkluotais kareiviais ir civiliais.
Prasidėjo mūšis. Susišaudymas truko apie pusantros valandos. Vietiniams
gyventojams įstrigo atmintin tai, kad kareiviai buvo žaliomis kepurėmis.
(Kas buvo tie žaliakepuriai, paaiškės šiame rašinyje vėliau.)
Mūšyje žuvo penki partizanai: Kunigiškių kaimo gyventojai - Augustinas
Baltuška (g. 1914 m.), Jonas Baltuška (g. 1922 m.), Albinas Mėginis
(g. 1923 m.), Gykių kaimo gyventojai - Petras Budreika (g. 1924
m.) ir Bronius Budreika (g. 1911 m.). Šių partizanų, taip pat nušautų
dviejų Kurkliečių kaimo gyventojų Balio Lašo (g. 1912 m.) ir Prano
Pajarsko (g. 1927 m.) išniekinti kūnai buvo atvežti į Svėdasus ir
išmesti ant grindinio prie NKVD būstinės. Kaip pasakojama Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 1997 metais išleistoje knygoje
Laisvės kovų archyvas (21), skyriuje Svėdasų partizanai, tuos
išniekintus kūnus pamačiusi iš Kurkliečių kilusi Bronė Namiejūnienė,
apimta skausmo ir nevilties, nuskubėjo į bažnyčią. Per išpažintį
kunigas moterį apramino ir patarė pasekti, kur žuvusieji bus palaidoti.
O laisvės kovotojai ir žuvę kurklietiškiai buvo užkasti pušynėlyje
prie koplytėlės, Svėdasų pakraštyje. Netrukus susirinkę apie šimtą
ginkluotų partizanų visus kūnus iškasė, suvyniojo į paklodes, įdėjo
į karstus ir palaidojo Sliepsiškio kapinėse. Atgimimo pradžioje,
1989-aisiais, čia pastatytas antkapinis paminklas, jame įrašytos
visų žuvusiųjų pavardės. Paminkle minimas ir 1910 metais gimęs partizanas
Povilas Baronas, kuris žuvo kitame mūšyje 1948 ar 1949 metais.
Rokiškėnas P.Mateikis pasistengė, kad jo gimtinėje irgi būtų įamžintas
žuvusių svėdasiškių partizanų ir šio kaimo gyventojų atminimas.
Taip čia atsirado paminklinis akmuo su užrašu, ornamentais papuoštas
kryžius. Šių eilučių autoriui P.Mateikis pasidžiaugė, kad jam daug
pagelbėjo uteniškis Juozas Barysa, kauniečiai Minkevičius, Kazanavičius
ir daug kitų žmonių. Pats P.Mateikis vis užsuka į Kurkliečius, patvarko
aplinką prie kryžiaus ir paminklinio akmens, pasimeldžia prie savo
artimųjų kapų, pavaikščioja buvusio kaimo vietoje. O liepos 14-ąją
į Kurkliečius susirenka daug žmonių. Yra ką prisiminti, yra kur
ašarą nubraukti, pasimelsti
Degino trobas ir žmones
Tą liepos 14-ąją Kurkliečiuose
buvo nukauti ne tiktai partizanai. Stribai bei kariškiai sudegino
ir penkias sodybas, žuvo aštuoni šio kaimo gyventojai. Ilgus metus
apie Kurkliečių tragediją buvo nutylima, tiktai žuvusiųjų artimieji
ar tragedijos liudytojai prisimindavo kruvinąjį šeštadienį. Sovietmečiu,
kai visaip buvo garbinami, liaupsinami liaudies gynėjai raudonosios
armijos kariai išvaduotojai, ta tema buvo visiškas tabu. Tiktai
prasidėjus Atgimimui atvirai prabilta. P.Mateikio, Albinos Pajarskaitės-Kaušakienės,
Janinos Zolubaitės-Ezerskienės, Bronės Pajarskaitės-Paršonienės,
Pranės Zolubaitės-Gimbutienės, Broniaus Dagio ir kitų kurklietiškų
pateiktų pasakojimų, autentiškų parodymų pasirodė žiniasklaidoje,
jie papildė Laisvės kovų archyvą ir atskleidė tikruosius tragedijos
faktus.
