Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Karalius Mindaugas ir Lietuva

Karalius Mindaugas, kurio karūnavimo 750-ąsias metines šiemet švenčiame, dar nėra tinkamai įvertintas savo tėvynainių. Tradiciškai mes labiau vertinome kitus Lietuvos valdovus. Šlovinome Vytautą, LDK galybės sukūrėją, Gediminui teko Vilniaus įkūrėjo laurai. Dažnai prisimenamas ir Kęstutis. Paskutiniajame dešimtmetyje kiek sušvelnėjo ir anksčiau skeptiškai vertinto Jogailos įvaizdis. Tuo tarpu Mindaugas dažnai įvardijamas kaip nepavykusio krikšto sumanytojas ar valdovas, nesugebėjęs užtikrinti savo karalystės tęstinumo.
Tik po 1990 metų Mindaugas palengva pradėtas reabilituoti. Atgautoji nepriklausomybė privertė mus atsigręžti ir į savos valstybės ištakas, iš naujo permąstyti Lietuvos vietą Europos ir pasaulio istorijoje. Šiemet pirmasis ir paskutinis mūsų karalius pagerbiamas daugybe kultūrinių ir šventinių renginių. Pagaliau Mindaugui iškilo paminklas, sostinėje jau žvilga naujutėlis tiltas per Nerį. Buvo pasakyta daug prasmingų ir dar daugiau banalių šventinių kalbų. Tauta švęntė ir linksminosi. Bet ką galima pasakyti apie šią šventę, eiliniam Lietuvos piliečiui suvokiamą kaip eilinį pasilinksminimą? Ar tradicinio masinio triukšmavimo fone neišbluks Mindaugo, valstybės įkūrėjo, atminimas?
Kalbą apie Mindaugą karalių reikia pradėti nuo Mindaugo krikštytojo. Dar 1219 metais jis minimas tik kaip vienas iš kelių „vyresnių“ Lietuvos kunigaikščių. O jau po trijų dešimtmečių jis – nemažos valstybės valdovas, jis krikštijasi, jis karūnuojamas. Galima tik nustebti – kaip jam tai pavyko padaryti?