Taigi, išdavikui pranešus apie Kurkliečiuose pasirodžiusius partizanus,
šičia atvažiavo keli sunkvežimiai gerai ginkluotų vyrų. Kareiviai
ir stribai apsupo Ažugojų miškelį, prie jo esančius laukus, tad
keliems partizanams išlikti gyviems nebuvo jokios galimybės. Jei
kas ir nežuvo nuo priešo kulkos, pasiduoti gyvas budeliams tikrai
nenorėjo ir paskutinį šūvį pasiliko sau
Išžudę partizanus, visi
patraukė kaimo link ir čia pradėjo tikrą egzekuciją
Aštuoniolikmetis Povilas auštant su tėveliu išėjo pjauti žolės.
Smagiai bemojuojant dalgiais, staiga tolumoje pasigirdo šūviai.
Atskubėjusi Janė Baronaitė-Dulkienė pranešė, kad stribai ir rusai
šaudo partizanus. Šešiasdešimtmetis Juozas Mateikis baigė pjūtį,
dalgį užsikabino ant peties ir patraukė namo. Sūnus dar liko, nes
norėjo nusimaudyti Malaišos upelyje. O kai po kurio laiko pasuko
namų link, išvydo liepsnose paskendusį kaimą. Sutiko ir kai kuriuos
gyventojus, laiku spėjusius pasitraukti iš Kurkliečių. Eiti namo
buvo nesaugu, nes akcijos vykdytojai be gailesčio gaudė gyventojus
ir šaudė ar gyvus stūmė į liepsnojančius namus
Jau po pietų, kai nedorėliai išsinešdino, Povilas, sugrįžęs prie
nuodėguliais virtusių namų, rado kieme sukniubusį apdegusia nugara
savo tėvą. Keturios kulkos buvo suvarpiusios jo krūtinę, trys -
galvą. Prisimena tą kraupų vaizdą iki šiol: tėvo koja palenkta,
rankos ištiestos. Gal jis iš tvarto norėjo išvesti ir išgelbėti
nuo mirties eržilą - Mateikių šeimos pasididžiavimą? Prieš savaitę
už šį gražuolį Mateikiams vienas žmogus siūlė visą sukirstą ir paruoštą
statyti namui medieną. Bet eržilo tėvas net negalvojo keisti. Tą
dieną supleškėjo ne tiktai visi Mateikių trobesiai, bet ir eržilas,
dvi paršingos kiaulės, trys bekonai, telyčia, keturis avys
Už ką
buvo nušautas tėvas, sudeginti namai, Povilas niekaip nesupranta.
Tėvelis nesikišo į politiką, savo vaikus mokė, kad reikia mylėti,
dirbti žemelę ir nekišti nosies ne į savo reikalus.
O kuo nusikalto kiti Kurkliečių gyventojai? Balys Lašas (g. 1912
m.) su seserimi grėbė šieną. Išvydęs nekviestus svečius, pasislėpė
po žaiginiu. Sesuo palikta gyva, o jis ištrauktas į pievą ir nušautas.
Septyniasdešimtmetis Petras Pajarskas ir jo sūnus aštuoniolikmetis
Pranas nušauti savo namuose. Savo dūminėje trobelėje gyvas sudegė
daugiau kaip aštuoniasdešimt metų turėjęs Julijonas Vaičius, visų
vadintas tiesiog Uliumi. Jo žmona Ona Vaičiuvienė vis traukė iš
ugnies senuko kūną, o kareiviai jį stūmė atgal. Žuvo ir septyniasdešimtmetė
Teresė Mateikienė. Ypač žiauriai pasielgta su dviem mažamečiais
Birutės ir Petro Mateikių vaikais, nužudytosios T.Mateikienės vaikaičiais.
Trimetis Algiukas ir ketverių metukų Nijolytė gyvi buvo įmesti į
ugnį ir sudeginti. O.Vaičiulienė mokėjo rusiškai, tad girdėjo kareivių
pasiteisinimus, esą jie tik gerą darbą daro - kurgi vaikai dėsis,
jei nebėra jų namų, artimųjų. Kareiviai, papešioję šiaudų nuo stogų,
juos uždegė ir nešiojo nuo sodybos prie sodybos. Kai kurių pastatų
nesupleškino, užtat visokio turto prisiplėšė. Ypač žiauriai elgėsi
lietuviai, net kareiviai juos draudę: Chvatit, chvatit, pojechali
(Pakaks, pakaks, važiuojam).
Baisios buvo laidotuvės. Žmonės bijojo kartu susieiti, niekas nekvietė
ir kunigo. Visiems buvo prigrasinta, kad nedrįstų organizuoti jokių
iškilmingų apeigų, sambūrių, nes visi užmušti žmonės yra banditai,
tautos priešai. Taip ir išaugo kauburėliai Kurkliečių kapinėse
su tyliomis maldomis, graudžiai apverkiant niekuo nenusikaltusias
aukas. Sudegintų vaikų motina iš to skausmo išprotėjo, tėvas irgi
be galo išgyveno, nuolat visiems kartodavo apie tą įvykį, vis verkdavo.
Tragiškas vaikų ir kitų artimųjų likimas palaužė abiejų Mateikių
sveikatą, be laiko abu mirė. Prislėgė tie įvykiai ir kitus kurklietiškius.
Tremties keliais
P.Mateikis tą šeštadienį išliko
gyvas. Tačiau jį, kaip partizanų ryšininką, suėmė, tardė, kankino
Kamajuose, vėliau Rokiškyje, NKVD būstinėse. Partizanų jis neišdavė,
jokios informacijos nesuteikė. Povilo vyresnysis brolis Jonas buvo
tarnavęs sovietinėje armijoje, tad su juo skaitėsi ir tardytojai.
Broliui patarpininkavus, vienas tardytojas išplėšė keletą Povilo
bylos lapų, šiek tiek sušvelnino nusikaltimų pobūdį. Jis buvo
nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Dar trejetą metų užsidirbo
už antisovietinę agitaciją Magadane. Sunku apsakyti, kiek jis tremtyje
iškentėjo. Bet būta ir šviesesnių akimirkų. Toli nuo tėvynės P.Mateikiui
nusišypsojo laimė bendrauti su tokiais pat likimo broliais tremtiniais:
poetu Antanu Miškiniu, dainininku Antanu Kučingiu, prieškario Lietuvos
valstybės ir visuomenės veikėju Stasiu Šilingu ir kitais žinomais
žmonėmis. Magadane Povilas susipažino su medicinos seserimi Monika
Rudzikaite, kilusia nuo Kapčiamiesčio, kuri už partizanų gydymą
buvo nuteista dešimčiai metų. Abu jaunuoliai bendravo, ten ir šeimą
sukūrė. Grįžo į Lietuvą 1956-aisiais. Čia gimė du sūnūs. Erikas,
gynęs parlamentą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, dabar
tarnauja Krašto apsaugos savanoriu Rokiškyje. Gražvydas, turintis
inžinerinį išsilavinimą, gyvena Anykščiuose, remontuoja automobilius.
Siekia teisybės
Kai Lietuva pakilo į kovą už nepriklausomybę
ir kai atviriau prabilta apie stribų, enkavėdistų ir kitokių veikėjų
darbelius, P.Mateikis ryžosi ieškoti teisybės, kad būtų nustatyti
ir nubausti Kurkliečių kaimo tragedijos organizatoriai. Jis dar
1988 metais kreipėsi į Rokiškio rajono prokuratūrą. Tačiau kelti
baudžiamąją bylą atsisakyta, esą aštuonių kaimo gyventojų nužudymo
bei jų sodybų deginimo akcijoje dalyvavo Svėdasų liaudies gynėjai,
kurių daugelio jau nėra gyvų arba nežinoma jų tikroji gyvenamoji
vieta. Kadangi tokiems nusikaltimams nėra senaties, vėl kreiptasi
į prokuratūrą po gero dešimtmečio. Ir vėl gautas neigiamas atsakymas.
Šį kartą teigiama, kad nusikaltimą įvykdė SSRS kariuomenės kareiviai.
O kadangi prokuratūra neturi duomenų apie Lietuvos piliečių dalyvavimą
taikių gyventojų žudyme, kelti baudžiamąją bylą atsisakyta.
Tačiau Generalinė prokuratūra tokį Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros
sprendimą panaikino. Esant karo nusikaltimo požymiams, pagal LR
Baudžiamojo kodekso 333 straipsnį iškelta baudžiamoji byla ir jos
parengtinį tardymą atlikti pavesta rokiškėnams prokurorams. Tai
padaryta po Seimo nario, kilusio iš Utenos krašto, Antano Stasiškio
vadovaujamos Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo
okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos priimto
sprendimo. Ir A.Stasiškis, ir kiti komisijos nariai dėjo daug pastangų,
kad šie ir kiti panašūs nusikaltimai būtų pradėti tirti. P.Mateikis
sakėsi sukaupęs krūvas dokumentų, atsakymų iš Generalinės bei Rokiškio
rajono apylinkės prokuratūrų, jis nenuleidžia rankų ir tikisi, kad
kada nors šioje istorijoje bus padėtas taškas.
Už nusikaltimus, įvykdytus pagal BK 333 straipsnyje numatytus požymius
(tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidimas karo, tarptautinio
ginkluoto konflikto ar okupacijos metu, įsakant žudyti ar žudant
okupuotoje teritorijoje buvusius civilius ir kitus asmenis), numatyta
laisvės atėmimo bausmė nuo 12 iki 20 metų arba laisvės atėmimas
iki gyvos galvos.
Stribas atsiprašė ir
nusižudė
Archyviniai dokumentai, liudytojų
parodymai suteikia galimybę teisėtvarkos pareigūnams teigti, kad
šią akciją įvykdė SSRS okupacinės kariuomenės 132-ojo pasienio pulko
2-osios užkardos kareiviai. Štai kodėl žmonės regėjo žaliomis kepurėmis
dėvinčius kareivius (pasieniečių uniforminės kepurės yra žalios
spalvos). Prokurorų laukia milžiniškas darbas, nes tenka ieškoti
įtariamųjų bei liudytojų užsienyje, o tam reikalinga geranoriška
Rusijos teisėsaugos organų parama. Tiriamas ir vietinių stribų dalyvavimas
žudynėse. Didžiausias įtarimo šešėlis gula ant svėdasiškių. Tačiau
daugelis buvusių stribų jau mirę, kiti išsiblaškę po visą Lietuvą
ar išvykę gyventi į užsienį.
P.Mateikis įsitikinęs, kad baudžiamoji byla tiriama per lėtai. Jis
antros grupės invalidas, išgyvenęs širdies operacijas, bijosi,
kad tiktai Kurkliečių kaimo tragedijos tyrimas nesitęstų daug metų,
nes garbaus amžiaus žmonės gali net nebesulaukti finalo. Išeis Amžinybėn
aukų artimieji, išeis nenubausti ir budeliai.
Pašnekovas pasakojo, kad, vos pradėjus kelti į dienos šviesą Kurkliečių
įvykius, jį susirado vienas svėdasiškis, buvęs stribas, ir atsiprašė
dėl tų žudynių. Jis pateikė ir 23 stribų, dalyvavusių kruvinojoje
akcijoje, sąrašą. Net nurodė, kurie budeliai buvo žiauriausi. Tą
sąrašą P.Mateikis vėliau perdavė Rokiškio prokurorams. Šie prašė
nurodyti to stribo pavardę. Tačiau svėdasiškis buvo prašęs pavardę
laikyti paslaptyje. Aš prokurorams pasakiau, kad nieko neišdaviau
tuomet, kai mane mušė, kankino, reikalavo išduoti partizanus, tad
neišduosiu ir dabar žmogaus, kuris geranoriškai prisipažino ir gailisi
dėl padaryto nusikaltimo, - sakė šių eilučių autoriui P.Mateikis.
Beje, matyt, tą svėdasiškį labai graužė kaltė, nes po kurio laiko
jis nusižudė
Štai ir visa istorija apie kruvinąjį šeštadienį Kurkliečiuose. Deja,
ši istorija dar lieka be pabaigos. Galutinį tašką turėtų padėti
teismas, nes tik jis mūsų šalyje vykdo teisingumą. Šito ir laukia
P.Mateikis bei kiti kurklietiškiai, kuriuos palietė tragiški 1945
m. liepos 14-osios įvykiai.
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|
